Valstybės saugumo pastatas. Nuotr. iš knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1918-1940“.1940 m. vos septynias savaites gyvavusi Lietuvos Liaudies Vyriausybė spėjo surengti trisdešimtį posėdžių. Jų nutarimais remiantis nuveikta nemažai: paleistas Seimas, pakeistas valstybės valdymo aparatas, SSSR „Gosbankui“ atiduotas užsienyje saugomas valstybės aukso rezervas, o į didesnes nei 150 000 Lt metinę apyvartą turinčias įmones paskirta po komisarą-prievaizdą.
Pusantro mėnesio Liaudies Vyriausybės gyvavo trijų jurisdikcijų sankirtoje: vis dar galiojo, bet nebeveikė 1938 m. Konstitucija, iš Laisvės alėjos Nr. 10 ištiesusi nematomas rankas šalį valdė Sovietų Sąjungos pasiuntinybė, o komandine darbo dvasia rūpinosi naujas Valstybės Saugumo Departamento vadas Antanas Sniečkus.
Buvo, tiesa, dar kelios svarbios jėgos: laikinai einantis prezidento pareigas Justas Paleckis bei Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose įsikūręs Raudonosios armijos štabas. Tačiau šitie siužeto vingiai puikiai žinomi, todėl ir nėra svarbūs pasakojame apie Liaudies Vyriausybės dokumentus, prie kurių dar sugrįšime.
Kaip rodo Lietuvos centriniame archyve saugomi Liaudies ministerių kabineto protokolai, ta Vyriausybė mėgusi atimti ir uždrausti.
Kaip rodo Lietuvos centriniame archyve saugomi Liaudies ministerių kabineto protokolai, ta Vyriausybė mėgusi atimti ir uždrausti.
Švietimo ministro Antano Venclovos siūlymu ji panaikino dešimties valstybei nusipelniusiųjų asmenų pensijas (liepos 17 d., tarp nuskriaustųjų Aleksandro Stulginskio, vyriausio Lietuvos rabino Bero Šapiros, Lietuvos Steigiamojo Seimo atstovo Nachmano Rachmilevičiaus, spaustuvininko ir rašytojo Kazio Puidos pavardės). Paskui dar – eksministrų švenčių priedus prie atlyginimo. Atgaline tvarka.
To paties švietimo ministro teikimu liepos 17 d. Vyriausybė pritarė „Skautų sąjungos likvidavimo įstatymo projektui“ ir „Šaulių sąjungos likvidavimo klausimui“: „nuo liepos 13 d. paleisti Šaulių sąjungą su visais jos daliniais“. Pastarojo vėlgi – vykdymas pirma, o dokumentas – pavymui.
Visos kitos politinės ir visuomeninės organizacijos, išskyrus LKP, jautriu kito, vidaus reikalų, ministro rūpesčiu nebeveikė jau gerą mėnesį. Kaip ir nekomunistinė spauda arba susirinkimų laisvė. Pirmtakų Seimas skalpo ir galvos neteko birželio 27 d., o Valstybės Taryba – liepos 26 d.
Tačiau bene šauniausias ministerių „NIET“ kliuvo vienam žodžiui. Kreipinį „ponas“ Vyriausybė uždraudė be jokio siūlymo, tiesiog „savaime“.
Tačiau bene šauniausias ministerių „NIET“ kliuvo vienam žodžiui. Kreipinį „ponas“ Vyriausybė uždraudė be jokio siūlymo, tiesiog „savaime“. Nutarimo raidė skamba taip: „Ministerių Taryba panaikino kreipimosi žodį „ponas“. Jokia bausmė už pražangą nenumatyta, o ir apie moteriškąją giminę nepagalvota, bet argi tai svarbu?
O dar ta Vyriausybė nuožmiai vijo žmones iš šalies. Liepos 23 d. „Ministerių Taryba nutarė atimti Kaziui Škirpai pilietybę ir uždrausti jam įvažiuoti į Lietuvos Socialistinę Respubliką“. Lakoniška, efektyvu. Matyt, visiems buvo aišku, kas jis toks.
Tačiau per keletą dienų sprendimai tobulėjo: „K. Balučio ir P. Žadeikio bylos“ klausimu „Ministerių Taryba, išklausiusi Užsienio Reikalų Ministerijos Generalinio Sekretoriaus Pijaus Glovacko pranešimą, nutarė: (1) Lietuvos pasiuntinį Londone Bronių Kazį Balutį ir Lietuvos pasiuntinį Vašingtone Povilą Žadeikį atleisti iš pareigų nuo š. m. liepos 26 d., (2) atimti iš jų Lietuvos pilietybę, (3) uždrausti jiems grįžti Lietuvon, (4) konfiskuoti jų turtą“.
Tada, kaip pasakaitėje apie lapę, meškiukams dalijusią sūrį, paaiškėjo, kad K. Škirpai gi pasisekė geriau.
Tada, kaip pasakaitėje apie lapę, meškiukams dalijusią sūrį, paaiškėjo, kad K. Škirpai gi pasisekė geriau, nei aniedviem diplomatams. Todėl dar po savaitės prie klausimo sugrįžta. Svarstymo punktas vadinosi „Škirpos byla“ ir sakė štai ką: „Ministerių Taryba nutarė papildyti savo 1940 m. liepos 23 dienos nutarimą K. Škirpos reikalu ta prasme, kad visas jo turtas konfiskuojamas.“
Tą pačią dieną ministerių valia policija tapo milicija, o Vidaus reikalų ministerijai buvo paskirtas 300 000 litų kreditas „svarbių ir skubių reikalų tenkinimui“. Avansus „Sovietų Sąjungos kariuomenės įgulų einamiems reikalams“ Lietuvos bankas Vyriausybės valia teikė jau nuo birželio 27 d.
