FotobankasKariaudami su pandemija negalime pamiršti ir kitų ligų, antraip šoktels jomis susirgusių žmonių skaičius, įsitikinęs Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Kardiologijos ir angiologijos centro kardiologas prof. Pranas Šerpytis. Su IQ žurnaliste Rasa Pangonyte jis kalbėjosi apie nerimą keliančius ženklus, kardiologinių ligų priežastis ir būdus, kaip pagerinti situaciją.
– Profesoriau, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena Lietuvos kardiologai? Kas kelia didžiausią nerimą? Kokią įtaką jūsų darbui padarė COVID-19 pandemija?
– Neramina, kad priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, ambulatorinėje grandyje ir ligoninėje matome ligonius, patiriančius komplikacijų, tai yra ligos jau uždelstos. Į ligoninę patenka gerokai sunkesni pacientai. Tikriausiai tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos, pasaulio problema.
Kalbėdami apie kovidą turėtume išskirti du periodus. Pirmasis buvo tikrai lengvas, visi manėme, kad tas koronavirusas ne toks baisus. Bet antroji banga buvo gerokai stipresnė. Turime būti budrūs, nes karas nesibaigia. Juokauju, kad jei pasižiūrėsime į istoriją, karas visada tęsiasi ketverius metus, persilaužimas būna po dvejų. Tik šiame kare nežinome, kur tiksliai yra priešas, be to, atsiranda įvairių jo atmainų.
Per pandemiją kardiologinės ligos niekur nedingo, tačiau paslaugų prieinamumas smarkiai sumažėjo, o per pirmą karantiną, galima sakyti, buvo visiškai sustojęs. Mane neramina, kad sumažėjo širdies chirurgijos operacijų, planinė pagalba sutrikusi daugiau kaip 50 proc. Planinė pagalba dabar teikiama, nors ji ir nėra visiškai sugrįžusi į 2019 m. lygį, todėl, jei paskambinsite užsiregistruoti pas kardiologą, bus sunku tai padaryti. Tačiau noriu patikinti žmones, kad skubi pagalba teikiama.
Jei pažiūrėtume į 2020 m. pirmuosius mėnesius, mirties namuose atvejų skaičius didelis, nes žmonės bijojo viruso ir nesikreipė į medikus. Skyriai veikė, bet daugybė žmonių delsė.
Visa terapinė, kardiologinė pagalba sostinėje buvo teikiama tik Vilniaus universiteto Santaros klinikose, dar šiek tiek terapinės kardiologijos turėjo Mykolo Marcinkevičiaus ligoninė. Visos kitos buvo paverstos COVID-19 gydymo ligoninėmis. Kaip tai negali atsiliepti gyventojų sveikatai? Mirštamumo rezultatai visada vertinami po metų, kai galėsime palyginti 2019-uosius su 2020 m., o šiuos – su 2021-aisiais. Tada matysime tikrus skaičius. Tačiau, jei pacientas sirgo lėtine liga ir užsikrėtęs COVID-19 mirė nuo komplikacijų, jo mirtis bus priskiriama koronavirusui.
– Kaip galėtume pagerinti šią situaciją?
– Mokomės iš patirties. Džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje daromos analizės programos. Reikia, kad Lietuvos kardiologai, statistikos specialistai kartu rinktų medžiagą, analizuotų, kokios priežastys buvo ir ką galime pagerinti. Kardiologinės pagalbos sustabdyti negalime. Aiškiname žmonėms, kaip apsisaugoti nuo COVID-19, bet reikia aiškinti ir kaip apsisaugoti nuo kardiologinių, onkologinių ligų, nes jų atvejų padaugės.
Kodėl Lietuvoje didelis sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis? Pokomunistinėse šalyse sergamumas šiomis ligomis yra didesnis nei kitoje Baltijos pusėje – Suomijoje, Švedijoje, nes ten visos prevencinės programos pradėtos daug anksčiau. Ir jos duoda rezultatų.
Nemažai mūsų programų pradėtos vėliau. 2006 m. pajudėjo didelės rizikos asmenų išaiškinimo programa. Pagal ją yra aiškūs algoritmai, kada gydytojas pacientą turi nusiųsti pas gydytoją specialistą, kad liga nebūtų uždelsta. Tuomet bus mažiau mirčių ir mažiau komplikacijų. Vienas didžiausių rizikos veiksnių yra arterinė hipertenzija. Tie, kurių aukštas arterinis kraujospūdis, 10 kartų dažniau suserga insultu, 5 kartus – miokardo infarktu. Lietuvoje turime įvairių medikamentų, kurie yra kompensuojami ir kuriais galėtume gydyti, bet reikia laiku ligą pastebėti ir laiku pacientą nusiųsti pas kardiologą.
