Meniu
Prenumerata

sekmadienis, liepos 14 d.


PENSIJOS
Pensijų ekspertas iš Švedijos: geras balansas, kai atsakomybę pasidalina valstybė, darbdavys ir gyventojas interviu
ELTA
minPension I Sverige AB
J. Hellmanas.

Švedijoje yra sukurtas geras pensijų sistemos balansas, sako „minPension I Sverige AB“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Johanas Hellmanas. „Dalis atsakomybės tenka valstybei, dalis – darbdaviui, dalis – gyventojui. Tai tvari sistema“, – sako jis.

Interviu Eltai pensijų ekspertas papasakojo apie Švedijoje populiarias profesines pensijas ir kaip jos veikia.

„Tai yra darbdavių ir darbuotojų susitarimo reikalas. Politikai net nenori čia kištis, jie galvoja, kad sistema veikia gerai. Tas pats ir dėl atlyginimų – juk valstybė nenustato atlyginimų, tai yra derybų klausimas“, – aiškino jis.

Informacinį portalą apie pensijų dydžius valdančios įstaigos atstovas dar sakė, kad panaši priemonė galėtų atsirasti ir Lietuvoje. „Manau, kiekviena valstybė turėtų savo piliečiams pateikti tokią informaciją patogiai“, – sakė J. Hellmanas.

– Kokie yra įprasti švedo pajamų šaltiniai po to, kai jis nebedirba sulaukęs vyresnio amžiaus?

– Pensija Švedijoje sudeda iš kelių dalių. Valstybinė pensija daugumai žmonių apima didžiausią dalį, kuri sudaro 60–70 proc. Ji mokama visiems dirbusiems ir mokėjusiems mokesčius.

Po to yra profesinė pensija, kurią moka darbdavys ir kurią gauna 9 iš 10 švedų. Galiausiai, yra ir trečia dalis – privačiai kaupiamos lėšos tiems, kurie gali sau tai leisti. Didžiajai daugumai žmonių privačios pensijos santaupos sudaro gana mažą procentą visos pensijos.

Palyginus gaunamą pensiją ir buvusį atlyginimą, pensijos lygis daugumai žmonių yra apie 60–70 proc.

– Lietuvoje profesinių pensijų nėra. Matyt, tai yra didžiausias skirtumas, lyginant su Švedijos sistema. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie tai, kaip profesinės pensijos veikia?

– Jos Švedijoje turi ilgą istoriją. Tai vienas svarbiausių klausimų profesinėms sąjungoms – susiderėti su darbdaviais dėl pensijų ir atlyginimų. Tai yra tradicija, veikianti kolektyviniuose susitarimuose.

Tai nėra reguliuojama valstybės, tai yra susitarimai tarp darbuotojų ir darbdavių. Skirtingose srityse tai veikia skirtingai, netgi sunku pristatyti apibendrintą profesinių pensijų paveikslą. Tačiau daugumai žmonių jos svarbios.

Vien valstybinė pensija, lyginant su buvusiu atlyginimu, sudaro apie 50–60 proc. Profesinė pensija prideda dar 10 ar 15 proc.

– Kaip manote, ar profesinės pensijos Švedijoje atsirado dėl to, kad tai socialdemokratiška valstybė su ilga profsąjungų istorija?

– Nesu tikras, kad tai yra priežastis. Tai labiau tradicija, įsitvirtinusi per daugelį dešimtmečių. Žinoma, gali būti ir socialdemokratų įtakos.

Sakyčiau, svaresnė priežastis yra jėgų pusiausvyra darbo rinkoje, darbuotojo ir darbdavio sukuriama partnerystė.

– Sakote, kad darbuotojų ir darbdavių jėgos darbo rinkoje yra vienodos?

– Manau, kad Švedijoje turime gerą pusiausvyrą. Turime derybas, istoriškai esame įpratę diskutuoti atsispirdami nuo faktų, ieškoti plačių sprendimų, o didelio masto nesutarimų net nesame turėję.

– Kokia yra viešoji nuomonė dėl profesinių pensijų Švedijoje? Ar politikai dažnai nori jas reformuoti?

– Profesinės pensijos daugumai švedų yra svarbios, tačiau dažnai jie to patys nesupranta. Daugumai pensijos atrodo kaip tolimas dalykas, jų dėmesys sutelktas į kitus dalykus, tokius kaip būsto paskolos ir kt. Esame bandę juos informuoti geriau, skirtingos profesinių pensijų įmonės rengė didžiules informacines kampanijas.

Kalbant apie politikus, taip – valstybės pensijos yra jų valdymo sritis. Tuo metu profesinės pensijos yra darbdavių ir darbuotojų susitarimo reikalas. Politikai net nenori čia kištis, jie galvoja, kad sistema veikia gerai. Tas pats ir dėl atlyginimų – juk valstybė nenustato atlyginimų, tai yra derybų klausimas.

