Asmeninio archyvo nuotr.Naujasis susisiekimo ministras Marius Skuodis sako Susisiekimo ministeriją matantis ne tik kaip infrastruktūros, bet ir kaip inovacijų ministeriją, kuriančią žmogui patogų ir aplinką tausojantį transportą.
35-erių M. Skuodis sako darysiantis viską, kad Susisiekimo ministerijos valdomos įmonės būtų kuo greičiau depolitizuotos – iš valstybės įmonių taptų akcinėmis bendrovėmis. Jis taip pat tikino neturintis jokių išankstinių nuostatų apie dabartinius šių įmonių vadovus, tačiau teigė, kad jiems bus keliami šios Vyriausybės lūkesčiai.
Komentuodamas buvusio ministro Jaroslavo Narkevičiaus paskirtą „Lietuvos geležinkelių“ valdybą, M. Skuodis žada atlikti jos atrankos auditą, tačiau kartu sako norintis būti atsargus ir viešai nekvestionuoti jau atrinktų narių kompetencijos.
„Mano požiūris toks – apie ką norisi kalbėti, tai apie ateitį, ką mes norime padaryti, kokie valstybės kaip akcininkės lūkesčiai ir tuomet žiūrėti, kiek dabartinės valdybos, asmenys įgyvendina tuos lūkesčius, gali prisiimti ambicingus tikslus“, – interviu BNS sakė penktadienį prisiekęs susisiekimo ministras.
Naujasis susisiekimo ministras galvoja, kad Lietuvos pašto ir Registrų centro skyriai regionuose galėtų tapti nedideliais paslaugų centrais, kur žmonės gautų visas paslaugas, įskaitant ir finansines.
– Pastarosiomis dienomis stebint jus kalbantį viešai, atrodo, tarsi jūs buvot ne ekonomikos ir inovacijų, o susisiekimo viceministras – turite viziją, žinote, ko sieksite, ir tie tikslai labai aiškūs. Kiek ekonomikos viceministro patirtis jums padės būnant susisiekimo ministru?
– Manau, kad tas labai padės, nes susisiekimas yra ekonomikos dalis ir dirbant ekonomikos ir inovacijų viceministru tikrai teko glaudžiai bendradarbiauti su Susisiekimo ministerija daugeliu klausimų, pradedant nuo kelių infrastruktūros, kuri buvo svarbi investuotojams ar kuri veda į pramonines teritorijas, baigiant skrydžių kryptimis ar teritorijomis Klaipėdos uoste, kurios galėtų būti skirtos ne tik krovai, bet ir investicijoms į gamybinę veiklą.
Antroji dalis yra inovacijos – Ekonomikos ministerija stengėsi sustiprinti inovacijų kryptį. Tai horizontali sritis, apima nuo Ekonomikos ministerijos iki susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo, kompetencijų. Ekonomikos ministerija atsakinga ir už skaitmeninę valstybės darbotvarkę, norėtųsi, kad jos susisiekimo srityje būtų daug daugiau, jau nekalbant apie Europos žaliąjį kursą.
– Jūs jau sakėte kažkuriame interviu, kad matote Susisiekimo ministeriją ne kaip infrastruktūros, o kaip inovacijų ministeriją, būtent per žaliąją kryptį nukreiptą į žmogų. Kas yra tas ateities susisiekimas?
– Aš ir pats turėsiu galvoje ir raginsiu komandą kelti kausimą – kai priimami bet kokie sprendimai, visą laiką reikia turėti galvoje esminį klausimą – kas iš to paprastam Lietuvos žmogui, nes mes dažnai susikoncentruojame į ambicingus didelius projektus, kurie politiškai atrodo įspūdingai, bet vis dėlto esminis klausimas – ko reikia paprastam žmogui? Paprasto susisiekimo nuo taško A į tašką B, neteršiančio aplinkos, labai patogaus, pigaus ir viskas. O kad tą užtikrintume, ir yra iššūkis, kaip panaudoti modernias technologijas, kaip kitaip planuoti teritorijas ir jas plėsti, kokias paskatas sukurti, kad žmonės rinktųsi kitokias transporto priemones.
