ScanpixGerą pusmetį primigę Vakarai niekaip negalėjo atrasti ryžto naujiems sprendimams, padėsiantiems Ukrainai kovoti prieš Rusiją. Senosios formos – NATO deklaruojami principai, sankcijos, kurių veiksmingumu jau imama abejoti, – tapo nuobodžia rutina. Tada iš Eliziejaus laukų atpūtė nauji vėjai. Apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimus – interviu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriumi Gintu Karaliumi.
– E. Macrono žodžiai vasario 27-ąją sukėlė daug kalbų. Vieni numojo ranka ir teigė, kad tai yra politinis liapsusas, kiti pirštu rodė į jo partijai svarbius artėjančius Europos Parlamento rinkimus, treti tokį veiksmą vadino gudriu ėjimu, kuris turėtų išjudinti Europos diskusijas dėl Ukrainos iš mirties taško. Kaip jums atrodo, tai buvo gerai apgalvotas, o gal improvizuotas veiksmas?
– Nemanau, kad tai buvo improvizuotas veiksmas. Debatai dėl Prancūzijos prezidento žodžių vyksta jau savaitę ir E. Macronas po vasario 27-osios ne tik neatsitraukė, bet dar labiau įžemino šitą poziciją, vartoja „strateginio miglotumo“ sąvoką – duokim priešui dilemą, kad jis nežinotų, apie ką kalbame. Jo visa komanda vieningai stojo už jo pareiškimą – ir užsienio reikalų ministras Stéphane’as Séjourné, ir naujasis premjeras Gabrielis Attalis. Tai parodo, kad E. Macrono veiksmai nebuvo neplanuoti. Vėliau paaiškėjo, kad net kariniais kanalais generolai šitą dalyką jau buvo svarstę. Tad šitai nėra improvizacija, tai yra suplanuota pozicija. Nors tai vyksta tik savaitę ir mes negalime visko žinoti, detalės ryškėja.
Vakar E. Macronas buvo pasikvietęs buvusius Prancūzijos prezidentus François Hollande’ą ir Nicolas Sarkozy. Ir kai F. Hollande’o po susitikimo paklausė, ką šis patarė E. Macronui, jis atsakė – kuo mažiau sakyti (apie strateginius planus – IQ past.), tegul priešas nežino, ką mes galvojame. Taigi pirma pasikviečia buvusius prezidentus, dabar ruošia debatus Nacionalinėje Asamblėjoje dėl Ukrainos, kurie įvyks antradienį. Tai labai retas reiškinys, kad prezidentas organizuotų parlamente nacionalinius debatus kokiu nors klausimu. Ką visa tai reiškia, kad E. Macronas dirba su prancūzų viešąja nuomone aktualizuodamas Ukrainą. Vadinasi, kad tai nėra suimprovizuotas reikalas, tai suplanuota veikla. Todėl vieši pasakymai, kad E. Macrono niekas neremia, todėl jis ir negali būti teisus, yra juokingi.
