Andrius Ufartas/ELTAMinistrė pirmininkė Ingrida Šimonytė sako, kad Lietuvos ekonominiai rodikliai rodo, jog krizės šalyje nėra.
„Jeigu tos prognozės, kurios yra aktualios šiuo metu, įskaitant Lietuvos banko prognozę, kuri paskelbta šiandien (pirmadienį – BNS), (...) laikysis, nemanau, kad mums reikia kalbėti apie krizę“, – interviu BNS sakė premjerė.
Taip ji kalbėjo Lietuvos bankui pirmadienį paskelbus prognozę, kad šių metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) smuks 1,3 proc., o 2024 metais augs 2,7 procento. Tai buvo blogesnė prognozė nei banko skelbta kovą, kai teigta, kad šiemet BVP augs 1,3 procento.
Pasak I. Šimonytės, nors prognozės pablogėjusios, jos rodo, kad ekonomiką ištiks „trumpalaikis kristelėjimas“.
„Panašu, kad to paties tikisi ir ekonomikos dalyviai, todėl jeigu žiūrime į darbo rinką, darbo užmokesčio dinamiką, kur prognozės yra iš esmės Lietuvos banko pagerintos, tarsi atrodo, kad įmonės mąsto taip: reikia laikyti darbuotojus, nes jų greitai prireiks, o tada, vėliau už tuos pačius atlyginimus jų bus greičiausiai sunku rasti“, – teigė ministrė pirmininkė.
Anot jos, dalis įmonių per pastaruosius kelerius metus sukaupė rezervų, pramonė, nepaisant smukimo, auga greičiau nei kitur Europoje, gerėja investicijų perspektyvos.
I. Šimonytės teigimu, žmonių perkamoji galia taip pat turėtų ūgtelti, o metinė infliacija toliau mažės ir birželį pasieks vienženklę ribą.
Gegužę suderinta metinė infliacija siekė 10,7 procento.
Vyriausybės vadovė BNS sakė, kad kitų metų valstybės biudžetas bus turbūt sudėtingiausias per visą kadenciją, nes 2024-aisiais nustos galioti Europos Sąjungos (ES) fiskalinės politikos atlaisvinimai, dėl ko Lietuvai ilgainiui teks stabilizuoti biudžeto balansą.
Ji tvirtino, kad formuojant šį biudžetą Vyriausybės prioritetai bus strateginiai infrastruktūros projektai ir nacionalinių susitarimų dėl švietimo bei gynybos įgyvendinimas, įskaitant įsipareigojimą, kad pedagogų atlyginimai Lietuvoje pasiektų 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio.
Kalbėdama apie kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus I. Šimonytė dar palieka intrigą, ar sieks konservatorių nominacijos būti partijos kandidate.
Kitos interviu temos:
- Premjerė sako labai išgyvenusi dėl trijų raginimų trauktis sulaukusių ministrų: „Man tikrai skaudėjo šita situacija“;
- I. Šimonytė ragina Seimą taip pat atsisakyti kanceliarinių išlaidų ir padidinti parlamentarų algas;
- Premjerė turi kandidatą į švietimo, mokslo ir sporto ministrus, prieš viešindama kandidatūrą aptars su prezidentu;
- I. Šimonytė turi pastabų krašto apsaugos ministrui dėl komunikacijos socialiniuose tinkluose;
- Vyriausybė šiemet skolinsis mažiau, nei planavo;
- Matant Lietuvos pastangas vystyti infrastruktūrą, Vokietijos požiūris dėl brigados dislokavimo keičiasi;
- Ukrainai siekiant įstoti į NATO, jai nereikalingas narystės veiksmų planas, o viršūnių susitikimas Vilniuje turi parodyti, kad ne Rusija diktuoja Aljanso plėtrą.
– Kai Seimas atmetė pirmalaikių rinkimų idėją, jūs tą pačią dieną teigėte, kad galbūt pasakėte per daug žadėdama atsistatydinti, tada partijos prezidiumas pareiškė jums pasitikėjimą, jūs paskelbėte, jog Vyriausybė lieka dirbti ir atsiprašėte. Kieno?
