Marius Morkevičius/ELTAPrezidento rinkimų kampanijai pasiekus finišo tiesę dauguma politikos ir komunikacijos ekspertų yra vieningi – tai vieni blankiausių rinkimų per tris dešimtmečius. Interviu IQ komunikacijos specialistas Arijus Katauskas patikino, kad nyki rinkimų kampanija yra ne tik rinkimų nuspėjamumo, bet ir kitų problemų pasekmė.
– 2019-aisiais stebėjome prezidento Gitano Nausėdos ir dabartinės premjerės Ingridos Šimonytės aktyvias rinkimų kampanijas. Dabar prie prezidento rinkimų starto linijos yra išsirikiavę aštuoni kandidatai, tačiau ryškesnių kampanijų nematyti. Kuo skiriasi šių ir 2019-ųjų prezidento rinkimų politinės kampanijos?
– Jeigu lygintume rinkimus, 2019-ųjų ir šių metų yra gana skirtingi. Prieš penkerius metus buvo aišku, kad bet kokiomis aplinkybėmis turėsime naują prezidentą. Tačiau iki pat antrojo turo nebuvo aišku, kas bus išrinktas: G. Nausėda, I. Šimonytė ar tuometis premjeras Saulius Skvernelis.
Šiemet vyksta kaip ir tokia G. Nausėdos perrinkimo kampanija. Tad daugiausia diskusijų kyla net ne dėl pirmojo rinkimų turo, o dėl to, kas susikaus antrajame rinkimų etape. Todėl ir šių metų rinkimų kampanija yra gerokai ramesnė, palyginti su 2019-aisiais.
ELTA– O gal ne tik „ruošimasis“ perrinkti G. Nausėdą, bet ir renkamų lėšų stoka lemia nykius rinkimus? 2019-aisiais I. Šimonytė savo rinkimų kampanijai surinko daugiau nei 690 tūkst. eurų, o G. Nausėda – daugiau nei 280 tūkst. Remiantis naujausiais Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, šiemet daugiausia lėšų rinkimų kampanijai registravo Ignas Vėgėlė. Jis surinko daugiau nei 158 tūkst. ir pralenkė I. Šimonytę (kiek daugiau nei 156 tūkst. eurų).
– Jau gana seniai kalbame apie tai, kiek kandidatai turėtų skirti savo lėšų rinkimams. Akivaizdu, kad užtikrinti tikrai spalvingai įdomią, aštrią ir intensyvią kampaniją menkais finansiniais ištekliais gana sudėtinga. Kadangi Lietuvoje rinkimų kampanijoms taikomi finansavimo ribojimai, negalime tikėtis tokių aršių rinkimų, kokie vyksta, pavyzdžiui, JAV. Pas mus taip nebuvo ir nebus. Tiek dėl rinkos didumo, tiek dėl lėšų, kuriomis būtų galima disponuoti.
Tai, kiek lėšų surinko I. Vėgėlė, turėtų būti rimtas signalas kitiems kandidatams ir artėjantiems Seimo rinkimams. Jis atkakliai siekia užsibrėžto tikslo ir taikosi į savo tikslinę auditoriją. Jeigu I. Vėgėlės kalbą, išsakytą Advokatūros tarybos posėdžio metu, vertintume kaip neoficialią jo politinės karjeros pradžią, suprastume, kad jis turėjo labai daug laiko pasiruošti ir iškilti politinėje padangėje. Tačiau net ir jo sukauptos lėšos neužtikrina sėkmingos rinkimų kampanijos.
Mano nuomone, rinkimuose dalyvaujantiems politikams taikomi finansiniai apribojimai reikalauja dar daugiau kandidantų kūrybiškumo. Jie privalo kaip nors išsiskirti iš visų kitų politikų. Žinoma, kad mūsų šalyje lengviausia į save atkreipti dėmesį radikaliais pasisakymais ar kritika. Be to, finansiniai apribojimai – kirtis politikos naujokams, kurie dar tik svarsto dalyvauti rinkimuose. Kai finansiniai apribojimai trukdo mesti iššūkį Seimo nariams ar kitiems patyrusiems politikams, tai ir turime pasekmes.
– Jei rinkimų finansavimo ribojimai nebus liberalizuoti, kokias perspektyvas dėl rinkimų kampanijų matytumėte?
– Korupcijos skandalas, susijęs su Eligiju Masiuliu ir „MG Baltic“ (dabar „MG grupė“ – IQ past.) paliko tamsią dėmę Lietuvos politikos istorijoje. Esu įsitikinęs, kad niekas nedrįs kelti klausimo dėl finansavimo keitimo ar kitų finansinių srautų atėjimo į politinę areną. Ši kolektyvinė ir kitos traumos dar ilgai persekios Lietuvos politiką.
Manau, ilgalaikėje perspektyvoje naujiems politikams bus labai sudėtinga įsibėgėti politikoje. Politika reikalauja žinomumo, o norint būti žinomam, reikia išteklių ir patirties. Be kita ko, Lietuvos politikoje nėra daug visiškai naujų žmonių. Daugiausia pastebime laikinai suspindinčias pavienes žvaigždes arba politinių partijų keliamus ar remiamus kandidatus, kurie ruošiasi keleriems rinkimams iš eilės.
– Šiemet gatvėse beveik nematyti kandidatų plakatų, o jų šūkiai tarsi nesikeičia. I. Vėgėlė, kaip ir I. Šimonytė 2019-aisiais, skelbia, kad taps žmonių prezidentu. Taip pat jų advokatu. Taigi kokia, jūsų nuomone, tokių rinkimų šūkių prasmė?
– Šūkiai – atskiras „žanras“ per rinkimų kampaniją. Kandidatai laužo galvas, skolinasi šūkius, bet po to paaiškėja, kad skolinosi ne iš to, iš ko galėjo (juokiasi).
Mano nuomone, šūkiai – gana smulki dedamoji visoje rinkimų kampanijoje. Visi kandidatai yra žmonių prezidentai, visiems kiekvienas Lietuvos pilietis yra svarbus. Pavyzdžiui, politikas Artūras Paulauskas 2003 m. prezidento rinkimuose telkė savo rinkėjus tokia žinute: „Nusipelnėme gyventi geriau!“ Ir kai kuriems tie kandidato žodžiai skambėjo įtikinamai. Todėl net jei ir I. Vėgėlė skelbia, kad jis – žmonių prezidentas ir jų advokatas, ilgainiui rinkėjai pamirš šią žinutę. Jie nejučiomis vis labiau gilinsis į kandidato turinį – tai, ką jis sako.
Mano nuomone, ateityje, jei kandidatai dar kurs šūkius, jie ir toliau stengsis keliais žodžiais apipavidalinti visą savo programą. Verta paminėti, kad JAV ar Europoje iki šiol aidi skambus Donaldo Trumpo rinkimų šūkis „Atkurkime didžią Ameriką“ (angl. „Make America Great Again“). Tačiau nebūkime naivūs, Lietuvoje dar ilgai neskambės panašių šūkių dėl daugybės priežasčių. Viena jų – originalumo stoka.
