Šie Seimo rinkimai greičiausiai bus paskutiniai, kuriuos kaip Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovas prižiūrės Zenonas Vaigauskas (65 metų).
Jis yra vienas ilgiausiai tame pačiame poste išbuvusių valstybės tarnautojų. Z. Vaigauskas VRK vadovauja nuo 1994 m. Paskutinį kartą jis VRK pirmininku perrinktas 2012 m., kai Seimas atsisakė naujuoju institucijos vadovu skirti tuomet siūlytą Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisėkūros skyriaus vadovą Audrių Kasinską.
Pastaruoju metu VRK vis sulaukia kritikos, kad yra per daug inertiška, jai trūksta iniciatyvumo, o politinės partijos piktnaudžiauja galimybėmis nuolat skųsti komisijai kitas partijas ar politikus. Po šiurkščių pažeidimų ir bandymų pirkti rinkėjų balsus 2012 m. Seimo ir 2015 m. savivaldybių rinkimuose VRK bandė reaguoti griežčiau – kai kuriose apygardose panaikinti rinkimų rezultatai ir rengtas pakartotinis balsavimas. Tačiau dabartinė VRK sudėtis apsunkina nešališką rinkimų proceso vertinimą – didelę dalį VRK narių deleguoja pačios partijos, laimėjusios mandatų Seimo rinkimuose (daugiamandatėje apygardoje). Šiuo metu iš 15 VRK narių (neskaitant pirmininko), 7 nariai yra siųsti politinių partijų.
Pagal dabar galiojantį VRK įstatymą naujos sudėties komisiją Seimas turi sudaryti po eilinių ar pirmalaikių parlamento rinkimų praėjus ne mažiau kaip 140 ir ne daugiau kaip 200 dienų. Tačiau šiuo metu sklando iniciatyvos iš esmės peržiūrėti VRK sudarymo tvarką ir veiklos principus. Vienas variantų – atsisakyti nuostatų, kad parlamentinės partijos deleguoja savo narius į VRK. Vietoj jų galėtų būti siūloma padidinti VRK narių, deleguojamų teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos ir šalies prezidento, skaičių. Tokia pertvarka galėtų padėti sustiprinti VRK savarankiškumą. Kita vertus, Europoje įprasta, kad pačios partijos įsitraukia į rinkimų priežiūros procesą, nes tai užtikrina demokratinę politinę konkurenciją. Todėl Seimas gali priešiškai reaguoti į siūlymus atsisakyti partijų deleguojamų VRK narių.
Bet kuriuo atveju būtų sveika bent jau apriboti VRK narių kadencijų skaičių. Iki šiol tai yra viena iš nedaugelio likusių valstybės institucijų, kur tas pats vadovas gali būti skiriamas du dešimtmečius iš eilės. Poreikis sudaryti naują VRK galėtų paskatinti ne tik keisti personalą, bet ir spręsti esmines problemas, trukdančias jai aktyviau reaguoti į rinkimų pažeidimus ar skatinančias užsiimti per daug smulkmenišku politinės reklamos reguliavimu.
Z. Vaigausko era VRK užsitęsė pernelyg ilgai, nors tenka pripažinti, kad per 22 metus jis sugebėjo išvengti šiurkščių klaidų ar politikavimo. Tačiau per tą laiką įprotis laviruoti ir niekam neužkliūti tapo svarbesnis už progreso ir iniciatyvos poreikį.