Matthew B. Kibbe’o nepavyktų įsprausti į jokius politinės skalės ar minties rėmus. Jis dirbo su žymiausiais šiandienos JAV politikais, išleido ne vieną bestselerį, įkūrė keletą nevyriausybinių organizacijų ir buvo jų vadovu. Vis dėlto, duodamas interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei pašnekovas pripažįsta, kad ir jo veikla, ir politika vis dar išlieka smarkiai nutolusi nuo kasdienio žmonių gyvenimo.

– Ar tiesa, kad kiekvieną kartą šalyje vykstant rinkimams gyventojai tikisi, jog seną valdžią pakeis geresni, tinkamesni, labiau savo darbą išmanantys politikai? – Nesu linkęs pritarti politikos mitologizavimui. Manau, kad politika dažnai vadovaujasi ne tik bendruoju gėriu kaip pagrindine paskata. Ypač tai liečia politikus. Jie yra egoistai, kaip ir visi kiti žmonės, besirūpinantys tik savimi. Jungtinėse Valstijose požiūris, kad išrinkti tinkami asmenys padarys gerų darbų, vis dar egzistuoja, tačiau nebėra absoliutus. Technologijos bei mums suteikta galimybė naudotis alternatyviais informacijos ir jos sklaidos šaltiniais parodė, kad daugelis rinkėjų tuo nebetiki. Šiandien jie kartais turi daugiau žinių nei patys politikai ir gali šiuos prigauti tada, kai priimami neteisingi sprendimai. Tačiau esu įsitikinęs, kad žmonės turėtų dalyvauti rinkimuose. Visgi tai neturi apsiriboti tik balsavimu. Nereikia būti naiviems dėl pasaulyje vykstančių procesų. Klaidinga manyti, kad Donaldo Trumpo tapimas prezidentu reiškia, jog išrinktas reikiamas „vyrukas“, kuris padarys gerų darbų. Toks požiūris naivus ir pavojingas. – Tai rodo moderniajai demokratijai kylančius iššūkius. Kaip manote, ar ji vis dar tinkamai atstovauja šiuolaikinei visuomenei? – Visuomenė nesėkmingai bando atrasti ją iš tiesų reprezentuojančios demokratijos formą. Tiek JAV, tiek kitose Vakarų šalyse rinkėjų klasifikavimas į respublikonus ir demokratus ar kitas dvi viena kitai oponuojančias bendruomenes labai skiriasi nuo realybės. Kiekvieną dieną mes renkamės iš begalės įvairių dalykų. Ypač jauni žmonės. Jie renkasi muziką, draugus, maistą, veiklas ar pramogas. Jie atsisijoja informaciją iš skirtingų internetinių šaltinių ir gyvena radikaliai pliuralistiniame pasaulyje. Tik atsidūrę politinėje erdvėje jie priversti apsipirkti prekybos centre, kur siūloma dviejų rūšių maisto produktų ir stovi pustuštės lentynos. Politinėje kairėje staiga atsiduria viskas, ką galima skirstyti pagal rasę, lytį, tautybę ar pajamas – viskas, kam šiandien neatstovauja politinė dešinė. Tada vienoje užribio pusėje atsiduriame su Bernie Sandersu, kitoje – su D. Trumpu priešakyje. Dar blogiau – su nacionalizmu arba socializmu. Galiausiai tai neturi jokios reikšmės, nes realiame gyvenime toks pasirinkimas nepakankamas. Todėl tradicine laikoma demokratinė santvarka nėra tinkamiausias būdas demokratijai apsaugoti. – Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, rinkimuose kartais dalyvauja mažiau nei 50 proc. rinkėjų. Ar tai rodo, jog visuomenė nepatenkinta politikais, o gal atstovavimo sistema nebeveikia? – Teoriškai yra dvi priežastys, kodėl žmonės neina balsuoti. Viena jų – manoma, kad politinis gyvenimas nutolęs nuo realybės, tad rezultatai neturi jokios reikšmės. Kita yra ciniška, bet racionali: žmonės įsitikinę, kad vienas balsas nieko nepakeis. Jie mano, jog valdžią savo rankose laiko elitas, kuris nesikeičia, vyriausybė praranda atsakomybės jausmą ir pareigą atsiskaityti už savo veiksmus.

