2016 m. visuomenės apklausų rengėjų autoritetui suduoti keli rimti smūgiai, tačiau dėl to kalti ne tik patys sociologai
Visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės nenumatė nei visus nustebinusios Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, nei „Brexit“, nei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) triumfo antrajame Seimo rinkimų ture.
Visų šių balsavimų išvakarėse pagrindinės žiniasklaidos priemonės transliavo politinį elitą raminančias žinutes: populistai neturi realių šansų, dauguma rinkėjų yra racionalūs ir nubalsuos teisingai. Tačiau piliečiai pateikė staigmenų. Kas laukia visuomenės apklausų ir sociologinių tyrimų rengėjų artimiausioje ateityje? Ar jie gaus progą susigrąžinti visuomenės ir politikų pasitikėjimą?
Techninis brokas
Kaip įprasta tokių nesėkmių atvejais, sociologai daugiausia dėmesio skiria metodologinių ir techninių trūkumų analizei. Šiandien diskutuojama apie kelias pagrindines problemas, iš kurių ne visos yra naujos: atrankos metodų trūkumai, statistinių modelių netikslumas, augantis rinkėjų polinkis meluoti ir nuslėpti tikrąsias pažiūras.
Po 1992 m. Jungtinėje Karalystėje vykusių rinkimų, kuriuos neprognozuotai laimėjo Konservatorių partija, buvo nukaltas terminas „drovieji toriai“ – tai partijos rėmėjai, apklausose pabūgę prisipažinti ją palaikantys. Viešojoje erdvėje ir socialinėje aplinkoje įsitvirtinus liberaliajai kairiajai pasaulėžiūrai, drovieji konservatoriai nusprendė tyliai pasilaikyti tikrąją nuomonę iki slapto balsavimo akimirkos.
Tas pats fenomenas pasikartojo 2015 m. JK rinkimuose, kuriuose netikėtai gerai pasirodė Davido Camerono vadovaujami konservatoriai. IQ kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto politikos mokslų profesorius Mindaugas Jurkynas priminė ir 1992 m. Lietuvos parlamento rinkimus, kuriuos nelauktai laimėjo ekskomunistų LDDP. Rinkėjų polinkis slėpti politines preferencijas fiksuotas ir „Brexit“ bei D. Trumpo pergalės atvejais: pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose šį kandidatą palaikė neprognozuotai daug lotynų amerikiečių. Apklausose daugelis jų veikiausiai nuslėpė prielankumą D. Trumpui, nes šis per rinkimų kampaniją išsakė ne vieną jų bendruomenę įžeidžiantį komentarą, tad už jį balsuoti šiai gyventojų grupei tarsi buvo nelogiška.
Po D. Trumpo pergalės JAV kaltų paieškose dominuoja diskusijos apie atrankos metodus ir matematinius modelius. Nuogąstaujama, kad apklausose netiksliai reprezentuojama elektorato įvairovė ir fragmentacija. Mokslininkai stengiasi apklausti įvairių grupių atstovus – juodaodžius, moteris, jaunimą, – tačiau dažnai nepavyksta pasiekti atokesniuose miesteliuose ir kaimo vietovėse gyvenančių, senyvo amžiaus, prieigos prie interneto neturinčių rinkėjų. Būtent jų aktyvumas D. Trumpui leido nugalėti rinkimuose.
Mokslininkai nesugebėjo numatyti, kiek tiksliai išaugs politiškai pasyvesnių rinkėjų motyvacija pirmąsyk ateiti prie balsadėžių. Tinkamai neįvertintas ir „paskutinės minutės efektas“, kai žmonės balsuoti už konkretų kandidatą apsisprendžia paskutinę, t. y. rinkimų, dieną. „Greičiausiai visuomenės apklausų rengėjų taikytos imtys ir metodai išliko tie patys, vadinasi, anksčiau rinkimuose nedalyvavę ir prie balsadėžių atėję rinkėjai, taip pat iki paskutinio momento neapsisprendę piliečiai nusvėrė rezultatus už apklausų statistinės paklaidos ribų“, – aiškino M. Jurkynas.
Vis daugiau kritikos sulaukia telefonu vykdomos apklausos, abejojama jų reprezentatyvumu. Nors telefono numeriai atrenkami atsitiktinai, gyventojams vis dažniau atsisakant dalyvauti tokio pobūdžio apklausose, respondentų procentas kartais nukrinta žemiau nei 10 proc., ir taip iškreipiamas elektorato reprezentatyvumas.
Kitas rinkėjų nuotaikas iškraipantis veiksnys yra žiniasklaidos vaidmuo – JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton palaikančios socialinės medijos buvo linkusios skelbti tik Demokratų partijos kandidatei palankius apklausų rezultatus. Šioje srityje žinomas „bandos efektas“, kai visuomenės tyrimų agentūros modifikuoja apklausų rezultatus pagal tuos, kurie tuo metu dominuoja viešojoje erdvėje. Taigi, tikėtina, kad ateityje bus garsiau keliamas žiniasklaidos šališkumo klausimas.
Nevertėtų perspausti
IQ kalbinta prestižinio JAV „Pew“ tyrimų centro Visuomenės apklausų skyriaus direktorė Courtney Kennedy nuogąstauja, kad iš visuomenės apklausų tikimasi neįmanomo dalyko – šimtaprocentinio tikslumo visais atvejais. Ji taip pat pabrėžė, kad iškart po JAV prezidento rinkimų kilusi kritikos visuomenės apklausų rengėjams banga nepaiso fakto, kad nacionalinės apklausos nesuklydo – kaip ir prognozuota, daugiausia balsų gavo Demokratų partijos kandidatė H. Clinton, nors pralaimėjo keliose gyvybiškai svarbiose valstijose, o tai ir nulėmė galutinį rezultatą JAV, kurių rinkimų sistema specifinė.
