YoutubeKai po pusmečio priartės Lietuvos okupacijos ir aneksijos aštuoniasdešimtmetis, gali pasirodyti, kad Maskvos ideologai pasirengė jį paminėti geriau, nei Lietuvos istorikai ir politikos strategai.
Metus sugaišusi diskusijoms apie Petro Cvirkos paminklą (o ne apie asmenį – okupantų bendramintį ir talkininką bei jo veiklos pasekmes valstybingumui), Lietuvos šviesuomenė išsikvėpė taip ir nedirstelėjusi, kas slypi už frazės „parvežti Stalino saulę“.
Vis dėlto pabandykime Kazio Borutos sugalvotą, Justo Paleckio išplatintą bei visiems gerokai įkyrėjusią frazę apversti ir pasižiūrėti, ką gi dvidešimties asmenų Įgaliotoji Liaudies Seimo Delegacija išvežė į Maskvą lemtingąją 1940 m. liepos 30 d.?
Į Sovietų šalį Įgaliotoji Delegacija gabeno keturias Liaudies Seimo Deklaracijas, kuriomis per tris dienas (1940 m. liepos 21 d. ir 23 d.) dienas buvo nacionalizuota Lietuvos žemė, bankai bei stambioji pramonė, pakeista valstybės santvarka ir paskelbtas jos įsijungimas į SSSR.
Rugpjūčio 3 d. Deklaracijos Maskvoje buvo įteiktos SSSR Aukščiausiajai Tarybai, kuri savo VII-ojoje sesijoje legaliai ir vienbalsiai priėmė tris Baltijos valstybes į savo tarpą. Latviai ir estai, tiesa, vežė tik po vieną Deklaraciją, bet priėmė ir jas.
Kaip atrodė Liaudies Seimo Deklaracijų pasirašymas Kaune ir jų įteikimas Maskvoje, galima pamatyti režisieriaus Roberto Verbos 1968 m. dokumentiniame filme „Petras Cvirka“ bei 1965 m. Lietuvos kino studijos dokumentiniame siužete „Gimimo diena“.
Nuo 2013 m. Deklaracijomis patriotiškai nusiteikę Rusijos piliečiai gali pasigrožėti ir virtualiame Rusijos konstitucijos muziejuje, kurį sukūrė RF Prezidento Boriso Jelcino vardo biblioteka, o pinigų prezidentiniu nutarimu „Nr 115-рп“ skyrė pats Vladimiras Putinas.
Tiesa, virtualiojoje bibliotekoje Lietuva supainiota su Latvija (nieko nauja po saule), bet trijų Liaudies Seimo Prezidiumo narių: Pirmininko Liudo Adomausko, jo pirmojo pavaduotojo Mečislovo Gedvilo, antrojo pavaduotojo Juozo Grigalavičiaus ir dviejų sekretorių Antano Venclovos ir Petro Cvirkos pasirašytas Deklaracijas pasiskaityti galima čia.
Virtualiosios bibliotekos lankytojams neturėtų kilti jokių nesmagių klausimų – Deklaracijos, skelbiančios trijų Baltijos tautų norus jungtis į SSSR, yra, penkių Lietuvos Liaudies Seimo prezidiumo atstovų parašai yra, Lietuvos šviesuomenės mylimas P. Cvirkos paminklas stovi sostinėje, jį kūnu ir plunksna gina nepriklausoma Lietuvos Rašytojų sąjunga. Kito iškilaus Deklaracijų signataro A. Venclovos šeimos nariams dedikuotą muziejų pastaruosius šešiolika metų išlaiko Vilniaus savivaldybė, mokėdama kiek per 30 tūkst. eurų per metus.
Tuo tarpu pasidomėkime, kokius dokumentus galėtų pateikti Lietuvos vadovai, jeigu (na, Lenkijai taip jau nutiko) jiems tektų įrodinėti savąją tiesą.