Žmonės įsitikinę, kad vienas balsas nieko nepakeis. Jie mano, jog valdžią savo rankose laiko elitas, kuris nesikeičia, vyriausybė praranda atsakomybės jausmą ir pareigą atsiskaityti už savo veiksmus.

Žmonės turėtų balsuoti. Vis dėlto manau, kad pilietiškai ir savanoriškai įsitraukti yra svarbiau už rinkimų biuletenį balsadėžėje. Mums rūpintys klausimai turi patekti į politikų darbotvarkę, kaimyno ar kolegos sąmonę dar iki balsavimo dienos, politikai į ją privalo reaguoti dar prieš rinkimų plakatų pasirodymą. Taip pasiektume kokybiškesnių rezultatų, o žmonės jaustųsi geriau atstovaujami. Daugelyje Vakarų valstybių (galbūt JAV būtų geriausias pavyzdys) jauni žmonės arba imigrantai negali susirasti darbo, nes jiems privalu mokėti minimalų atlyginimą. JAV jis siekia 15 dolerių už valandą ir yra nustatytas profesinių sąjungų reikalavimu. Viena vertus, darbuotojams pažadamas didesnis darbo užmokestis, kita vertus, už tokį atlygį jaunuoliai ir imigrantai negali patekti į darbo rinką ir įgyti taip vertinamos patirties. Todėl kartais geri ketinimai turi blogų padarinių, o žmonių pasąmonė signalizuoja: sistema neveikia, aš nesu reikalingas. Tai veda prie nusivylimo ir visa apimančios radikalizacijos – situacijos, skatinančios procesus, su kuriais šiandien kovoja Vakarų pasaulis. – Ar žmonės suvokia tikrąją savo politinę galią? – Nemanau. Svarbiausia jos išraiška jie laiko balsavimą rinkimuose. Jei paskaičiuotume, pamatytume, kad vienu balsu pasiekto pokyčio tikimybė lygi nuliui. Tikroji galia veikia politikos užkulisiuose ir jos atspindžiuose. Šiandien gerokai daugiau galima pasiekti įsitraukus į socialinius tinklus. JAV veikia trys valstybės valdomi televizijos kanalai, kitose šalyse – po vieną. Naujienų transliacija yra pagrindinis jų darbas. Tačiau juk naujienas galima kurti. Pavyzdžiui, tviterio reporteriu gali būti kiekvienas žmogus, besidomintis konkrečia sritimi arba tiesiog tapęs įvykių liudininku. Jis gali pateikti savo įvykių versiją. Tai keičia naujienų kūrimo naratyvą ir diskursą, daro jį patrauklesnį ir sveikesnį, lemia žiniasklaidos ir mąstymo demokratizaciją. Balsuoti svarbu, tačiau apsiribojimas tik šia politinės galios išraiška reiškia, kad kiti sprendimus už mus priima greičiau ir efektyviau. – Dar visai neseniai dažnas jaunas žmogus, paklaustas, kur geriausia siekti pokyčių, būtų pasirinkęs politiką. Šiandien permainų siekiame kitaip – įsitraukdami, dalyvaudami ir per tinklaveiką. Kaip tai keičia pačią politiką? – Šiandieniai žmonės yra šiek tiek cinikai, piktesni nei anksčiau, o pasitikėjimas valdžios institucijomis smarkiai sumažėjęs. Kartais gali net susidaryti įspūdis, kad demokratija prarado savo legitimumą, tačiau tai teigiamas reiškinys. Politika formuojasi bendruomenėje, o ši kartu su politiniu mąstymu ir pasirinkimais ateina iš socialinių judėjimų. Daugelis mums žinomų socialinių judėjimų, tokie kaip Lenkijos „Solidarumas“, Gandhi judėjimas Indijoje ar judėjimas dėl pilietinių teisių suteikimo