FotobankasKai moralės politikoje nepaisymas tampa savaime suprantamu reiškiniu, kenčia demokratija ir piliečiai
„Kokių dar reikia įrodymų, siekiant pasakyti, kad šis ministras netinka šioms pareigoms ir turėtų trauktis?“ – duodamas interviu LRT retoriškai klausė prezidentas Gitanas Nausėda ir paragino baigti diskusijas: apie savo nepasirengimą priimti sprendimų moraliniu ar politiniu požiūriu politikai turėtų prabilti patys.
Tačiau tie, kuriems šis pasiūlymas skirtas, kurti. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis kartoja pasitikintis susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi, o Seimo daugumos lyderis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis sako pasigendantis teisinių argumentų, kodėl opozicijos ir žiniasklaidos kritikos sulaukęs Vyriausybės narys turėtų trauktis iš pareigų. G. Nausėdos pareikštas nepasitikėjimas J. Narkevičiumi R. Karbauskiui skamba tarsi dėmesio nevertas dalykas. „Prezidentas tikriausiai savo praktikoje pirmą sykį susidūrė su tokia situacija. Jeigu jis būtų prezidentu ilgesnį laiką, jis būtų supratęs, kad čia dabar nieko naujo nevyksta“, – žurnalistams aiškino valstiečių lyderis.
Tikriausiai čia ir bėda – tokių situacijų, kai tiek kolegos Seime, tiek prezidentūra ir visuomenės atstovai reiškia nepasitikėjimą šios valdančiosios daugumos atstovų ryžtu prisiimti politinę atsakomybę, netrūksta. Ką jau kalbėti apie konkrečių reformų įgyvendinimą. Tačiau visa kritika ir susirūpinimas galima žala valstybei nuo jų bėga tarsi vanduo nuo žąsies.
Paprasta matematika
Šį atvejį, kai dėl aibės išdaigų (dėl ministerijai pavaldžių įmonių apmokėtų pietų, atleistos Lietuvos pašto valdybos, Seimo viešbutyje nakvojančios dukters ir rinkimų apygardoje asfaltuojamų kelių) ir politinės atsakomybės stokos sukritikuoto ir atsistatydinti paraginto susisiekimo ministro J. Narkevičiaus stojo ginti valdančiosios daugumos lyderiai, galima laikyti racionaliai išskaičiuotu arba bent jau pragmatišku.
Paaukoti susisiekimo ministrą siekiant pasirodyti moraliai ar politiškai atsakingai R. Karbauskio vadovaujamai Seimo daugumai pasirodė per didelė kaina. Jo pragmatinis tikslas parlamente išsaugoti daugumą pirmiausia susijęs su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos išlaikymu koalicijoje. Šios partijos paramos reikėjo ir 2020 m. biudžetui priimti, ir rinkimų kartelei iki 3 proc. sumažinti (nepavyko), ir kitiems pažadams įgyvendinti. „Buvo apskaičiuota, kad eiti į tam tikro lygio konfrontaciją su šalies vadovu ir aukoti dabartinius santykius, turint galvoje, kad ateityje juos galbūt bus galima pagerinti, labiau apsimoka, nei rizikuoti koalicijos ateitimi“, – IQ sakė Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovas Donatas Puslys.
J. Narkevičius – "partinis funkcionierius", kurio pagrindinis gerovės šaltinis yra partija, tad jis turi žaisti pagal jos diktuojamas taisykles
Matematiniais skaičiavimais gali užsiimti ir pats susisiekimo ministras. Pašnekovo teigimu, J. Narkevičius – „partinis funkcionierius“, kurio pagrindinis gerovės šaltinis yra partija, tad jis turi žaisti pagal jos diktuojamas taisykles. „J. Narkevičius pastatytas ant politinių šachmatų lentos, ir tam, kad neprarastų savo pozicijų kaip politikas, ten jis turi laikytis iki galo, – mano pašnekovas. – Atlygio jis siekia ne iš visuomenės ar žiniasklaidos, bet iš politinės jėgos, kuriai tarnauja, ir rinkėjų, kuriems tesi pažadus.“
Viena vertus, kaip ir nėra dėl ko pykti. Politika visų pirma yra skirtingų interesų derinimo erdvė. Turint tikslą konkrečiai bendruomenei ar asmeniui svarbius klausimus iškelti į politinės darbotvarkės viršų, visos priemonės tampa jei ne pateisinamos, tai bent svarstomos. Tačiau sudėtinga nuspręsti, kada jos – politiškai moralios, o kada ne. Nėra nei labiau apibrėžto politiko etikos kodekso, nei teisinio ar moralinio aiškumo, kas yra politinė atsakomybė.