– Visų, kam mano pareiškimas sukėlė kokių nors papildomų įtampų. Aš tikrai neturėjau taip sakyti.
Aišku, emocinis fonas buvo turbūt ne pats geriausias, bet man atrodo, kad aiškiai suvokiu, kad aš nesu Vyriausybė tiktai pati sau. Nėra būdo priversti žmogų būti premjeru, bet žmogus vis dėlto turi įvertinti truputėlį platesnį paveikslą, ir aš neturėjau (pasiduoti – BNS) tai tokiai momentinei emocijai, kai man atrodė, kad tai, kas vyksta, yra labai neteisinga. Reikėjo cituoti prezidiumo sprendimą, nes vis dėlto turėjome šitą klausimą aptarti prezidiume, ką ir padarėme.
– Jūs atsiprašėte už žmogišką reakciją. Į ką reagavote?
– Aš turbūt esu iš tų žmonių, kurie nedaro dalykų, kuriais netiki, pirmiausia, ir vertina dalykus ne pagal tuo metu susiklosčiusį supratimą apie kokį nors teisingumą arba tai, kas yra darytina, o taip, kaip man situacija atrodo. Ir man atrodė be galo neteisinga, kad (...) trys ministrai turėjo tapti kažkokiais atpirkimo ožiais už tai, kas vyko daugelyje savivaldybių labai seniai, buvo netinkamai reglamentuota. Ir man tas bandymas nustumti visos politinės bendruomenės atsakomybę (nes čia nėra nei šventesnių partijų už kitas partijas, nei kokių nors labai šventų savivaldybių prieš kitas savivaldybes), atrodė tiesiog be galo neteisingas.
Kažkuria prasme tai buvo mano protestas, kad Vyriausybės nariai ne už darbą Vyriausybėje, (...) ne už tai, ką padarė, o už nevykusį reglamentą Kauno miesto savivaldybės, tarsi turėtų likti vieni kalti ir patys kalčiausi... Tai tokia buvo mano reakcija.
– Tai, kaip pasakytų klasikai, tokia forma pasakėte, kad „jeigu jau šitaip, tai tada...“?
– Taip aš nesakiau, bet man norėjosi pasakyti, (...) kad derėtų visiems pasižiūrėti labai atsakingai į veidrodį ir pasižiūrėti, kiek iš tikrųjų tame yra individualios trijų politikų, esančių šiuo metu Vyriausybėje, kaltės, o kiek vis dėlto tai yra politinės bendruomenės tam tikri nelabai skaidrūs ar nelabai tvarkingi dalykai, kuriuos reikia tiesiog pirmiausia išspręsti, ką Seimas ir padarė, ir padarė gana vieningai, ir dėl to aš labai džiaugiuosi. (...)
Dabar yra situacija tokia, kad tokios kolektyvinės atsakomybės epizodas yra užbaigtas. Tai nereiškia, kad atskiri politikai neturi atsakyti už tai, kas bus kvalifikuota kaip nusikaltimas, (...) bet visi tie dalykai, kurie yra etikos, moralės, prastos atminties, kokių nors nereikalaujamų apskaitos dokumentų nekaupimo ir panašiai, aš manau, kad tuos klausimus turėtų kiekvienas politikas, jeigu mato reikalą, spręsti individualiai.
(...) Man atrodo, kas yra geresnė opcija, kas jau savivaldos atžvilgiu padaryta, ir Seimui linkėčiau kada nors tai padaryti, tiesiog padidinti ta suma atlyginimą, kuris būtų apmokestinamas, (...) ir tada jau tegu kiekvienas sprendžia, ar jam reikia gėlių, ar jam reikia saldainių, ar jam reikia kuro, ar jam reikia dar ko nors. Man atrodo, kad dabar, kai tie pinigai yra kažkuria prasme tavo, bet ir svetimi, tai tas savisaugos instinktas, kad reikia tikrai gerai įsivertinti, ar tos išlaidos yra būtinos, jis nebūtinai veikia. Ir čia nėra specifiška vienai partijai, vienai frakcijai ar vienam Seimo nariui. (...)