JAV, nebuvo vertybiškai politiniai. Net jei ir rėmėsi partijos veikla, orientavosi į vertybes bei idėjas, jų komunikaciją ir pirmiausia buvo socialiniai. Bendras jų įsipareigojimas buvo pakeisti status quo. Kai kuriuos šiandienos judėjimus kuria politikai. Pavyzdžiui, B. Sanderso rinkimų kampaniją vadinčiau labiau judėjimu. Taip pat Arbatėlės judėjimas (Tea party), padaręs didelį poveikį JAV politikai. Sunku pasakyti, ką tai lems ir kuria kryptimi nueisime, tačiau akivaizdu, kad pasaulio politika tolsta nuo tradicinio jos suvokimo ir veikimo principo. Ypač atsitraukiama nuo procesų, kai partijos vadovybė nusprendžia, kurie kandidatai keliami, kas atsiduria politinėje darbotvarkėje. Visuomenė pereina prie kitų dalyvavimo formų, atranda save kitokioje politinėje realybėje, žvelgia į nepartinius kandidatus, netradicinius kairės, dešinės ar centro judėjimus, populizmą. Rinkėjai nebetelpa tradicinių matmenų politinėje dėžutėje. Todėl daugeliui partijų reikia šiek tiek nusileisti ant žemės – nulipti nuo politinės tribūnos ir išmokti kalbėti žmonėms, ieškantiems atsakymų. Daugelis dalykų, dėl ko gyventojai protestuoja, kyla iš to, kad valdžia savo galią priimti sprendimus pakeičia galia išnaudoti. Manau, jog ne vieną sprendimą galėtume grįsti laisve. Laisvė yra tai, kaip padėti žmonėms išsivaduoti iš skurdo, kaip sukurti darbo vietų. Laisvė yra tai, kas kuria toleranciją skirtingoms etninėms, religinėms ar rasinėms grupėms. Tad atsakymą į šiuos klausimus mes turime. Lieka atrasti būdus, kaip juos įtraukti į chaotiškų, tačiau sėkmingų socialinių judėjimų darbotvarkę. – Kokios Arbatėlės judėjimo ištakos ir kokie esminiai principai? – Į Arbatėlės judėjimą įsitraukiau dar tada, kai jis net nebuvo žinomas. Tiesą sakant, šis judėjimas apipintas daugybe nesusipratimų. Vienas jų – istorinė sąsaja su „Bostono arbatėle“. Žiniasklaidoje Arbatėlės judėjimas vadinamas partija dėl pavadinime esančio žodžio „partija“ (party). O „Bostono arbatėlė“ buvo sukilimas prieš valdžios išnaudojimą. Arbatėlės judėjimas prasidėjo kaip socialinis judėjimas, kuris priešinosi respublikonų politikai dėl Volstrito finansų krizės, centralizuoti prezidento Baracko Obamos demokratines idėjas ir nacionalizuoti sveikatos apsaugos sistemą, didinti valstybės išlaidas. Galiausiai įgijo politinės išraiškos elementų. Daugelis ekspertų sakė, kad 2011 m. respublikonai turėjo laimėti rinkimus, nes jų gretose buvo daug Arbatėlės judėjimo atstovų. Didžioji dalis jų, mano žiniomis, buvo liberalai, pavyzdžiui, Ronas Paulas, Mike’as Lee, Justinas Amashas. Nors JAV politikoje labai neįprasta, šie žmonės turi Adamo Smitho ir Friedricho Hayeko knygas savo bibliotekose. Daugelis jų kandidatavo į JAV prezidentus 2016 m.: jau minėtas R. Paulas, Tedas Cruzas, Marco Rubio, Scotas Walkeris. Ironiška tai, kad jie, nors iš pradžių buvo laikomi netradiciniais kandidatais, greitai žmonių galvose perėjo į kitą barikadų pusę, ir D. Trumpas liko vienas. Daugelis R. Paulo šalininkų nepritaria