Mane neramina, kad sumažėjo širdies chirurgijos operacijų, planinė pagalba sutrikusi daugiau kaip 50 proc.
Kitas rizikos veiksnys – cholesterolis. Per didelis jo kiekis skatina aterosklerozę. Tik nežinau, kodėl Lietuvoje nemadinga apie tai kalbėti.
Džiaugiuosi, kad cukrinis diabetas Lietuvoje išaiškinamas anksti. Cukrinio diabeto programa šalyje pradėta anksčiau nei kardiologijos prevencijos programa, ir tai duoda tam tikrų rezultatų.
Kitas dalykas – Lietuvoje labai daug streso. Iš komunistinės valstybės tapome kapitalistine, kiekvienas norime viską pasiekti, viską uždirbti ir t. t. Be socialinio, dar yra ir vidinis stresas. Tad aplink daug pastovaus lėtinio streso.
Jei norime pasiekti rezultatų, mums reikia vykdyti prevencines programas. Kalbame apie personalizuotą mediciną, bet vis tiek yra standartai. Galime važinėti gatvėmis pagal savo saugumo suvokimą, bet eismo ženklai padeda išvengti daug nelaimių. Taip ir medicinoje – nieko negalime apgauti, ženklai reikalingi, jų reikia paisyti.
– Per pandemiją žmonės patiria didelį stresą dėl galiojančių apribojimų ir dėl raginimo saugotis mažiau juda. Kaip paskatinti žmones rūpintis savimi, saugoti save?
– Taip, socialinio atsiribojimo priemonės turi labai didelę įtaką mūsų psichinei ir fizinei sveikatai. Sumažėjo mūsų fizinis aktyvumas, padidėjo toksinių medžiagų vartojimas: alkoholio, tabako, gal net ir fizinių medžiagų, daugiau nei 50 proc. krito fizinis aktyvumas. Fizinis aktyvumas stiprina imuninę sistemą, mažina stresą, arterinį kraujospūdį ir taip sumažina širdies ir kraujagyslių ligų, taip pat kitų neinfekcinių ligų riziką. Kartu mažėja depresinių susirgimų, vyresniems žmonėms mažėja kognityvinio nuosmukio, dimensijos rizika. Iš karto pagerėja savijauta.
Vyksta socialinio apsiribojimo politika – seneliai visiškai nemato anūkų. Nežinau, kada pasaulis grįš į tą situaciją, kuri buvo prieš pandemiją.
COVID-19 infekcija ir pati gali sukelti kraujagyslių ligas – miokardo infarktą, aritmiją. Daliai persirgusių žmonių išlieka vienokių ar kitokių liekamųjų reiškinių. Jie turėtų būti stebimi specialistų dėl miokardito, širdies ritmo sutrikimų. Reikalinga tam tikra sistema, kurią turėtų koordinuoti Sveikatos apsaugos ministerija. Tokias gaires leidžia ir JAV kardiologų draugija, Europos kardiologų draugija. Pagal jas turėtume stebėti COVID-19 persirgusius ligonius.
Sovietinėje santvarkoje buvo supratimas, kad už ligonio sveikatą atsakinga valdžia. Turėtume atsistoti ant kojų, o ne ant galvos ir suprasti, jog už savo sveikatą atsakingas pats žmogus, bet visų valdžios institucijų reikalas, kad turėtume aiškią programą. Sakoma, jeigu nežinai, kur plauki, net ir palankiausias vėjas tikslo pasiekti nepadės, todėl reikia turėti aiškią programą, aiškų kursą.
– Yra duomenų, kad malšindami stresą žmonės vartoja daugiau alkoholio, daugiau rūko, mažiau rūpinasi savimi. Kaip spręsti tokias problemas?
– Tikrai yra tokių duomenų. Ir žiniasklaidoje skaitome apie smurtą artimoje aplinkoje. Visa tai pagimdo stresas. Sporto klubai išsikrauti juk neveikia. Jaunimas turi daug energijos, bet dabar jis uždarytas namuose. Įsivaizduokite, dviejų kambarių bute uždaryta keturių asmenų šeima ir dar močiutė. Kaip toje erdvėje būti? Turime išleisti juos į lauką, siūlyti visokių programų. Energija turi virsti geru. Kai matau daug aikštelių, dviračių takų, sakau, kad jaunimas turi kur išsilieti. Bet dabar jauni žmonės suvaržyti. Laimė, kad šiemet bent sniego yra.
– Vienu pagrindinių širdies ir kraujagyslių ligų veiksnių vadinamas rūkymas. Ar taip yra iš tiesų?
