Lietuvoje kalbama tik apie tai, kaip stabdyti emigraciją, bet pamirštama žiūrėti į kitą migracijos pusę. Iki šiol nėra jokios aiškios vizijos, kiek ir kokių svetimšalių norėtume įsileisti.
Migracija nėra tik vienpusis eismas. Įpratę, kad iš Lietuvos žmonės tik išvažiuoja, šiemet su nerimu pradėjome atidžiau stebėti, kaip didžiulis pabėgėlių ir ekonominių migrantų srautas plūsta į ES. Tai nenaujas reiškinys, ir šalys narės jau ilgą laiką susiduria su imigracijos politikos valdymo iššūkiais. Štai Jungtinė Karalystė būtent imigracijos keliamas problemas mato kaip vieną svarbiausių derybų su kitomis ES valstybėmis klausimų, nuo kurio gali priklausyti, ar britai apskritai liks Bendrijoje. Tačiau Lietuvoje nėra ne tik imigracijos strategijos, bet net ir rimtų politinių diskusijų apie tai. Tik „savanoriškai priverstinis“ įsipareigojimas priimti 1105 pabėgėlius, regis, atvėrė akis, kad pas mus taip pat gali atvykti užsieniečių ir juos reikės integruoti į visuomenę bei darbo rinką.
Visi supranta, kad Lietuvos ekonominis patrauklumas dar atsilieka nuo Vokietijos, Švedijos ar Jungtinės Karalystės, tačiau jis kiekvienais metais auga ir ilgainiui sulauksime vis daugiau norinčių atvykti. Todėl būtų išmintinga jau dabar žinoti prioritetus – kokių, kiek imigrantų mes būtume nusiteikę priimti ir kaip jie galėtų geriausiai prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo, o ne tapti socialine problema.
Poreikis
„Jau dabar verslui trūksta darbo jėgos. Nors nedarbas siekia beveik 10 proc., didelė dalis darbo ieškančių arba gyvena netinkamoje vietoje, pavyzdžiui, kaime, kur darbo nėra, arba neturi reikalingų įgūdžių, – teigė „Danske“ banko analitikas Baltijos šalims Rokas Grajauskas. – Šiuo metu labiausiai jaučiamas informacinių technologijų (IT) specialistų stygius. Neseniai asociacija „Infobalt“ įvertino, kad paklausos ir pasiūlos skirtumas IT sektoriuje per artimiausius metus viršys 10 tūkst. darbo vietų. Norinčioms plėstis IT įmonėms arba teks atidėti planus, arba samdyti ne IT specialistus ir juos perkvalifikuoti, arba ieškoti specialistų užsienyje.“
Jau dabar akivaizdu, kad šalies verslui vis labiau trūks inžinierių, automatikų, biotechnologų. Kaip skelbia Lietuvos statistikos departamentas, 2015 m. antrą ketvirtį registruota apie 13,4 tūkst. laisvų darbo vietų. Per metus jų padaugėjo beveik dviem tūkstančiais, o nuo 2010 m. – dvigubai (2010 m. antrą ketvirtį registruota tik 6 tūkst. laisvų darbo vietų).
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) atstovai taip pat patvirtina, kad įmonės susiduria su vis didesniais sunkumais ieškodamos kvalifikuotos darbo jėgos. „Lietuvos inžinerinė, metalo pramonė, ypač unikalūs metalo gaminiai, yra konkurencingi pasaulio mastu. Biotechnologijos yra ta sritis, kurioje mūsų šalis stipri ir tikriausiai ateityje didins gamybą, – kalbėjo LPK generalinis direktorius Osvaldas Čiukšys. – Pramonės sektoriuje darbo pasiūla keturiskart didesnė nei norinčių dirbti skaičius. Tik naujausių žinių ir technologijų taikymas kuria konkurencingumą, todėl artimiausiu metu labiausiai reikės tokių aukštos kvalifikacijos specialistų.“
Kaip rodo LPK tyrimai, apie trims ketvirtadaliams Lietuvos pramonės įmonių trūksta inžinierių (19 proc. visų apklaustų įmonių), darbininkų, mokančių dirbti su specialia įranga (8 proc.), technikų (7 proc.), darbininkų (5 proc.), siuvėjų (5 proc.), baldininkų (5 proc.), technologų (4 proc.), elektrikų (4 proc.), sandėlininkų (4 proc.), pameistrių (4 proc.), aukštos kvalifikacijos priežiūros darbuotojų (4 proc.) ir pan.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad problema yra ne tik auganti kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, bet ir smarkiai besitraukianti pasiūla. „Mūsų vertinimu, dėl demografinių tendencijų per artimiausius 10 metų darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje sumažės apie 210 tūkst., o iki 2035 m. – dar 170 tūkst.“, – perspėjo R. Grajauskas.