Lietuvos Centriniame valstybės archyve (LCVA) pastaruosius trisdešimt metų yra saugomi kiek kitokie Deklaracijų „originalai“. Tiesa, skirtingai nuo maskviškių, jie nėra kaligrafiškai surašyti ranka, be puošnių liaudiškų pagražinimų. Atspausti jie, beje, spaustuvėje bet aukso raidėmis, dokumentai apjuosti aukso juostele.
Deklaracijos byloje sudėtos po dvi ir pasirašytos tik dviejų funkcionierių – Liaudies Seimo Prezidiumo pirmininko L. Adomausko ir jo sekretoriaus A. Venclovos.
LCVA, R-758, ap.1, b. 40
Neramūs laikai, įvairūs dokumentai, topteli galvon mintis, tačiau emocijoms pasiduoti neverta. Įsiskaičius į dokumentų aprašą, parodantį Deklaracijų kelią iki LCVA, paaiškėja, kad jie atkeliavo iš Lietuvos Komunistų partijos istorijos instituto, kur jas originalais 1953 vasario 16 d. pakrikštijo LKP Instituto direktorius Romas Šarmaitis. Ne iš piršto jis tuos dokumentus išlaužė – iš tuometinio LTSR Ministrų Tarybos pirmininko ir LKP CK nario Mečislovo Gedvilo gavo.
O M. Gedvilas (1940 m. pasirašęs visas keturias Deklaracijas, kuomet be garbingų pareigų Liaudies Seime jis buvo dar ir Vidaus reikalų ministras, atsakingas už jėgos struktūras, archyvus bei cenzūrą), taip pat nesuieškojo tų Deklaracijų savo virtuvės spintoje, nors niekada negali būti tikras – dokumentus „jam prieš metus įteikęs kažkoks žmogus iš Kauno“.
Dėl nežinomų priežasčių M. Gedvilas ištisus metus Deklaracijas pasilaikė sau (kur – nežinia), ir tik paskui įteikė jas LKP bičiuliui. Deklaracijos buvusios sutrintos, todėl 2005 m. LCVA jas restauravo, tačiau jokia grafologinė, cheminė ar istorinė dokumentų ekspertizė nebuvo atlikta.
Na, jeigu kam nors keltų abejonių LCVA saugomos Deklaracijų kopijos, jas (abejones) galima pasitikrinti su kitais to meto dokumentais, pavyzdžiui „Vyriausybės žiniomis“ (VŽ).
Tačiau nereikėtų išleisti iš akių paprastučio fakto, kad šio laikraščio turinį nuo liepos 13 d. priimto „Nepaprastojo meto įstatymas“ (VŽ apie jį paskelbė liepos 17 d., laikraščio Nr. 717, dokumento Nr. 5667), šio ir kitų laikraščių turinį oficialiai kontroliavo to paties M. Gedvilo vadovaujamos ministerijos vyrukai.
Dvi Deklaracijos (apie Valstybės santvarką ir Įstojimą į SSR), pažymėtos VŽ dokumentų Nr. 5743 ir Nr. 5744 iš tiesų buvo išspausdintos Vyriausybės žinių Nr 719 atskiru leidiniu ant storesnio popieriaus.
M. Mažvydo biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius
VŽ Deklaracijas spausdino „Spindulio“ spaustuvė įsikūrusi tuometinėje Kauno Miškų gatvėje. 1940 liepos 22 d., kaip skelbė laikraštis, pasirašė Deklaracijas visai ne Liaudies Seimo pareigūnai, o “J. Paleckis e. Respublikos Prezidento p. Ministras Pirmininkas ir prof. V. Krėvė Mickevičius, Ministro Pirmininko Pavaduotojas“.
Kadangi faksimilinių parašų laikraštyje nebūta, o ir VŽ turinys nebuvo nepriklausomas, „pasirašyti“ galėjo bet kuris metrampažas, tačiau, skaitytojau, kantrybės – Deklaracijų intriga dar nebaigta.