– Taip, tai vienas pagrindinių rizikos veiksnių šalia arterinio kraujo spaudimo, cholesterolio, streso. Rūkymas silpnina imuninę sistemą ir padaro daug žalos. Kiek žinau, šiuo metu atlikta 20 tyrimų apie rūkymo žalą.
Aš sakau, kad didžiausias kreditas, ką gali žmogus sau dovanoti – mesti rūkyti. Nė vienas bankas tokių palūkanų neduoda. Tačiau maždaug 10 proc. žmonių vis tiek rūkys, nes tai yra didelė priklausomybė, didesnė nei alkoholis ir narkotikai, todėl turėtume kalbėti apie žalos mažinimą. Pavyzdžiui, metadono programa. Yra žmonių, kurie vis tiek vartos, bet jie neapiplėšinės, nevogs, nedarys didelių nusikaltimų.
Ir anglai, ir japonai, ir amerikiečiai, ir australai kalba apie tabako žalos mažinimą.
– Ką turite omenyje sakydamas „žalos mažinimas“?
– Žmogus, kuris nepajėgia mesti rūkyti, gali pasirinkti alternatyvą. Nors pats nerūkau, turiu pasakyti ligoniui, kad yra alternatyvių priemonių. Tegul jis prie jų pereina, o paskui gal visiškai mes. Aš turiu tai pasakyti, tačiau dalis gydytojų to nepasako.
– Kodėl gydytojai vengia apie tai kalbėti? Galbūt jie patys neturi pakankamai moksliškai patikrintų žinių apie alternatyvias priemones?
– Yra pakankamai mokslinių įrodymų. Jie rodo, kad vartodami kaitinamąjį tabaką negauname 95 proc. dervų, kurių gautume rūkydami. Cigaretėje degančios medžiagos yra kancerogeninės, todėl rūkydami kaitinamąjį tabaką gauname nikotino, bet negauname 95 proc. kitų dervų.
Neskatinu rūkyti, bet kaip gydytojas turiu pasakyti, kad tokių alternatyvų yra. Kaitinamasis tabakas yra visiškai nauja technologija. Tai kaip mobilusis telefonas – anksčiau turėjome didelius telefonus, dabar visiškai mažus. Ateina naujos technologijos ir mes turime prie jų prisitaikyti.
Mūsų infektologai kalba apie kaukes, bet jos įvairios, yra kaukių, padengtų tam tikromis antiseptinėmis priemonėmis. Arba saugus seksas. Negalime sakyti, kad saugiai mylėdamiesi būsime skaistūs ir šventi. Na, nebūsime, bet geriau pasakyti visuomenei, kad yra tokių priemonių.
– Ar kitose šalyse šios žalos mažinimo priemonės jau pripažintos?
– Pasaulyje jos skinasi kelią. JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) pripažino, kad jos saugesnės, ir jas užregistravo. Tai yra alternatyvios priemonės, nes visada bus dalis žmonių, kurie tai darys. Galime sakyti, kad būsime šventi, skaistūs, niekas nenusikals, bet vis tiek bus reikalingi kalėjimai, tik gal už mažus nusikaltimus. Taigi turime daug ką peržiūrėti ir būti šiek tiek liberalesni.
– Kas šiuo klausimu daroma Lietuvoje?
– Pats esu inicijavęs ne vieną konferenciją, kalbame su šeimos gydytojais, gydytojais specialistais, organizuojame apskritojo stalo diskusijas. Galvoju, kad prie to turėtų prisidėti ir Sveikatos apsaugos ministerija, kitos institucijos. Turime Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą. Jis draudžia, bet negali visko uždrausti. Pats auginu anūkus, sakau, kad to negalima, bet negali vaikui visko drausti, turi duoti jam alternatyvą. Turi būti ne tik botagas, bet ir pyragas.
Yra grupė žmonių, kurių negalėsime draudimais pasiekti, todėl turime jiems pasiūlyti alternatyvą. Kiekvieno ligonio paklausiu, ar jūs rūkote? Sakau, jei rūkote, tai rūkykite daugiau. Jis klausia, kodėl? Aš jam sakau, kad kitą kartą mes galime ir nebesusitikti. Jūs patyrėte infarktą, rūkymas yra rizikos veiksnys, meskite rūkyti. Bet jei žmogui neišeina, čia jau kita kalba.
Jau pamiršome 25 metus veikiančią metadono programą. Taip, reikia skatinti detoksikuotis, prevencija turi būti, bet dalis žmonių vis viena bus pasiklydę.
