ScanpixNATO vadovų susitikime Vilniuje netrūko trilerio elementų. Prieš jį didžiausią įtampą kėlė Ukrainos tolesnio santykio su NATO ir narystės Aljanse klausimai. Nuolatiniuose sąjungininkų susitikimuose NATO būstinėje Briuselyje ir kitur nuotaikų svyravimo amplitudė šokinėjo nuo visiško Ukrainos rėmėjų, tarp jų ir Lietuvos, pesimizmo iki „partneriai pradeda įsiklausyti į mūsų argumentus“.
Viršūnių susitikimo Vilniuje išvakarėse kompromiso dar nebuvo. Nors ukrainiečiai skaičiavo, kad gerokai per dvidešimt iš 31-os NATO narės remia Kyjivo narystę, tačiau savaitgalį prieš renginį sutarimas, ką NATO pasiūlys, nebuvo pasiektas.
Net patys didžiausi optimistai ir patys ukrainiečiai nepuoselėjo vilčių, kad Ukraina išgirs pakvietimą. Tačiau norėta bent jau konkretumo, veiksmų plano, o svarbiausia, kad nepasikartotų 2008 m. Bukareštas, kai, nepaisant JAV ir Rytų Europos spaudimo, Vokietija ir Prancūzija blokavo Ukrainos ir Sakartvelo pakvietimą į Aljansą, bet „paliko duris atviras“. Tais pačiais metais Rusija užpuolė Gruziją, 2014 m. aneksavo Krymą ir sukėlė karą Rytų Ukrainoje, o visa tai 2022-aisiais išvirto į didžiausią karą Europoje nuo Antrojo pasaulinio.
Sąjungininkų derybos tęsėsi ir pirmadienį (liepos 10 d.). Galiausiai persirito į pirmąją oficialią NATO lyderių susitikimo dieną antradienį. Tai nėra įprasta, nes dažniausiai dėl renginio išvadų – bendros deklaracijos – Aljanse diplomatai sutaria dar prieš susitikimą ir vadovai jas tik iškilmingai paskelbia.