Dvi „aukso raidžių“ Deklaracijos padarė neišdildomą įspūdį Lietuvos Konstitucijos grandui Mykolui Romeriui, kuris jas 1944 m., karui artėjant į pabaigą, knygelėje „Lietuvos sovietizacija 1940-1941“ (Vilnius, Lituanus, 1989) aprašė taip:
„Kitą dieną – liepos 22 d. – abi Liaudies Seimo priimtos deklaracijos skelbiamos „Vyriausybės žiniose“ aukso raidėmis ant ypatingo popieriaus“.
Tačiau M. Romeris analizavo valstybingumo virsmą, todėl nepaminėjo, kad kitas dvi Deklaracijas (apie žemės ir stambiosios pramonės bei bankų nacionalizavimą), taip pat J. Paleckio ir V. Krėvės „pasirašytas“, VŽ išspausdino tik rugpjūčio 1 d., ant paprasto popieriaus ir juodomis raidėmis, pažymėjusios jas dokumentų Nr. 5766 ir Nr. 5767. Tą dieną, beje, Įgaliotoji Liaudies Seimo Delegacija jau pasiekė Maskvą.
Paprastais žodžiais tariant, laikraščiui per 20 kitų dokumentų pasirodė svarbesni, nei dvi Liaudies Seimo Deklaracijos, kurioms teko apie savaitę palūkėti informacijos srauto eilėje. Net nesusidūrusiam su laikraštinio darbo virtuve prašalaičiui galėtų pasirodyti, kad redakcinės politikos VŽ būta prastokos, todėl, šis šaltinis yra patikimas tik iš dalies.
Taigi, Lietuvoje turimi dokumentai nesutampa tarpusavyje nei parašais, ne signatarų personalijomis, nei dizainu, nei datomis. Dar ryškiau jie skiriasi nuo išvežtųjų.
Tarybinėje istoriografijoje, knygų „Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 (Mintis, 1965) ir “Lietuvos Liaudies Seimas“ (Mintis, 1985) iliustracijoms naudotos „maskviškių“ Deklaracijų nuotraukos, pirmojoje knygoje net pateikta nuoroda į TSRS Revoliucijos archyvą: CVSRA, f 7523, ap 11, b 204.
Tame archyve, jos beje, tebeguli ir šiandien, ir pažymėtos yra beveik tuo pačiu numeriu, pasikeitė tik paties archyvo pavadinimas. Nūnai jo vardas – Valstybinis Rusijos Federacijos archyvas. Jei kada lankysitės Maskvoje, ieškokite bylos – P-7523-11-204.
Na, ir galiausiai – uoga ant torto: 1975 m. leidykloje „Vaga“ išspausdinęs savo atsiminimus „Lemiamas posūkis“, kuriuos dedikavo „Antano Sniečkaus. I. Meskupo-Adomo ir daugelio kitų draugų, bendražygių atminimui“, M. Gedvilas rašė:
„Nors praėjo 35 metai, kai pasirašiau po deklaracijomis dėl Tarybų santvarkos įvedimo Lietuvoje, dėl LTSR įstojimo į TSRS, dėl žemės, pramonės ir bankų nacionalizavimo, tačiau ir dabar, imdamas į rankas šiuos dokumentus negaliu nesijaudinti“ (...) Paskui buvo išrinktas Liaudies Seimo Prezidiumas iš penkių žmonių: L. Adomausko (pirmininko), M. Gedvilo (Pirmininko pavaduotojo), J. Grigalavičiaus (antrojo pavaduotojo) ir P. Cvirkos su A. Venclova (sekretorių). Šie penki Liaudies Seimo prezidiumo nariai vėliau pasirašė visas Seimo deklaracijas (p. 55 ir 56):
Čia painiava tarp importo ir eksporto pasibaigia. Virtualiame Rusijos Federacijos valstybingumo muziejuje eksponuojami ir Rusijos Federacijos Valstybės archyvas turi tikresnius Lietuvos valstybingumo griuvėsių įrodymus, o jau trisdešimt metų nepriklausomos valstybės archyvų seifuose kaip originalai saugomi tik dokumentai, kuriuos atnešė „kažkoks žmogus iš Kauno“.
Daiva Vilkelytė yra Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyr. specialistė