– Nuo ko pradedate darbą ministerijoje? Ar jau turite kandidatus į komandą?
– Su dalimi komandos narių jau sutarta, dėl kitos dalies dar turiu pokalbius, kad priimčiau teisingus sprendimus.
– Ar komandoje bus žmonių iš Energetikos ir inovacijų ministerijos?
– Nebūtinai, tikrai svarbiausi du dalykai – kompetencija, pasitikėjimas ir kad komanda būtų subalansuota, tiek kalbant apie patirtį susisiekimo sektoriaus klausimais, tiek apie patirtį, kad mes įgyvendintume viziją – kad tai būtų ne tik infrastruktūros ministerija, bet ir susisiekimo inovacijų, į ateitį, į žmogų orientuota ministerija, ir čia reikės ir naujų kompetencijų, kurių galbūt šiuo metu nėra tiek daug.
– Kiek viceministrų planuojate turėti? Ligšiolinis ministras J. Narkevičius turėjo keturis.
– Kol kas nenoriu atsakyti į šį klausimą, bet tikrai ko neplanuoju – tai iš karto paskirti visų keturių. Noriu būti tikras, kad kiekvienas bus 100 proc. reikalingas. Rokas Masliulis dirbo su dviem. Man svarbiausia ne skaičius, o kad komanda būtų maksimaliai efektyvi, priklausomai nuo dėmesio tam tikroms sritims, ir priimsiu galutinius sprendimus.
– Pirmadienį baigiasi „Lietuvos geležinkelių“ valdybos kadencija ir turi pradėti dirbti nauja J. Narkevičiaus paskirta valdyba. Jūs jau pasisakėte, kad audituosite naujos valdybos narių atranką. Kaip tai vyks – ar jūs stabdysite J. Narkevičiaus įsakymą ir tada audituosite, ar kažkaip kitaip spręsite?
– Deja, situacija yra tokia, kokia yra, tai yra paveldas, kurį ši Vyriausybė gauna. Čia yra du svarbūs aspektai. Pirma, asmenys, deleguoti nuo ministerijos, ir antra, nepriklausomi nariai. Keičiant ir reformuojant valstybės įmonių valdymo sistemą, manau, kad dabartinė nepriklausomų narių atrankos sistema yra tikrai nebloga, kai dalyvauja atrankos agentūros, toliau skirtingų institucijų atstovai atrenka pagal įmonės veiklos sritį kompetentingiausius narius.
Jaučiu pareigą užtikrinti, kad nebūtų viešoj erdvėj kvestionuojama jau atrinktų narių kompetencija ir mes, kaip valstybė, nedarytume žalos jų reputacijai. Bet man svarbu būti tikram, kad visas procesas buvo tinkamas, planuoju įsitikinti, kaip atranka buvo vykdoma.
Antras dalykas – nauja Vyriausybė gali turėti kitokią viziją ir kitokius lūkesčius valdybai ir nuo to gali priklausyti tam tikri sprendimai, jeigu jų reikės. Noriu būti atsargus šioje vietoje, nes kalbama apie vieną didžiausių valstybės valdomų įmonių, kuri yra strategiškai svarbi. Todėl kiekvienas sprendimas turėtų būti pasvertas ir atsakingas.
– Bet jūs galite pakeisti valstybės atstovus valdyboje.
– Tokia galimybė yra, bet noriu būti tikras, kad dėl kiekvieno sprendimo būsime visiškai tikri. Bet situacija, kai buvo priimtas sprendimas dėl geležinkelių valdybos, tikrai nemaloni, buvo galima jį palikti naujai ministerijos vadovybei.
– Yra valdyboje vienas ministerijos atstovas, tai jo gali jūsų vadovaujamoje ministerijoje, o kartu ir valdyboje tiesiog nelikti, o buvęs Seimo narys Virgilijus Poderys tarsi niekam neatstovauja.
– Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, kiek žinau, kai tokia galimybė atsirado – skirti ne tik ministerijos valstybės tarnautoją. Iniciatoriai siekė, kad į valstybės įmonių valdymą būtų galima įtraukti Valdymo koordinavimo centro ir Stebėsenos ir prognozių agentūros atstovus, kurie specializuojasi šioje srityje, kad valstybė kaip akcininkė turėtų stipresnį savo svorį. Bet sprendimai buvo tokie, kokie buvo.
– J. Narkevičius pakeitė ir kitų įmonių valdybas – Lietuvos oro uostų. Lietuvos pašto, Klaipėdos uosto vadovas buvo pakeistas. Ar bandysite peržiūrėti visas valdybas ir jų atranką, ar nebegrįšite prie to ir tie žmonės, kurie dirba, tegul sulaukia kadencijos pabaigos?
– Mano požiūris toks – apie ką norisi kalbėti, tai apie ateitį, ką mes norime padaryti, kokie valstybės kaip akcininkės lūkesčiai ir tuomet žiūrėti, kiek dabartinės valdybos, asmenys įgyvendina tuos lūkesčius, gali prisiimti ambicingus tikslus. Jeigu valdybos ir vadovai užtikrina šių tikslų ir lūkesčių įgyvendinimą, manau, tikrai galime dirbti, jeigu valstybės lūkesčiai bus neįgyvendinami, tada valstybė jau gali imtis vienokų ar kitokių sprendimų.
Antras dalykas – tikrai sieksiu ir darysiu viską, kad Susisiekimo ministerijos įmonės kuo greičiau judėtų depolitizavimo kryptimi. Ką turiu galvoje? Susisiekimo sektoriuje yra daugiausia įmonių, turinčių valstybės įmonių statusą. Planas, kada persiorganizuoti į akcinę bendrovę, yra sudėliotas, bet tie terminai praėjusios Vyriausybės laikotarpiu vis stūmėsi į ateitį, tai vienas didžiausių mūsų Vyriausybės tikslų – kad jos persitvarkytų.
– Kalbate apie Lietuvos oro uostus ir Klaipėdos jūrų uostą?
– Taip, yra dar kelios.
– Ar yra tokių įmonių vadovų, su kuriais jums būtų nepakeliui?
– Mes turėsime pokalbius su kiekvienu žmogumi apie jo viziją, apie akcininko viziją, ir matysime, kaip sklandžiai galime dirbti kartu. Tikrai neturiu jokių išankstinių nuostatų apie nė vieną asmenį, tą galiu pasakyti tvirtai.
– Noriu paklausti apie Lietuvos pašto centrinius pastatus Kaune ir Klaipėdoje. Dėl jų pardavimo buvo daug diskusijų, J. Narkevičius buvo sustabdęs Roko Masiulio pradėtą pardavimo procesą, bet pasirodė, kad labai sudėtinga įveiklinti juos, niekas nenori tų pastatų imti. Kokia jūsų pozicija dėl to?
– Konkretaus atsakymo dabar neturiu, tik žinau, kad bendras darbas įmonės ir akcininko bus surasti sprendimus. Kalbant apie paštą bendrai, yra du dalykai – įmonei keliami tam tikrai lūkesčiai, pirmiausia dėl valstybės kapitalo grąžos, ir tai skatina optimizuotis, modernizuotis, konkuruoti rinkoje, bet paštas taip pat vykdo ir specialius įsipareigojimus ir turi visuomenei ir valstybei svarbią reikšmę, ir man labai svarbu ten dirbančių žmonių sąlygos ir kiti aspektai. Mes negalime žiūrėti čia siaurai, mums reikia rasti tinkamą balansą tarp efektyvumo ir valstybės socialinių poreikių.
– Praėjusios valdžios laikotarpiu buvo daug diskusijų dėl specializuoto banko kūrimo Lietuvos pašto pagrindu. Kokia jūsų vizija dėl pašto ateities?
– Kalbant apie finansines paslaugas, aš gan skeptiškai žiūrėčiau į valstybės vaidmenį mažmeninės bankininkystės srityje ir mano visiškai kitokia nuomonė apie nacionalinę plėtros įstaigą, plėtros banką, fondą, nesvarbu, kaip pavadintume. Nes kalbant apie kapitalo rinkas ir apie finansavimo prieinamumą, ypač regionuose, Lietuva išsiskiria iš kitų Europos Sąjungos narių. Tai turime drąsiai sau įvardyti.