Stokojama apibrėžimo
Todėl teisinių argumentų, dėl kokių priežasčių politikas turi palikti pareigas arba priimti konkretų sprendimą, reikalavimas pats savaime nėra prastas. Jie, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Lauro Bielinio teigimu, formalizuoja ir apsaugo politikoje veikiančius asmenis. Ne tik nuo politinio susidorojimo grėsmės, bet ir nuo asmeninės valios raiškos. „Tokiu būdu teisiškai formalizuotas politinis procesas tarsi paneigia asmens individualumą, valią ir moralę. Tokiomis sąlygomis tik reikia laikytis normų“, – IQ sakė pašnekovas. Tai supaprastina valdymą ir leidžia pateisinti valdančiųjų veiksmus. Tada tai, kas teisiškai neapibrėžta, tampa leistina.
Kita vertus, bet koks veiksmas vertintinas ne tik formaliai ir teisiškai, pagal galiojančius įstatymus, tačiau ir moraliai. „Konkrečiu atveju prezidentas visuomenę traktuoja kaip moralią asmenybių visumą, o ne formalią statistinę aibę, todėl būtina reikalauti moralinės atsakomybės“, – įsitikinęs L. Bielinis.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėja Jūratė Novagrockienė pastebi, kad šalies konstitucinės normos turi ir tam tikro neapibrėžtumo, dažnai reikia Konstitucinio Teismo išaiškinimo, egzistuoja prezidento, ministro pirmininko ir parlamento galios, kurios taikomos retai, nes nėra naudingos partiniams, grupiniams interesams. Todėl itin svarbu formuoti politikų savigarbos, tarpusavio pagarbos ir tobulinti bendravimo retorikos stilių taip, kad jis nežeistų visuomenės ir neprimintų patyčių.
Apie politinę atsakomybę metiniuose pranešimuose ne kartą buvo užsiminusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2017 m. ją buvusi šalies vadovė apibūdino kaip koordinuotą darbą ir solidarų apsisprendimą už šalies gyventojams būtinų strateginių sprendimų visumą. IQ kalbinti pašnekovai dabartinės Vyriausybės veikloje to pasigenda. Jos programoje numatytos priemonės, turėjusios užtikrinti kertines reformas sveikatos, švietimo, socialinės atskirties mažinimo srityse, buvo bandomos vykdyti buldozerio ir draudimų principu, neišanalizavus situacijos kiekviename minėtų sektorių, nesitariant su tomis tikslinėmis grupėmis, kurias labiausiai paveikia šios reformos, mano J. Novagrockienė: „Mes neturime tyrimais grįsto sprendimų priėmimo, nors Valstybės kontrolės auditoriai nuolat atlieka auditą ir teikia rekomendacijas, kaip spręsti viešojo sektoriaus problemas. Nėra tradicijos kalbėti su socialinėmis grupėmis.“
Su tuo sutiko ir L. Bielinis: „Dabar, man regis, matome ne strategijas, bet gausą nervingų reakcijų į ekonominius, socialinius ar informacinius dirgiklius.“ Tokiomis sąlygomis realizuoti strategiškai reikšmingų siekių beveik neįmanoma. Verčiau stengtis nesupykdyti skirtingų visuomenės grupių, o įsiplieskusius gaisrus greitai užgesinti.
Pokolonijinės Afrikos prototipas
Priežasčių, kodėl politinės atsakomybės išsireikalauti iš demokratiškai išrinktų atstovų tampa vis sunkiau, galima įžvelgti ir politinės santvarkos formavimosi procesuose bei politinėje kasdienybėje.
Idealiame demokratinės santvarkos modelyje politikas suprantamas kaip viešas asmuo, tarnaujantis valstybei ir jos žmonėms. Ne savo verslui, šeimai ar giminaičiams. Kitaip tariant, eidamas į politiką, atsakomybę jis prisiima už visą visuomenę. Šiuo atžvilgiu Lietuva tampa pokolonijinės Afrikos prototipu, įsitikinusi J. Novagrockienė: jei vienam giminaičiui pavyksta baigti mokslus ir užimti tam tikrą postą, gerai apmokamas pareigas gauna ir visa gentis, iš kurios jis kilęs.