manajai Arbatėlės judėjimo istorijos interpretacijai. Jie įsitikinę, kad Arbatėlės judėjimas prasidėjo nuo R. Paulo, kai jis dalyvavo rinkimuose 2008 ir 2012 m. Jo šalininkai šį judėjimą, kuris esą remiasi Murray N. Rothbardo mintimis, laiko savo kūriniu. Visgi galiausiai ribotos valstybės idėja išnyko, ir imta koncentruotis ties kitais dalykais, pavyzdžiui, susitelkta į griežtą migracijos reguliavimo politiką. – Ar galima atrasti į Arbatėlės judėjimą panašių Europoje? – Europoje iš tiesų yra Arbatėlės judėjimą primenančių darinių. Posūkį link netradicinių judėjimų galime matyti Italijoje – ne vienus metus stebime stiprėjančią politinę kairę. Nepamirškime ir Piratų partijos Islandijoje, Marine Le Pen diktuojamo populizmo Prancūzijoje. Šie atvejai varo žmones iš proto, nes keičia tradicinio politinio spektro sampratą ir politinio mąstymo lauką.

Kairės–dešinės skalė, kurios pagrindus išmokome dar mokykloje, nebeturi reikšmės. Kita vertus, autoriteto–individualizmo ašis politiniame kompase irgi vis labiau iškreipiama.

Kairės–dešinės skalė, kurios pagrindus išmokome dar mokykloje, nebeturi reikšmės. Kita vertus, autoriteto–individualizmo ašis politiniame kompase irgi vis labiau iškreipiama. Tiek socializmas, tiek fašizmas iš esmės yra tie patys dalykai tuo atžvilgiu, kad remiasi autoritarizmu – manymu, kad vienas individas arba tam tikra visuomenės grupė yra protingesnė už visus likusius ir gali daugiau pasiekti. Tokį suvokimą reikia nugrūsti gilyn į spintą. Autoritarizmas nužudo daug idėjų, dar blogiau – galybę žmonių. Tik jo atsikratę galime judėti link kooperacijos, teisinės valstybės, valdžios galios mažėjimo ir laisvės. – D. Trumpas yra Arbatėlės judėjimo dalis, ar jis visgi netelpa į šio judėjimo rėmus? – Daugelis D. Trumpą sieja su Arbatėlės judėjimu. Aš manau, kad jis padalijo judėjimą į dvi dalis. Arbatėlės judėjimas visada kalbėjo apie konstituciškai valdomą valstybę. 2011 m. per vieną didžiausių jo rengtų viešų akcijų, reporterio paklaustas apie idėjas, kuriomis jis tiki, vienas eitynių dalyvis atsakė: „Individo laisve ir teisėmis, konstituciškai valdoma valstybe ir fiskaline atsakomybe.“ Jų niekas nemokė tarti šių žodžių. Priešingai, tai buvo žmones suvienijusios vertybės. D. Trumpas, palaikydamas vykdomosios valdžios galios plėtrą, atsiduria opozicijoje. Vieni mano, kad jis, kaip netradicinis kandidatas, sudavė smūgį tradicinei partinei sistemai. Kiti nerimauja, jog D. Trumpas tęs B. Obamos pradėtą vykdomosios valdžios konstitucinių galių plėtrą. – Minėjote, kad sveikatos apsaugos klausimas buvo vienas ryškiausių per JAV prezidento rinkimų kampaniją. Kur buvo esminis konfliktas ir ką norima pakeisti? – Priešinimasis prezidento B. Obamos inicijuotai sveikatos apsaugos sistemai „Obamacare“ buvo vienas esminių vardiklių Arbatėlės judėjimui. Nepasitenkinimą reforma sustiprino didėjančios išlaidos ir augantis valstybės vaidmuo sveikatos apsaugos sektoriuje. Tai paskatino programos „Medicare“, užtikrinančios