Taip pat mūsų finansų sektorius optimizuojasi, vis labiau persikeldamas į elektroninę erdvę, bankų skyriai uždaromi. Bet kalbant tiek apie paštą, tiek apie kitų įstaigų padalinius, galbūt mes turėtume žiūrėti daug plačiau – mes turime ir Registrų centro padalinius, čia bus pokalbių ir su Vidaus reikalų ministerija, ir su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuriai pavaldus Registrų centras, galbūt galėtume suformuoti tam tikrus nedidelius paslaugų centrus kartu su paštu, kad gyventojas gautų visas paslaugas, ten atėję žmonės dalį paslaugų galėtų sutvarkyti elektroniniu būdu su didžiuosiuose miestuose esančiais padaliniais. Paštas čia neišvengiamai bus viena reikšmingiausių sudedamųjų dalių.
– Pakalbėkite apie Klaipėdos uostą. Nustebinote viešai pasakydamas, kad giluminis išorinis jūrų uostas Lietuvai nelabai reikalingas, nes jis konkuruotų su Klaipėdos uostu. Kodėl jūsų toks matymas?
– Nesu įsitikinęs, kad mums jo nereikia, bet aš kol kas nesu matęs labai konkrečių argumentų, kaštų naudos analizės, kad išorinis uostas perspektyvoje yra tikrai būtinas. Svarbiausia čia kalbėti argumentų ir skaičių kalba, tai kol kas aš tų skaičių nesu matęs. Kodėl mano toks požiūris? Jeigu mes pastatome išorinį uostą, ar nebus taip, kad didieji laivai plauks į išorinį uostą, tai vienas dalykas.
Iš kitos pusės, galbūt dabartinis uostas galėtų būti geriau pritaikytas gamybos veiklai. Turime Vakarų laivų gamyklą, tai didžiausia inžinerinės pramonės įmonė Lietuvoje su maždaug 4 tūkst. darbuotojų, tai įmonė, kuri svarbi ir nacionalinio saugumo aspektu, nes laivų pramonė ES yra nunykusi, todėl turime išskirtinį konkurencinį pranašumą. Planuojame vėjo jėgainių parką statyti Baltijos jūroje, jos galėtų būti gaminamos tam pačiam uoste, tam reikia teritorijų, kurios negalėtų būti skirtos krovai, tai gal čia kaip tik išorinis uostas atlaisvintų teritorijas gamybai.
Trečias dalykas – kuo aš visai nesu įsitikinęs, tai vieta, kurioje vietoje tas uostas turėtų būti, ar šalia Klaipėdos uosto, ar šalia Būtingės. Man tikrai nesinorėtų, kad tai turėtų neigiamą įtaką mūsų pajūriui, kurio mes neturime tiek daug. Todėl čia norėtųsi labai aiškių skaičių ir poveikio aplinkai vertinimo, kurie būtų labai aiškiai aptarti visuomenėje ir tik tada mes galėtume susidėlioti aiškią viziją.
– Dar noriu paklausti dėl „Rail Baltica“ projekto, ar jūs tikite tuo projektu? Jam trūksta apie 2 mlrd. eurų, nežinia, ar ES duos tiek pinigų papildomai ir ar jis galėtų būti baigtas.
– Kalbant apie strateginius projektus, kurie yra tiek pažengę, yra jau nebe asmeninio tikėjimo ar įsitikinimų klausimas. Tai tarptautinis mūsų įsipareigojimas, kuris svarbus ir regionui, ir ES, esminis klausimas – kaip užtikrinti, kas jis būtų įgyvendinamas lėšas naudojant maksimaliai efektyviai ir turėtume geriausią rezultatą. Natūralu, nuo ES finansavimo galimybių priklauso projekto atsiperkamumas, iš čia ir atsiranda tam tikri vertinimai.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