Idealiame demokratinės santvarkos modelyje politikas suprantamas kaip viešas asmuo, tarnaujantis valstybei ir jos žmonėms. Ne savo verslui, šeimai ar giminaičiams
Galimas ir kitas pastaruoju metu gana populiarus variantas: į vietos ir centrinę valdžią veržiasi turtingi asmenys. Jų tikslai paprasti: noras turėti įtakos ir galios, pagerinti sąlygas savo verslui, įgyti žinomumo arba išbandyti dar neatsibodusią veiklą. Tam sąlygas, pašnekovės teigimu, sudaro kai kuriose valdžios institucijose klestintis nepotizmas ir įvairi korupcija: partijos ir narystė jose šiandien vis dar laikomos galimybėmis ne tik patekti į valdžią, bet ir gauti darbą.
Atsakomybė tenka ir pačioms partijoms. Ne tik siekdamos išlaikyti politinės partijos statusą, tai yra turėti tam reikalingus 2 tūkst. narių, bet ir užsitikrinti daugumą parlamente, į savo sąrašus jos įtraukia pažįstamus ar visuomenėje populiarius žmones. Taip į Seimą išrenkami vis mažiau atsakingi, tik savo siaurais interesais besivadovaujantys asmenys. Jų patirtis, J. Novagrockienės teigimu, nieko bendro neturinti su politika, kartu reiškia ir kitokią kultūrą, nei idealiu atveju reikalauja politinė veikla ir politinė atsakomybė.
Įstrigę globotinio kailyje
Tokios praktikos, kai politikai ateina į politiką nepasirengę nei profesionaliai, nei intelektualiai, nei moraliai, žala – nepamatuojama. Tarp nepageidaujamų reiškinių – didėjantis nepasitikėjimas politikais, partijomis, valdžios institucijomis, nusivylimas politika, neatsakingas balsavimas ir tikėjimas nepagrįstais politikų pažadais. „Atsiduriame užburtame rate, – įsitikinęs D. Puslys. – Nereikalaujame atsakomybės, nesiimame jokių žingsnių situacijai pakeisti, nusiviliame ir dar mažiau dalyvaujame politikoje. Galiausiai politinis laukas tampa svetimas, jame įsitvirtina mums nepriimtini žaidėjai.“ Nusivylimas tampa save reprodukuojančiu dalyku.
Tačiau atsakymų į klausimą, kaip iš tokios padėties išeiti, turėtų ieškoti ne tik politologai, bet ir visuomenė. Tik nuo jos pačios priklauso, kurį vaidmenį santykyje su politikais ji pasirinks: aktyvaus veikėjo ar globotinio, kuris nepasitenkinimą jei ir reiškia, tai vis kitam globėjui. Padėtį sunkina tai, kad visuomenės sąmonėje dažnai susitapatina politinė ir administracinė valdžia. „Piliečių iniciatyvą galima nugesinti žemiausiame arba tarpiniame lygmenyje, – prisiminęs bendrovės „Grigeo Klaipėda“ atvejį, kai klaipėdiečiai ne vienus metus skundėsi aplinkos tarša, tačiau pokyčių nesulaukė, sakė D. Puslys. – Egzistuoja institucija, į kurią tu gali ateiti išreikšti savo pozicijos, paduoti skundo, bet nesulaukti rezultato. Lygiai tas pats persiduoda ir rinktiems asmenims.“
Šiandien, IQ pašnekovų teigimu, dar daugelyje valdžios institucijų galima pajusti bandymą kurti įvairias šešėlines sistemas, kurios tarpusavyje siejasi botago ir meduolio principu: stodamas prieš mane, toli nenueisi, draugausi – gerovę susikursi. „Tokių ryšių supratimas, jų skaidrinimas ir piliečių įgalinimas yra labai svarbus“, – pabrėžė D. Puslys.
Siekdami, kad situacija keistųsi – šiuo atveju, kad politikai prisiimtų daugiau politinės atsakomybės, piliečiai turėtų išnaudoti visas įmanomas priemones – ne tik balsuoti rinkimuose, bet ir imtis protestų, streikų, ignoruoti valdžioje esančius, bet, jų nuomone, netinkamus ten būti politikus. Tačiau tam reikalinga susitelkusi visuomenė. „Kiekviena tauta yra verta tokios valdžios, kurią išsirenka. Būtinas politinis raštingumas, kritinis politinių įvykių vertinimas ir pačių rinkėjų atsakomybė, – pabrėžė J. Novagrockienė ir pridūrė: – Senosiose demokratijose ministras J. Narkevičius būtų atsistatydinęs pats.“