pensinio amžiaus amerikiečių sveikatos priežiūrą, plėtra ir augančios įgyvendinimo sąnaudos. Jauni žmonės buvo įpareigoti ne tik įsigyti sveikatos draudimą. Jo kaina pasiekė aukštumas, turint omenyje, kad ne visi gali tai sau leisti arba nejaučia tokio poreikio. Visus gąsdino ir numatyta sąlyga: neįsigijus draudimo, asmuo gali būti apmokestintas dar didesniais mokesčiais. Kiti gavo visiškai nemokamą sveikatos apsaugos sistemą „Medicaid“, skirtą nepasiturintiems asmenims. Tai žmones nuvylė, privertė abejoti, paskatino reikalauti grąžinti buvusią sistemą ir pagelbėjo D. Trumpo rinkimų kampanijai. D. Trumpas nuo pat pradžių buvo pasiryžęs šią reformą atšaukti. Senate dėl to užvirė karštos diskusijos: liberalai reikalavo palikti „Obamacare“, manydami, kad grįžimas prie senos sistemos sukels dar daugiau rūpesčių. Respublikonai tarsi balansavo tarp dviejų pozicijų, galiausiai palaikė atšaukimą. Sveikatos apsaugos sistemos ir politikos problema yra politikai. Jie tikisi, kad dėl žmonių sveikatos priimti sprendimai užtikrins jiems palaikymą per kitus rinkimus. JAV susiduriama su didele sveikatos apsaugos kainų infliacija. Vienas išleistas doleris sveikatos sistemai padidina jos išlaidas 50 proc. Taip stipriai didėja valstybės įsitraukimas į sveikatos apsaugos sistemą. Tai skatina į procesus tarp gydytojų ir pacientų, tarp sveikatos apsaugos davėjų ir gavėjų įsitraukti trečiąsias šalis. Kai žmogus įsigyja sveikatos apsaugos draudimą, yra paskata jį panaudoti kaip įmanoma efektyviau. Taigi, jis eina pas gydytojus, pas kuriuos, jo maymu, reikia. Daro tuos tyrimus, gauna tas paslaugas, kurios nebūtinai yra reikalingos, ir neklausia, kiek jam tai kainuoja. Tai stipriai skiriasi nuo kitų sričių. Visada susiduriame su ribotais sveikatos apsaugos ištekliais, bet niekada nesiskundžiame ribotais išmaniųjų telefonų ištekliais. Visų rinkoje esančių dalykų kaina mažėja, plečiantis paklausai. Išskyrus sveikatos apsaugos ir švietimo. Jei klausiate, kas turi būti padaryta, atsakymas paprastas. Manau, kad privalu atsisakyti trečiosios šalies arba „vidurinio žmogaus“ – valstybės ir didelių korporacijų vaidmens. Daugelis jaunų asmenų šiandien dirba keliose darbovietėse. Kam reikalingas sveikatos draudimas, už kurį jis privalo mokėti kelis kartus? Ateityje, manau, visi jauni žmonės turės po keletą ar keliolika darbdavių. Gyvename pasaulyje, kuriame klesti dalijimosi ekonomika. Darbuotojas nebepriklauso savo darbdaviui taip, kai mieste veikė viena bendrovė.

M. B. Kibbe’as

Ilgą laiką dirbo JAV vyriausybės institucijose, vėliau Respublikonų partijos nacionaliniame komitete, 2004 m. įkūrė nevyriausybinę organizaciją „FreedomWorks“, laikomas vienu Arbatėlės judėjimo iniciatorių. Organizacijos „Alternative PAC“, skirtos Gary Johnsono kandidatūrai į JAV prezidentus palaikyti, vadovas. „Conservative Review“ vyriausiasis redaktorius. 2014 m. parašė libertarų partijos manifestą „Don't Hurt People and Don't Take Their Stuff: A Libertarian Manifesto“.