Pastaruoju metu naujienos iš Vengrijos – gana kontroversiškos. Centrinio Europos universiteto dėstytojas Szabolcsas Pogonyi mano, kad tam įtaką daro besikeičianti „laisvės“ sąvoka, ES integracijos procesai ir visuomenės reakcija į globalizaciją. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo, kaip kadaise nurašytas nacionalizmas šiandien daro poveikį nacionalinei politikai Vengrijoje ir visame pasaulyje.

  – Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas konfliktuoja su ES, siekia apriboti vieno įtakingiausių universitetų Rytų ir Vidurio Europoje veiklą, šalies veiksmai kelia rūpestį žmogaus teisių gynėjams. Visgi daugelio akyse Vengrija – vis dar laisvės 6–7 dešimtmečiais šauklė. Kaip vertinate tokią padėtį? – Pirmiausia reikia pripažinti, kad visos Vengrijos valdžios iniciatyvos yra ministro pirmininko V. Orbáno vyriausybės projektai. Imdamasi bet kokių veiksmų ji sako, kad siekia apginti suverenitetą, šalies ir žmonių laisvę, atgauti tautos nepriklausomybę, sumažinti ir kiek įmanoma riboti užsienio investuotojų, nevyriausybinių organizacijų, fondų ir net Briuselio – taip jie vadina ES ir jos  biurokratiją – įtaką bei įsitraukimą į sprendimų priėmimą. Mano nuomone, vyriausybė šiek tiek kitaip suvokia nepriklausomybę ir laisvę nei daugelis kitų žmonių Vengrijoje. V. Orbáno ir jo ministrų kabineto valdymo versija nutolusi nuo liberaliosios demokratijos įvaizdžio ir negali būti su ja suderinama. Jie neigia visuomenės, arba tautos, heterogeniškumą ir valdančiosios daugumos tikslą apginti jos interesus.   – Kaip į tai, kas vyksta, reaguoja Vengrijos gyventojai? – Daugelio nuostabai, vengrai neprotestuoja. Bent jau masiškai. Per pastaruosius metus vyko tik kelios didelį nepasitenkinimą reiškiančios demonstracijos, tačiau tik kelios jų iš tiesų buvo masinės. Įdomu tai, kad didžiausi protestai buvo surengti vyriausybę palaikančių, jos finansuojamų nevyriausybinių organizacijų. Visai kaip Rusijoje proputiniškų organizacijų. Kad vengrai nekyla prieš valdžią, rodo ir visuomenės apklausos. Ministro pirmininko V. Orbáno partija „Fidesz“ šiuo metu yra populiariausia politinė jėga. Esu įsitikinęs, kad ji laimės ir 2018 m. pavasarį vyksiančius rinkimus, nebent nutiktų kas nors labai netikėto. Labai maža tikimybė, kad „Fidesz“ pralaimės. Tai lemia kelios priežastys. Viena jų – didelė opozicinių partijų fragmentacija ir nesusikalbėjimas. Stipriausia opozicinė politinė jėga šiuo metu Vengrijoje – radikalių nacionalistų judėjimas „Jobbik“. Būdama kraštutinės dešinės, pastaruoju metu ji juda centro link. Taip pat gausu smulkių liberalių partijų, kurios dėl egzistuojančios rinkimų sistemos susiduria su iššūkiu bent truputį pasipriešinti valdančiajai „Fidesz“. Matome, kad yra tik viena galimybė konkuruoti su V. Orbánu – sudaryti bendrą partijų sąrašą. Visgi galvoju, jog tai beveik neįmanoma. Į jį tikrai neįeis partija „Jobbik“ bei kairiosios politinės jėgos, nenorinčios vienytis su liberaliosiomis. Pastarosios taip pat nerodo jokio noro kalbėtis ir tarpusavyje susitarti su kairiosiomis. Tokia padėtis leidžia „Fidesz“ prisiimti visišką politinę lyderystę. Tam ji turi stiprų rinkėjų palaikymą. Jo užteks laimėti ir artėjančiuose rinkimuose.   – Kas lemia „Fidesz“ sustiprėjimą Vengrijoje? – Galima sutikti su teiginiu, kad tai lemia daug pasaulyje vykstančių procesų. Bet iš tiesų juos visus jungia vienas apibūdinimas – „radikalios dešinės iškilimas“ arba „populistinis nacionalizmas“. Jis pasireiškia tiek JAV, tiek Europoje. Žinoma, šiek tiek skirtingai, tačiau yra keli panašumai. Vienas jų – stiprus antielitizmas. JAV ir Europos žmonės labai nepatenkinti išaugusia elito įtaka ir siekia ją sumažinti. Tuo naudojasi įvairios populistinės partijos ir iš kiekvienos galimybės bando išpešti didžiausios naudos. Jos sako norinčios apginti kiekvieno rinkėjo interesus. Šios partijos save laiko ne ideologinėmis, tačiau realistinėmis. Jų siūlymai dažnai konkretūs, labai realūs ir lengvai apginami. Taip pat visos šios politinės organizacijos mano, kad egzistuoja labai universali ir homogeniška bendruomenė, kurioje jos veikia. Jų teigimu, JAV tauta susideda iš paprastų žmonių, o šių partijų tikslas yra išgryninti ir įgyvendinti jų interesus. Kita vertus, radikaliosios dešinės partijų iškilimas gali būti vertinamas kaip reakcija į globalizaciją, nevaržomą prekių ir paslaugų judėjimą. Jei įdėmiau pažvelgtume į šių partijų iškilimą JAV ir Europoje, ypač centrinėje jos dalyje, svarbus elementas, kurį jos bando atliepti, yra žmonių nusivylimas globalizacija. Gyventojai bijo, kad laisvosios prekybos plėtra turės neigiamos įtakos jų gerovei: jie neteks darbo, užsieniečiai išstums vietinius iš jų nuosavybės, pakeis jiems įprastus produktus naujais ir kt. Taip pat auga baimė dėl imigracijos. Tiek JAV, tiek Europoje. Ypač tokiose šalyse kaip Lenkija ir Vengrija, labai priešiškai nusiteikusiose migracijos atžvilgiu. Nors iš tiesų ten nėra jokių sąlygų masinei imigracijai.

Žmonės bijo, kad laisvosios prekybos plėtra turės neigiamos įtakos jų gerovei: jie neteks darbo, užsieniečiai išstums vietinius, pakeis jiems įprastus produktus naujais.

Vengrijoje pabėgėlių krizė vienareikšmiškai buvo vienas svarbiausių elementų, lėmusių radikaliosios „Fidesz“ iškilimą. Iki 2015 m. jos populiarumas tolygiai mažėjo. Kilus krizei, ėmė augti. Nuo to laiko partijos vadovybės ir lyderio V. Orbáno pastangomis sėkmingai augo gyventojų palaikymas. Visa tai nutiko pabėgėlių krizės kontekste.   – Ar tai signalizuoja tradicinės kairės–dešinės skalės persiskirstymą? – Tendenciją, kad ideologijos praranda savo reikšmę, stebime jau seniai. Pirmosios diskusijos apie tai kilo iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Mokslininkai rimtai svarstė politikos be ideologijų galimybę. Idėja atgimė dešimtajame dešimtmetyje, kai amerikiečių politologas Francis Fukuyama savo raštuose ėmė kalbėti apie istorijos pabaigą. Jis manė, kad tradicinės ideologinės skirtys nebereikalingos. Šiandien radikalių, nacionalistinių partijų iškilimas kai kurias tradicines skirtis daro mažiau svarbias. Tačiau sureikšminamos kitos, prieš tai neegzistavusios skirtys. Viena svarbiausių – globalistų ir antiglobalistų diskusija. Teoriškai prie globalizacijos priešininkų turėtų jungtis kairuoliškas ir dešinės pažiūras palaikantys žmonės, o prie globalistų – socialdemokratai, liberalai. Visgi gali būti ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, Jeremy Corbyno vadovaujama britų leiboristų partija, neigiamai atsiliepianti apie globalizaciją. Dauguma liberalų partijų turėtų būti globalistų stovykloje. Tačiau atrodo, kad ji vis labiau mažėja.   – Daug kalbame apie nacionalizmą, nacionalistines partijas. Kaip apibrėžtumėte šių laikų nacionalizmą ir kokiais bruožais jis pasižymi? – Nacionalizmas vienareikšmiškai atgyja. Buvo laikas, kai labai daug mokslininkų, politikų manė, kad nacionalizmas jau atgyvena ir kad jo laikai nebegrįš. Kai kurie jį vadino politiniu košmaru. Žinoma, visada atsirasdavo keletas politikų ar partijų, kurios teigė nacionalizmą, tačiau tai jau nebebuvo esminė požiūrį į visuomenę ir jos gyvenimą formuojanti doktrina. Šiandien atrodo, kad ji arba grįžo, arba niekada nebuvo dingusi iš mūsų akiračio. Donaldui Trumpui tapus JAV prezidentu, labai sustiprėjo diskusijos dėl nacionalinio intereso. Žinia, ES daug kalbama apie centralizacijos poreikį ir nacionalinio suvereniteto stiprinimą. Pačiose šalyse ir už jų sienų aišku, kad nacionalizmas grįžo. Vienu ar kitu pavidalu. Ir jam tikrai nereikia galvoti naujo vardo.