Kadangi nepaklusnių diplomatų, kuriuos derėjo bausti, būta ir daugiau, nenuorama Vyriausybė, rugpjūčio 9 d., „išklausiusi e.[inančio] Užsienio reikalų Ministerio p. (?) pranešimą, nutarė: 1) Lietuvos pasiuntinį Šveicarijoje Jurgį Šaulį atleisti iš einamų pareigų nuo 1940 rugpjūčio 2 d. (vėl atgalinė data!), (2) atimti iš jo Lietuvos pilietybę, (3) uždrausti jam grįžti Lietuvon, konfiskuoti jo turtą“.
Galima būtų pamanyti, kad pagaliau nusistovėjo tam tikra praktika, jeigu ne mažmožis. Tame posėdyje, kuriam pagal protokolą pirmininkavo M. Gedvilas, joks Užsienio reikalų ministerijos atstovas nedalyvavo. Taigi, sprendimas turėjo būti priimtas „telepatiniu būdu“. Nedalyvaujantis ministeris pažymėtas tiesiog raidele „p.“ (ponas), nors jau turėjo būti „dr.“ (draugas). Dar „už akių“ nutarta ir pačią Užsienio reikalų ministeriją likviduoti.
Kitądien, rugpjūčio 10 d., šeštadienį, „Visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų užsieniuose klausimu“ buvo nuspręsta štai kas: (1) sustabdyti nuo 1940 m. rugpjūčio 8 d. veikimą visų Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų užsieniuose; (2) jų kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kasą, atsiskaitymo dokumentus, archyvus ir einamąsias bylas perduoti artimiausiai SSSR Pasiuntinybei arba konsulatui“.
Visam etatiniam pasiuntinybių bei konsulatų personalui buvo įsakyta „perdavimą užbaigus, tuojau grįžti Lietuvon“. Šis sprendimas priimtas „ryšy su Liaudies Seimo nutarimu įstoti į Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungą“. Ministerijai susirinkime atstovavo jos generalinis sekretorius Pijus Glovackas.
Nuspręsta ir su diplomatais baigti pagaliau: „Lietuvos įgaliotą ministerį Švedijoje Vytautą Gylį, Lietuvos įgaliotą ministerį prie Italijos vyriausybės Stasį Lozoraitį, Lietuvos įgaliotą ministerį Argentinoje Kazį Graužinį atleisti iš einamų pareigų nuo rugpjūčio 2 d. Toliau – jau įprastinė mantra: „atimti iš jų Lietuvos pilietybę, uždrausti jiems grįžti Lietuvon, konfiskuoti visą jų turtą“. Iškeldinta ir nunciatūra.
Taip diplomatai buvo sutvarkyti iš ketvirto kirčio, nors K. Škirpą iš darbo formaliai atleisti Vyriausybė vis dėlto pamiršo. Pamiršo ir Stasį Girdvainį, pasiuntinį prie Šv. Sosto, todėl juo atsikratyt prireikė skelbimu „Vyriausybės žiniose“.
Paskiausiame Vyriausybės posėdyje rugpjūčio 24 d. nebūta bruderšaftų: „Ministerių taryba nutarė Užsienio Reikalų Ministerijos žinioje esančias Žemės Banko namuose patalpas ir turtą perduoti LKP CK žinion. Automobiliai pereina Ministerių Tarybos žinion.“
Tą paskutinę Ministerių Tarybos peteliškės dieną net „Finansų Ministerijos Užsienio Prekybos Departamentas atiteko SSSR Užsienio Prekybos Liaudies Komisariato Įgaliotiniui prie LTSR vyriausybės.“
Aukščiau cituoti 63 neįmantrūs parudavę mašinraščiai – be antspaudų ir Liaudies Vyriausybės logotipo. O ar tokio logotipo būta apskritai? Laisvės alėjoje Kaune per visą Vyriausybės „interregnum“ kabėjo Stalino portretai ir saulę gožė vėliavų raudonis. Iki liepos 21 d. tautinė atributika dar buvo legali, bet ja nesinaudota.
O rašalo ir plunksnų nestokota, juk rinkos ekonomika tik pradėta ardyti, todėl teisėtai keista, kad didumos posėdžių protokolų susirinkimams pirmininkaujantys asmenys nepasirašė.
O rašalo ir plunksnų nestokota, juk rinkos ekonomika tik pradėta ardyti, todėl teisėtai keista, kad didumos posėdžių protokolų susirinkimams pirmininkaujantys asmenys nepasirašė. O kartais ir paties Ministerių Tarybos generalinio sekretoriaus Viktoro Prėskienio rašalas, matyt, sudžiūdavęs rašalinėje, nes ant kai kurių dokumentų net jo parašo nėra.
Minėtas Liaudies Vyriausybės protokolai, kaip skelbia lydraštis („Pažyma“), buvo rasti 1965 m. tvarkant LTSR Ministrų Tarybos archyvą, „papkėje“ kartu su buržuazinės (Merkio) Vyriausybės posėdžių protokolais. Tada, po daugiau nei 20 metų, jie buvo atskirti, įrišti į skirtingas bylas ir perduoti civiliams archyvarams. Nuo tol aštuoniasdešimtmečiai dokumentai prašosi kruopštaus ir ekspertinio jų autentiškumo tyrimo.