– Vyriausybės krizės vadinamajame čekių skandale nematėte, bet ar nesijaučiate ją pati sukūrusi, kai pasakėte, kad atsistatydinsite?
– Ne. Aš išvis nemanau, kad buvo kokia nors Vyriausybės krizė. Manau, kad bandyta tą pateikti kaip Vyriausybės krizę, bet, tiesą sakant, su Vyriausybės darbu nieko bendra tai neturėjo. (...) Tuo metu, nepaisant nieko, vis dėlto Vyriausybės darbas vyko, buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymas, viena esminių Vyriausybei reformų. Aš nemačiau Vyriausybės krizės ir dabar jos nematau ir džiaugiuosi, kad mes šitą temą, galima sakyti, pabaigėme.
– Bet tas darbas nevyko pilnavertiškai pastarąsias kelias savaites tarp to, kai pasakėte, kad atsistatydinsite, ir kai pasakėte, kad nebe.
– Darbas vyko. Visi darbai vyko taip, kaip suplanuota. Visi projektai buvo teikiami taip, kaip buvome susiplanavę Vyriausybėje, ką pateikti Seimui, ką priimti Seime, visas darbas vyko. Gal truputėlį kolegoms mano buvo tokio neaiškumo, bet aš savo kolegoms nuo pat pirmos dienos paaiškinau, kaip man atrodo situacija ir kad, jeigu mes prieisime prie tokio sprendinio, kuris man atrodys neteisingas, su kuriuo aš pati, kaip žmogus, kaip politikas, norintis žiūrėti į save veidrodyje, kad nepykintų, tai aš, tiesą sakant, tokį sprendimą esu pasirengusi priimti (atsistatydinti – BNS).
Tai nuskambėjo viešojoje erdvėje kaip grasinimas, kai aš tai pasakiau, bet tikrai neketinau niekam grasinti. Norėjau, kad mane suprastų teisingai, gal ne visiems pavyko, bet, žinoma, būtų buvę atsakingiausia tiesiog komentuoti pagal preizidumo sprendimą.
– Jūs atrodėte tiesiog kaip praradusi kantrybę, elementariai pavargusi.
– Man atrodo, apie mane labai dažnai žmonės pakalba, kad šiokia tokia, gal pikta, gal pavargusi, gal tas, gal anas, bet žmonės, kurie mane pažįsta, labai gerai žino, kad esu žmogus, kuris yra tokio, vis tiek ne melancholiško charakterio. Aš kitą kartą galiu ir stipriau sureaguoti, ir kartais ką nors stipriau pasakyti, ir tikrai tai niekada nebūna iš piktumo, tiesiog gal iš tokio galbūt didelio vidinio skausmo.
Man tikrai skaudėjo šita situacija, labai išgyvenau ir dėl savo kolegų, kuriuos labai gerbiu ir kurie puikiai dirba, man atrodė tiesiog, kad jeigu jau reikia, jog kas nors prisiimtų atsakomybę, tai prisiimkime visi, o ne tai, kad va, jūs išsirinkote tris Vyriausybės narius ir visi kiti už jų pasislepiate.
– Tuo laikotarpiu taip pat pasakėte, kad nesitikrintumėte pasitikėjimo „šitame Seime“, kuris turi centro dešiniųjų jėgų daugumą. Šito nesigailite?
– Tikrai neketinau tikrintis pasitikėjimo, ir jeigu Seimas nori patikrinti pasitikėjimą, tai gali pats visada inicijuoti.
– Bet turbūt suprantate, kaip nuskambėjo pasakymas „šitame Seime“. Kuo čia tas „šitas Seimas“ taip netiko, kad jame taip nenorėjote pasitikrinti pasitikėjimo?