Nacionalizmas grįžo vienu ar kitu pavidalu. Ir jam tikrai nereikia galvoti naujo vardo.

Turiu omenyje tai, kad per visą istoriją nacionalizmas turėjo labai daug ir įvairių krypčių, atmainų: vieni jo sekėjai laikėsi egalitarinės ir demokratinės pozicijos, kiti – radikalios ir antiegalitarinės, tam tikrais atvejais net rasistinės pasaulėžiūros. Šiandien nacionalizmas turi labai stipriai išreikštą, tvirto suvereniteto elementą, taip pat jaučiamas egalitarizmo poreikis, ypač kalbant apie socialinį teisingumą. Didžioji dalis sėkmingų nacionalistinių judėjimų reikalauja stiprinti nacionalinę gerovės valstybę, populistiniai nacionalistai tvirtina savo antiimigracinę viziją. Nacionalizmą jie apibrėžia per savo žmonių – tautos – suvereniteto stiprinimą, reikalauja saugoti kultūrinį ir civilizacinį palikimą, religines vertybes. Juk atvykę migrantai ne tik atima darbą iš vietinių, bet ir naikina kultūrinę tapatybę, žmonių identitetą.   – ES integracijos klausimas dažnai atsiduria nacionalistinių ir populistinių partijų politinėje darbotvarkėje. Kaip ES prisideda prie jų stiprėjimo? – Mano nuomone, diskusijos dėl ES integracijos paskatino tam tikras nacionalistinių partijų lenktynes. Jų požiūris į Bendriją – daugiau nei skeptiškas. Gana stipriai marginalizuotose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė, nacionalistinės partijos skundėsi dėl per greitai vykstančių ES integracijos procesų. Jų teigimu, tai kenkia šalių, ypač labiausiai ekonomiškai pažengusių, piliečiams. Tuo pat metu ES periferijose – Lenkijoje, Vengrijoje, tam tikru mastu ir Slovakijoje, kitose regiono valstybėse – populistinės partijos sakė tą patį: ES integracija žalinga šių šalių plėtrai. Taigi, matome, kad tiek ES rytai, tiek vakarai bei juose įsikūrusios populistinės ar nacionalistinės partijos skundžiasi dėl Bendrijos sukeliamos žalos. Tai rodo, jog ES tikrai daro kažką negerai, minėtos partijos ne tik kalba, bet ir suvienija didelę masę šalininkų ir gali pasiekti realių rezultatų. Jie bando sulėtinti arba aukštyn kojomis apversti ES integraciją. Tik laikas parodys, kur šie procesai nuves.   – Ar manote, kad jau greitai galime tikėtis „Brexit“ scenarijaus kitoje šalyje? – Sunku pasakyti, ar kitose Europos valstybėse pasikartos „Brexit“ scenarijus. Mane stebina tai, kad apklausos rodo išaugusį visuomenės palankumą ES. Šiuo metu Europos visuomenė labiau proeuropietiška nei iki „Brexit“. Susidaro įspūdis, kad ji suprato, ką iš tiesų reiškia pasitraukimas iš Bendrijos. Žmonės ima suprasti, jog išeiti iš ES nėra geriausias pasirinkimas. Ypač tokioms šalims kaip Lenkija ar Vengrija – tikriausiai didžiausioms pastarojo laiko Bendrijos kritikėms. Galiausiai valdančiosios abiejų valstybių partijos net nesako, kad iš tikrųjų siekia palikti ES. Šios teigia norinčios ją reformuoti ir decentralizuoti. Esą tautos Bendrijoje galėtų eiti