Istoriškai JAV nacionalinės apklausos buvo gana tikslios. Tačiau rinkimų baigtį nulėmusiose darbininkų klasės atstovų gausiai gyvenamose valstijose, ypač Viskonsine, Mičigane ir Pensilvanijoje, sociologai prognozuodami smarkiai prašovė.
Galutinis nacionalinių apklausų vidurkis rodė 3,3 proc. H. Clinton pergalę. Galiausiai ji bus surinkusi apie 2 proc. daugiau balsų nei D. Trumpas, tad paklaida ne tokia ir didelė. C. Kennedy pabrėžia, kad istoriškai JAV nacionalinės apklausos buvo gana tikslios. Tačiau ji pripažįsta, jog darbininkų klasės atstovų gausiai gyvenamose valstijose, ypač Viskonsine, Mičigane ir Pensilvanijoje, sociologai prognozuodami smarkiai prašovė. Pasak pašnekovės, mokslininkai stengiasi suprasti ir ištaisyti klaidas, greičiausiai tai bus vienokia ar kitokia išvardytų veiksnių kombinacija. Vienas aspektų, kurį neseniai į savo metodologiją įtraukė „Pew“ tyrimų centras, yra adekvatesnis rinkėjų išsilavinimo reikšmės įvertinimas modeliuojant apklausas. C. Kennedy ragina ir kitas JAV visuomenės tyrimus atliekančias agentūras sekti „Pew“ pėdomis.
Žmogaus laisvės atspindys
Vakarų pasaulį apstulbinę 2016 m. politiniai įvykiai patvirtino faktą, kad žmonės yra laisvi, todėl ir nenuspėjami. XX a. totalitarizmo fenomeną tyrinėjusi mąstytoja Hannah Arendt ginčijosi su savo amžininkais sociologais, kurie nacizmo nusikaltimus bandė aiškinti įprastomis, pasenusiomis kategorijomis, nepajėgiančiomis perteikti unikalaus nacistinių nusikaltimų pobūdžio.
H. Arendt požiūriu, socialiniai mokslai sistemiškai nepajėgūs perprasti fakto, kad žmonės sugeba įnešti į pasaulį ką nors naujo ir netikėto. Naujovės gali būti teigiamos arba neigiamos, tačiau pasaulio likimą sprendžiantiems politikams nederėtų pamiršti, kad politika pirmiausia yra laisvės, o ne būtinybės ir dėsnių sritis. Galų gale ir atsisakymas atskleisti savo tikrąsias pažiūras kyla iš laisvės, net jei taip elgtis skatina ne visai racionalūs motyvai.
Vis labiau įsigalinti pesimizmo dvasia greičiausiai lems tai, kad 2017 m. pozityviais sociologų duomenimis nebepasitikės ne tik rinkėjai, bet ir politikai. Iš principo tai nėra blogai: galbūt kaip tik būtų naudinga iš anksto ruoštis Marine Le Pen ir partijos „Alternatyva Vokietijai“ pergalėms Prancūzijos prezidento ir Vokietijos federaliniuose rinkimuose. Gyventojų nusivylimo priežasčių šiandien įprasta ieškoti post factum, nors centro dešinės ir centro kairės politikai turėtų jas išsiaiškinti iki rinkimų, jeigu nori dar bent kiek ilgiau savo rankose išlaikyti valdžios vairalazdę.
Žinomas tarptautinių santykių analitikas George’as Friedmanas prognozuoja, kad smunkantis pasitikėjimas visuomenės apklausomis politikus išlaisvins – žinodami, jog apklausų duomenys veikiausiai klaidingi, jie gali formuluoti ryžtingesnius sumanymus. Tik bėda, kad šių dienų politinė retorika vis dažniau transformuojasi į populistinius šūkius, kurie smarkiai supaprastina dabarties iššūkių kompleksiškumą. Išrinktasis JAV prezidentas D. Trumpas yra geriausias šio fenomeno pavyzdys.
Nors nepasitikėjimas sociologinėmis apklausomis auga, artimiausiu metu nieko geresnio nebus sugalvota. Nuo seniausių laikų žinoma, kad politika negali apsieiti be orakulų.
Nors nepasitikėjimas sociologinėmis apklausomis auga, artimiausiu metu nieko geresnio nebus sugalvota. Nuo seniausių laikų žinoma, kad politika negali apsieiti be orakulų. Nuolat atnaujinami įvairiausių apklausų duomenys ir visuomet nuspėjamas prognozes skelbiantys politologai žiniasklaidai reikalingi kaip oras. Net ir didėjant skepsiui, apklausos išliks kertine orientacine politinės tikrovės dalimi, atliekančia ne tik informacinę, bet kartais ir terapinę ar mobilizacinę funkciją. Tik nenustebkime, jei, apklausų duomenims rodant užtikrintą Vokietijos kanclerės Angelos Merkel krikdemų pergalę Bundestago rinkimuose, nei pati kanclerė, nei jos rėmėjai iki paskutinės sekundės prognozėmis nepasikliaus ir tikėsis blogiausio.