Inercija
Šalis iki šiol neturi konkrečios migracijos strategijos, tačiau dar pernai Vyriausybė patvirtino migracijos politikos gaires. Jose, be padėties konstatavimo ir bendrai žinomų problemų, pripažįstama, kad reikėtų išskirti valstybei prioritetines užsieniečių kategorijas, kurioms gali būti taikomos palankesnės imigracijos procedūros. Net nurodoma, kokios tai galėtų būti kategorijos: lietuvių kilmės užsieniečiai, ES piliečiai, ilgalaikiai Lietuvos ar kitų ES valstybių gyventojai, atvykstantys studijuoti, dėstyti ar vykdyti mokslinių tyrimų, dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo, taip pat tie, kurie steigia naujas darbo vietas, investuoja šalyje ir pan.
Šios tezės skamba gražiai, bet nėra jokių konkrečių veiksmų. Minėtų gairių įgyvendinimo srityje nenumatyta nė viena reali priemonė, kas ir kaip tuos teisingus principus turėtų užtikrinti. Numatoma tik toliau stebėti migracijos procesus ir gražiai statistiškai fiksuoti visus rodiklius. Bet Lietuvos leidimų gyventi išdavimo sistema ir toliau lieka inertiška, viena uždariausių iš ES šalių – ji iš esmės nekeista nuo pat 2004 m. Tik šiemet atsirado tam tikrų permainų – įvestos naujos darbo leidimų kategorijos, kurios suteikia pagrindą prašyti išduoti leidimus gyventi Lietuvoje. Tačiau verslininkai vis tiek nepatenkinti šia gremėzdiška sistema.
Lietuvos leidimų gyventi išdavimo sistema ir toliau lieka inertiška, viena uždariausių iš ES šalių – ji iš esmės nekeista nuo pat 2004 m.
„Svarbu supaprastinti sąlygas atvykti į Lietuvą kvalifikuotiems specialistams ir įsidarbinti tose srityse, kuriose jų trūksta. Būtina maksimaliai sutrumpinti sprendimo dėl leidimo atvykti kvalifikuotai darbo jėgai priėmimo terminą ir daugiau galių suteikti teritorinėms darbo biržoms“, – teigė O. Čiukšys.
Žvelgdami į tolesnę perspektyvą, ekonomistai siūlo perimti kitų šalių imigracijos politikos modelius ir aiškiai pasirinkti tas valstybes, iš kurių lauktume darbo jėgos. „Reikėtų eiti tokių šalių kaip Kanada keliu, kurios turi aiškius kriterijus ir taškų sistemą, pagal kurią pasikviečia labiausiai tuo metu reikalingus specialistus iš užsienio. Mes irgi tai galėtume daryti, ypač orientuodamiesi į kaimynes, su kuriomis palaikome senus kultūrinius ir žmogiškuosius ryšius, – svarstė R. Grajauskas. – Tokiai kaip Lietuvai užtektų vienos Ukrainos, kuri už mūsų šalį 15 kartų didesnė ir kurios žmonės yra ne mažiau darbštūs ar išsilavinę nei tautiečiai. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų ir ukrainiečių atlyginimų bei perkamosios galios skirtumas tik didės, Lietuva ukrainiečiams taps vis patrauklesnė kryptis.“
Lietuviai – geidžiamiausi
Vis dėlto tiek verslininkai, tiek ekspertai pripažįsta, kad efektyviausia būtų plėsti konkrečias programas, skirtas į šalies darbo rinką aukštos kvalifikacijos lietuviams, išvykusiems į užsienį studijuoti ar tobulinti gebėjimų, grąžinti. „Jau dabar puikiai veikia ir emigravusius tėvynainius įtraukia nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, „Global Lithuanian Leaders“. Joms daugiau dėmesio galėtų rodyti ir verslas, siekdamas gauti prieigą ir prie svetur gyvenančių talentų iš Lietuvos“, – mano R. Grajauskas. Kaip tik lapkritį pradėtas projektas „Talentai Lietuvai“ – stažuočių šalies įmonėse programa, skirta užsienyje studijas baigusiems mūsų piliečiams. Šią programą vykdo „Global Lithuanian Leaders“ su LPK. Vykstant pusės metų trukmės apmokamai programai stažuotojai galės užsienyje įgytas žinias pritaikyti klestinčiose Lietuvos įmonėse. Prie programos jau prisijungė vienuolika bendrovių: „Barclays“, „Swedbank“, AIG, „Schmitz Cargobull“, „Altechna“, „Devbridge“, „Metasite“, „Elinta“, „Eldes“, „Light Conversion“ ir „Eika“.
Panašiai veikia ir į užsienyje išsilavinimą įgijusių lietuvių praktiką viešajame sektoriuje orientuota „Investuok Lietuvoje“ vykdoma programa „Kurk Lietuvai“ – nurodoma, kad pagal ją 76 profesionalai jau grįžo. Tačiau tai tik lašas jūroje. Palyginti su augančiu darbo jėgos poreikiu, šios programos tėra tik nedidelis pavyzdys, į ką turėtų susitelkti verslas ir valstybės įstaigos. Tačiau pastarosios privalo jau dabar apsispręsti, kokias sąlygas sudarys migrantams atvykti į Lietuvą: atvers duris ar tik siaurą orlaidės tarpelį.