savo keliu, nejausdamos Briuselio diktato. Visgi nežinome, kas iš tiesų nutiks su Jungtine Karalyste, koks bus jos pasitraukimas. Tačiau tikrai galima teigti, jog kuo daugiau valstybių nuspręs palikti ES, tuo mažesnis ir labiau susiskaldęs darinys iš jos liks. Kita vertus, Prancūzijos visuomenė lyderiu išsirinko gana proeuropietišką Emmanuelį Macroną, Vokietijoje rudenį vyksiančius rinkimus turėtų laimėti dabartinė kanclerė Angela Merkel. Tai padės ES integracijos procesams: tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos valdžia pasiryžusi to siekti. Kaip tai paveiks valstybes periferijoje, pietuose ar rytuose, mes nežinome. Pasirinkus gilios integracijos kelią, periferinėms šalims gali būti labai sunku tapti tikrosiomis ir visateisėmis ES narėmis. Kita vertus, integracijos procesai gali priversti šias valstybes greičiau įsitraukti ir įtvirtinti Prancūzijos bei Vokietijos reikalavimus.   – Ar moderniose valstybėse dar svarbi diaspora? Kaip ji įtraukiama? – Iš pažiūros gyvename atvirų sienų pasaulyje, kuriame nebesvarbios etninės ribos. Tačiau politikoje diasporų etniniai ryšiai vis dar labai reikšmingi. Pastaruoju metu tampa vis svarbesni. Kai kalbame apie diasporą, reikia turėti omenyje, kad ji gali būti skirtingų tipų. Vienas jų – besikeičiančių valstybės sienų sukurta diaspora. Lietuvoje tai galėtų būti lenkų mažuma arba rusų bendruomenė visose Baltijos valstybėse. Kitose regiono valstybėse situacija panaši. Bulgarija turi labai plačią diasporą Moldovoje ir Ukrainoje, Vengrija – kaimynėse. Pastaraisiais metais suaktyvėjo sieną kertančios diasporos – išvykusieji iš gimtųjų valstybių įtraukiami į jų gyvenimą dėl tam tikrų priežasčių. Vengrija susiduria su dideliu darbo jėgos trūkumu. Todėl diasporos šalyse kaimynėse tikslas yra pritraukti darbo jėgos. Tinkamai ją išnaudojančios valstybės sukūrė sėkmingai veikiančią sistemą, kuri leidžia diasporai kurti pridėtinę vertę gimtajai šaliai. Geriausias pavyzdys – Airija. Jos valdžia stengiasi įtraukti išvykusiuosius per balsavimą rinkimuose, įvairias investavimo schemas ir kt. Tai leidžia išvykusiems investuoti savo žinias ir kapitalą gimtinėje. Kitos valstybės diasporą pasitelkia lobizmui. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas puikiai išnaudoja savo diasporą Vokietijoje: bandoma spausti šios šalies  vyriausybę per rinkimuose balsuojančius turkus ir priimti Turkijai ar jos visuomenei palankius sprendimus.   S. Pogonyi 2008 m. apgynė politinės filosofijos daktaro disertaciją Budapešto universitete. Nacionalinių studijų programos dėstytojas Centriniame Europos universitete. Tyrimų sritys: šiuolaikinių valstybių diasporos politika, balsavimas užsienyje, tarpvalstybinės mažumos, jų identitetas ir kt. EUDO Pilietybės tyrimų konsorciumo narys. Politinės filosofijos žurnalo „Phronesis“ redaktorius, dienos naujienų apžvalgininkas.