– Tai būtent buvo tas laikas, kai Seimas bandė pasakyti, kad čia yra kažkokia trijų ministrų problema. Ir tą, beje, kalbėjo ne vienas žmogus, daug buvo tokių bėgančių pasakyti, kad „jeigu aš būčiau ministras, tai aš jau atsistatydinčiau, jau būčiau seniai atsistatydinęs“. Truputį tai skamba nerimtai, didžiausia nuoskauda man buvo ta, kad suaugę žmonės, atsakingi politikai, ne visada galintys į visus klausimus atsakyti patys, sugalvojo, kad jiems patogiausia yra tiesiog pasislėpti už trijų ministrų.
– Pakalbėkime apie atskirus ministrus. Kada pateiksite švietimo ministro kandidatūrą?
– Tikiuosi, kad pavyks iki Seimo sesijos pabaigos tą klausimą išspręsti. Pirmiausia norėčiau aptarti su prezidentu kandidatūrą, kad nereikėtų vėliau aptarinėti kandidatų viešumoje, ir tada jau pateikčiau.
– Jau turite tą vieną kandidatą?
– Turiu kandidatą, kurį norėčiau pateikti, bet dar norėčiau pirmiausia aptarti su prezidentu.
– Ar tai partinis žmogus?
– Žiūrėkite, jūs dabar užduosite man daug klausimų kaip tame vaikiškame žaidime, kol sužinosite pavardę. Aš tikrai nekomentuosiu šitų klausimų, nes pirmiausia norėčiau vis dėlto pakalbėti su Ekscelencija prezidentu.
– Paklausiu kitaip: kas jums buvo svarbu renkantis?
– Man buvo svarbu tai, (...) ką ir pats prezidentas, beje, sakė, kad Vyriausybei iki kadencijos pabaigos liko pusantrų metų, nėra kada mokytis, nėra kada pradėti nuo nulio, nėra kada aiškintis, reikia tiesiog imti ir daryti. Tai turbūt toks būtų pagrindinis lūkestis.
Yra labai daug reformų, kurios yra švietimo srityje pradėtos. Dalis jų pradėta mūsų, dalis jų pradėta anksčiau, kaip, pavyzdžiui, bendrojo ugdymo programų klausimas, (...) plius Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai, kurie priimti, tinklo klausimai, Tūkstantmečio gimnazijų projektas. Nėra kada ateiti su savo atskirąja nuomone ir bandyti apversti švietimo režimą, kuris gana inertiškai rieda.
– Tai bus vienas iš viceministrų?
– Aš nekomentuosiu pavardžių.
– Kalbant apie kitus ministrus – kartais susidaro įspūdis, kad užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dirba krašto apsaugos ministro darbą, be to, ir akivaizdžiai nesutaria su Arvydu Anušausku. Ar kaip nors tai sprendžiate?
– Aš nesakyčiau, kad (...) yra koks nors akivaizdus nesutarimas. Yra kartais galbūt tokių situacijų, kai nuomonės nebūtinai sutampa šimtu procentų, bet Vyriausybėje tokių atvejų yra ir kitais atvejais, na, tarkime, dėl tos pačios mokesčių reformos ar dėl kitų klausimų (...). Tai aš čia nieko labai dramatiško nematau, Vyriausybė yra kolegialus organas, ir vis dėlto sprendimai, kurie yra svarbiausia, yra priimami Vyriausybėje. Paprastai net jeigu diskusijų tarp ministrų būna iki sprendimų priėmimo, na, mes kažkaip sugebame tuos dalykus išsiaiškinti.
Tai, kad ministrų būdas yra skirtingas, raiška skirtinga, retorika skirtinga, tai čia, man atrodo, nėra jokios didelės problemos.
– Nejaučiate savaime pareigos, kad ministrai svarbiais Lietuvai klausimais kalbėtų vienu balsu?
– Matote, mano nuomone, jie ir kalba vienu balsu, galbūt skiriasi, kaip pasakyti, kalbėjimo stiprumas. Negirdėjau, kad vienas kalbėtų, kad ko nots reikia, o kitas – jog nereikia. Turbūt visi kalba tą patį, kad reikia....
– Apie Vokietijos brigadą kalbame, neslėpkime to dramblio kambaryje.