– Lietuvoje turime trijų pakopų pensijų sistemą, kurią sudaro valstybinė, pusiau privalomas kaupimas ir laisvanoriškas kaupimas. Šiuo metu diskutuojama dėl antrosios pakopos ir kai kurie politikai siūlo leisti žmonėms iš jos pasiimti sukauptas lėšas. Kaip manote, ar tai gera mintis?

– Nenoriu komentuoti Lietuvos pensijų sistemos, nes nesu pakankamai susipažinęs su ja ir čia vyraujančiomis sąlygomis. Dėl šios priežasties negaliu spręsti, ar tai gera idėja, ar bloga. Mano asmenine nuomone, Švedijoje turime gerą balansą. Dalis atsakomybės tenka valstybei, dalis – darbdaviui, dalis – gyventojui. Tai tvari sistema.

– Suprantu, bet Lietuvoje asmenys turi atsisakyti kaupimo antroje pakopoje. Ką apie tai manote? Ar taupymas pensijai turėtų būti kiekvieno asmeninis reikalas? Ar vis dėlto valstybė turėtų niuktelėti žmogų taupymo linkme?

– Priklauso nuo to, ką norite pasiekti. Jei tikslas yra geresnė gyvenimo kokybė išėjus į pensiją, tada turbūt gera mintis yra niuktelėti. Tačiau kaip tai padaryti – informacinėmis priemonėmis, mokestinėmis paskatomis, – nežinau.

– Žinoma, pensijos labai priklauso nuo demografinės situacijos valstybėje. Vienas sprendimo būdų tokioms senstančioms šalims kaip Švedija ar Lietuva yra imigracija. Gal išties jauni imigrantai galėtų mokėti mokesčius, taip apmokėdami pasenusių gyventojų pensijas?

– Taip, žinoma. Jei jie atvyksta į Švediją ir moka mokesčius, tada gali apmokėti pensijas.

– Kai pensijų sistemos atsirado, XX amžiaus pradžioje nebuvo nei antros ar trečios pakopos, nei profesinių pensijų. Žmonės tiesiog mokėjo mokesčius ir tikėjosi vėliau gauti pensiją. Jiems nereikėjo dar papildomai taupyti. Ar įmanoma grįžti prie to?

– Tai buvo kiti laikai, jie neturėjo pinigų. Dauguma žmonių neturėjo ekonominių resursų. Švedijoje neturime problemos su pirmąja pakopa, nes yra buferiniai fondai, iš kurių prireikus galima finansuoti pensijas. Nemanau, kad imigracija gali būti absoliutus sprendimas.

– Tačiau sakėte, kad pensijos Švedijoje sudaro apie 60–70 proc. buvusio atlyginimo. Pakeitimo norma nėra pilna.

– Jūs negalite tikėtis, kad pasieksite tokį pat finansinį lygį būdamas pensininku kaip ir dirbdamas. Jei norite geresnės pakeitimo normos, reikia profesinių pensijų, o tam reikia stiprių profesinių sąjungų, kurios gali derėtis. Taip pat valstybė gali įpareigoti darbdavius mokėti profesines pensijas, kaip yra Norvegijoje.

– Kitas būdas pasiekti didesnes pensijas – pakelti pensinį amžių. Ar dėl to Švedijoje diskutuojama?

– Taip, tiesa, ne taip aktyviai kaip Prancūzijoje. Šiuo metu profesines pensijas galima gauti nuo 55-erių metų amžiaus, tačiau ji būtų gana maža.

Valstybinė pensija gimusiems 1960 m. ar anksčiau galima nuo 62-ejų metų. 2026 metais riba pasieks 64 m., o po to ji toliau kils. Kiekvienais metais tai bus apskaičiuojama priklausomai nuo gyvenimo trukmės vidurkio. Ilgainiui pensinis amžius gali pasiekti 65, 66 m. ir daugiau.

– Kaip matome Prancūzijoje, žmonėms pensinio amžiaus vėlinimas nelabai patinka.

– Taip, ir man susidaro toks įspūdis. Švedijoje dar turime apribojimą dėl fizinio darbo. Dalis žmonių nebegali dirbti sulaukę tam tikro amžiaus. Žinoma, kiti, kurie sunkaus fizinio darbo nedirba, gali dirbti sulaukę ir 65-erių metų amžiaus.

– Galbūt dar paaiškintumėte, kuo užsiima jūsų įstaiga „minPension I Sverige AB“?

– „minPension“ yra internetinis portalas. Mes padedame žmonės suprasti, kokio dydžio pensijos jie gali tikėtis. Apibendriname duomenis apie valstybinę, profesinę ir privačiai sukauptą pensijos dalis.

Esame pelno nesiekianti organizacija, kurią perpus valdo valstybė ir profesinių pensijų bendrovės.

– Pristatysite savo įrankį Lietuvos „Sodrai“?

– Taip, manau, kiekviena valstybė turėtų savo piliečiams pateikti tokią informaciją patogiai. Patys turime 4 mln. vartotojų (Švedijos populiacija – 10,42 mln. – Elta).

2023 04 20 09:34
Spausdinti