Viena stambiausių šalies istorijoje politinės korupcijos bylų buvo atnaujinta penktadienį – Generalinė prokuratūra pateikė įtarimus Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai. Trys Lietuvos politologai pasidalijo su BNS savo nuomonėmis dėl šių partijų tolesnių perspektyvų.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė:

„Darbo partija savo dabartine forma jau kaip ir buvo nurašyta rinkėjų, bet iš principo potencialas tokio tipo partijai Lietuvoje visą laiką egzistavo, tad negalima atmesti galimybės, kad partija gali radikaliai pakeitusi pavidalą vėl kokia nors kita forma atsinaujinti. Nemanau, kad dabartinė situacija labai smarkiai pablogėtų, nes iš principo jos rinkėjai nusisuko nuo šios partijos po praėjusios kadencijos, kadangi partija prisiėmė atsakomybę už buvimą valdžioje ir nepateisino rinkėjų, kurie yra pakankamai įnoringi ir besitikintys labai daug, lūkesčių. Tiesiog tas lūkesčių burbulas sprogo. Todėl Darbo partijos situacijos šis įvykis nelabai ir keičia. Su liberalais yra didelis klausimas, nes jau prieš rinkimus turėjome abejonių, ar gali Liberalų sąjūdis išlaikyti rinkėjus, turint omeny, kad jie labiausiai iš visų pasitikintys viešosiomis institucijomis ir mažiausiai besitikėję tokio elgesio iš politikų. Daug ką nustebino, kad jie rinkimuose pasirodė gana gerai, tai iškėlė klausimą dėl paties potencialo, kodėl rinkėjai išliko ir ar po šio antrojo smūgio jie galutinai nusisuks, ar ne. Rinkėjų logika yra tokia, kad jie nėra kaip nors ypatingai prisirišę prie Liberalų sąjūdžio, bet tiesiog nematė alternatyvų, o dalyvauti rinkimuose vis dėlto reikia, todėl tai buvo balsavimas iš bėdos. Tad svarbūs yra du dalykai: ar atsiras kokia nors gera alternatyva rinkėjams ir kitas variantas, ar neatsiras kokių nors naujų jėgų, kurios bandys tą potencialų elektoratą „pagauti“. Iš tyrimų matome, kad mūsų rinkėjai labai stipriai reaguoja į pačią partijų pasiūlą. Kas tuo metu yra siūloma ir kas kuo patiki konkrečiuose rinkimuose, nuo to labai daug priklauso. Aišku, tai priklausys ir nuo pačios partijos gebėjimo reaguoti į situaciją.“

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėja Jūratė Novagrockienė:

„Nepaisant to, kad ir apie vieną, ir apie kitą partiją atskleisti tokie faktai, jų padėtis yra nevienoda. Darbo partija labai nukentėjo dėl lyderių kaitos ir praradimo labai charizmatiško lyderio – Viktoro Uspaskicho. Tas faktorius kartu su korupcijos skandalu, kartu su nesėkmingais Seimo rinkimais – viską sudėjus į vieną vietą įvyko toks kompleksiškas poveikis partijos smukimui, ir klausimas, kiek ji turi šansų atsitiesti. Tuo metu Liberalų sąjūdis šalia to korupcinio fakto nelabai didelių nuostolių patyrė dėl lyderio kaitos. Jeigu žiūrėtume jų bandymą atsitiesti, jų veikla dar gali jiems suteikti galimybę neiškristi iš žaidimo – 5 proc. rinkimų barjero. Kita vertus, Darbo partijos teismas įvyko, dėl Liberalų sąjūdžio vadovo kol kas nėra jokio teisminio sprendimo. Kitaip tariant, yra neišbaigtumas, neaiškumas ir tuo neaiškumu liberalai naudojasi per daug nieko neveikdami, bet, kita vertus, ir nenusmukdami, nesukeldami tiek daug įvairiausių ratilų apie savo veiklą, kaip nutiko su Darbo partija.“

Vytauto Didžiojo universiteto politologas Bernaras Ivanovas:

„Perspektyvos priklausys nuo politinio konteksto, nuo to, kaip bendrai rutuliosis politinis procesas Lietuvoje, ir nuo to, kaip reaguos pačios partijos į tą visą istoriją. Su Liberalų sąjūdžiu jau seniai aišku, kad juos norima eliminuoti iš politikos. Nepaisant to, kad aš neneigčiau, jog pas juos yra problemų, tačiau selektyvumas mus kartais gali stebinti: kodėl vienos istorijos – Druskininkuose, visokių dvarelių, visokių medžioklių – kažkodėl pasimiršta, o kitos – nepasimiršta. Problemos su Darbo partija istorija turbūt atgimsta, nes grįžti nori V. Uspaskichas. Nutarta šią partiją prispausti galutinai, kaip ir liberalus, kurie jau seniai turi didelių politinių ambicijų. Politinis šleifas toje istorijoje akivaizdus: tiesiog eliminuoti ne tokias sistemines politines jėgas, kurios besibaigiant Europos Sąjungos paramai dar gali ką nors nugvelbti, į ką pretenduoja kiti. Mūsų teisėsauga naudojama kaip instrumentas, kaip administracinis resursas, kai politikai, turintys galią, spusteli reikiamus pareigūnus, kad jie tiesiog inicijuotų (tyrimus – BNS). Liberalai, Darbo partija yra epizodai. Sistema korupcijos prasme paliesta yra gerokai plačiau ir giliau, jos mastų mes iki galo ir suvokti negalime. Yra sisteminės ir nesisteminės politinės srovės Lietuvoje. Sisteminės yra tos, kurios seniausiai yra susitarusios su oligarchų verslo grupėmis, atstovauti atitinkamai interesams ir padėti joms tvarkytis, o yra tos, kurios atėjo vėliau. Iš esmės Lietuva yra neturtingas kraštas ir pagrindiniai pinigai, dėl kurių pešamasi, ateina iš Europos Sąjungos. Tas kranelis bus užsuktas 2020 metais, ir tai paskutinis riebus kąsnis.“ Paprašytas sukonkretinti, apie kokius oligarchus kalba, B. Ivanovas teigė, kad jų pavardes turėtų įvardyti prokuratūra. „Aš tikiu prezidente – paimame jos metines kalbas ir klausome: oligarchija, nepotizmas. Aš tikiu, ką sako prezidentė Dalia Grybauskaitė, ką sakydavo prezidentas Valdas Adamkus. Aš tęsiu tą mintį, brėžiu liniją tarp dviejų taškų tolyn: jei gali pasakyti A ir B, gali tikriausiai pasakyti ir C. Reikėtų jos paklausti, gal prezidentė galėtų įvardyti tuos oligarchus, kuriuos metiniuose pranešimuose mini“, – sakė jis. Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.