Žiūrėkime ir iš kitos pusės, kiek dabar valstybė negauna pajamų. Vizituodamas paklausiu savo ligonių, ką rūko. Jie atviri – kontrabandines cigaretes. Kur gaunate? Gauname. Aš esu už akcizų mažinimą alternatyvioms priemonėms, nors tikrai nesu už rūkymą.
Čia reiktų kalbėti ir apie užimtumo didinimą. Savivaldybės, seniūnijos turėtų pagalvoti, kaip be didelių išlaidų paskatinti fizinį aktyvumą ir mažinti stresą, kad užkirstume kelią širdies ir kraujagyslių ligoms.
– Kokie sprendimai realiai vyksta siekiant sumažinti sergamumą širdies kraujagyslių ligomis? Ko reikia, kad situacija pagerėtų?
– Yra didelės rizikos asmenų prevencijos programa. Dabar ji skirta 40–55 metų vyrams ir 55–65 metų moterims, bet šias ribas reikia praplėsti, nes programa duoda rezultatų.
Apskritai sakome, kad sulaukus 50 metų yra viena liga, 60-ies – dvi, o 70-ies – jau trys. Vis viena yra vienoks ar kitoks sutrikimas. Ta programa turi būti pratęsta, reikia viešinti profilaktines priemones ir pagerinti jų prieinamumą. Prevencinės programos pasaulyje sumažino mirtingumą nuo kardiologinių ligų ir pagerino jų išaiškinamumą.
Naudojuosi tėvo patarimu sūnui: jeigu nori būti laimingas, kiekvieną dieną atsikėlęs nepamiršk pagirti bent trijų žmonių. Visą gyvenimą tai stengiuosi daryti.
Kitas dalykas – ligų simptomų jaučiantys žmonės turėtų laiku kreiptis į specialistą. Buvo nuostata, kad asmuo pas specialistą turi pakliūti per mėnesį, bet ar iš tikrųjų taip yra? Lietuvoje veikia ne tik valstybinė, bet ir privati medicina, ir turime tai išnaudoti.
Į mediciną ateina dirbtinis intelektas, jis atliks dalį darbų, pavyzdžiui, radiologijoje. Tam turėtume skirti daug dėmesio.
Lietuvoje turėtų būti gerontologinė kardiologija, nes turime daug vyresnio amžiaus žmonių. Negalime nurašyti pagyvenusių asmenų, sergančių kardiologinėmis ligomis, negali būti vien jaunimo kultas.
– Iš kurių šalių galėtume pasimokyti spręsti visas minėtas problemas?
– Galvoju, kad labai gražiai tvarkosi vokiečiai. Kalbant apie ūmių koronarinių sindromų stebėjimą, esame viena šalių, kuri neturi tokio stebėjimo registro. Matome, kokia mirčių apskaita. Pats dėl to esu kreipęsis į daug ministrų.
Dabar turime elektroninę sveikatos sistemą. Galėtume suskaičiuoti, kokios komplikacijos, kada pacientas kreipėsi, kurioje vietoje yra silpna grandis, jei žmogus susirgo insultu: ar greitoji pagalba ilgai neatvyko, ar ligonis laukė priėmimo skyriuje, ar buvo blogas gydymas. Tai reikia ne tik stebėti, bet ir analizuoti, tai turi visos ES šalys.
Iš kaimynų galime pasimokyti ir naujų technologijų priėmimo. Pavyzdžiui, širdies ritmo sutrikimai – yra technologijos, galima žmogui įsiūti vadinamuosius įvykių registratorius, bet pas mus jie nekompensuojami, o daugelis ES šalių kompensuoja.
Kai kurie pacientai negali vartoti antikoaguliantų, kraują skystinančių vaistų. Jiems integruojamos apsaugos priemonės, okliuderiai, bet mūsų šalis šių priemonių nekompensuoja. Pažanga turėtų eiti kartu su mokslo pažanga. Ir mūsų kardiologai tam pasiruošę. Naujos priemonės, naujos technologijos, nauji vaistai turi ateiti į mūsų gyvenimą.
– Pozityvumas taip pat svarbus veiksnys kalbant apie kardiologinių ligų prevenciją?
– Pozityvumas tikrai lemia daug. Tie, kurie nuolat pozityviai nusiteikę, iki 15 proc. rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Geros emocijos užkrauna, todėl visada turime pradėti dieną su teigiamomis emocijomis. Pats visada dirbau atsakingą, sunkų darbą, bet net ir kolektyvui atėjęs pasakiau: neigiamas emocijas palikite už durų, į viską žiūrėkite pozityviai. Naudojuosi tėvo patarimu sūnui: jeigu nori būti laimingas, kiekvieną dieną atsikėlęs nepamiršk pagirti bent trijų žmonių. Visą gyvenimą tai stengiuosi daryti.