– (...) Reikia brigados, juolab, kad yra labai aiškus Valstybės gynimo tarybos sprendimas, ir nėra ką čia labai improvizuoti. Tai, kad kolega Arvydas pagal savo būdą yra mažiau (...) linkęs į kietesnę ar griežtesnę retoriką, tai čia yra tokios žmogaus savybės, bet aš nematau išsiskyrimo esminiais interesų klausimais.
– Krašto apsaugos ministras nuo pat Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios sulaukia klausimų dėl savo komunikacijos socialiniuose tinkluose iš dalies stebėtojų, nes, kaip žinia, pats neslepia, komunikuoja remdamasis viešai prieinamais šaltiniais – „Telegram“ kanalais, tviteriu, kitais socialiniais tinklais.
Mūsų informacinėje erdvėje, Vakarų informacinėje erdvėje įprasta, kad pareigūnai, turintys prieigą prie informacijos iš žvalgybos, iš tiesioginių kontaktų, daro iš jų išvadas ir patvirtina faktus arba prielaidas, remdamiesi turima, patikima, tarnybine informacija. Ar šiuo klausimu turite pastabų ministrui?
– Esu turėjusi pastabų ministrui per darbo laiką, kai kartais tikrai galima, (...) būtent tam, kad nebūtų (...) tų skirtingų interpretacijų, galbūt ir neturėjo būti tokių įrašų. Ministras yra aktyvus socialiniame tinkle, džiaugiuosi, kad jis turi tam laiko ir jėgų, nes aš pati tai tikrai neatrandu laiko ir svarbių dalykų parašyti. Bet manau, kad čia yra vienas iš dalykų, kur daugiau nebūtinai yra geriau.
– Jūs tikrai turite laiko parašyti feisbuke, ir komentaruose sureaguoti...
– Na, komentarą parašyti tikrai yra trumpas laikas, gali sėdėdamas mašinoje ir kur važiuodamas parašyti (juokiasi).
– Neseniai Konstitucinis Teismas pripažino, kad prieš kelerius metus, kai kilo nelegalios migracijos krizė, hibridinė ataka, kaip bepavadinsi, priimta migrantų apgyvendinimo centruose tvarka prieštaravo Konstitucijai, bet vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė tą pačią dieną pasakė, kad elgtųsi taip pat net tai žinodama. Jums tai normalu?
– Čia vėl turbūt interpretacijos klausimas, kad elgtųsi taip pat. Tame pačiame teiginyje tikrai nematau kokio nors netinkamo teiginio, bet jeigu tuomet žinotume, kad kuri nors nuostata prieštarauja Konstitucijai, tai, žinoma, nei Vyriausybėje, nei tuo labiau Seime toks įstatymas tiesiog nebūtų buvęs priimtas. Manau, kad ji kalbėjo bendriau apie... ne apie šį konkretų įstatymą. (...)
– Man pasirodė, kad ministrė pernelyg nesigraužė po to Konstitucinio Teismo verdikto.
– Na, žiūrėkite, Konstitucinio Teismo verdiktų tokio pobūdžio Lietuvos istorijoje yra buvęs ne vienas. Neseniai toks pat verdiktas buvo dėl Švietimo įstatymo. Nemačiau, kad kas nors labai graužtųsi, nors tokia įstatymo nuostata dėl mokyklų tinklo galioja nuo XX amžiaus pabaigos. (...) Tas įstatymas priimtas labai seniai, ir jau turbūt niekas neatsimena, kieno iniciatyva tokia įstatymo nuostata apskritai atsirado.
Man atrodo, kad čia reikėtų atskirti du dalykus: kai šita situacija susiklostė, kai prasidėjo didžiulis migrantų srautas, kuris buvo orkestruotas (Aliaksandro – BNS) Lukašenkos, ir manau, kad to niekas neneigia, toks didžiausias lūkestis buvo ir tą puikiai turbūt atsimenate: Vyriausybe, kodėl tu nieko nedarai? Tada pasiūlymų, ką turėtų daryti Vyriausybė, turinti plikas sienas, jokių stebėjimo kamerų, ten porą tvorų vienoje kitoje vietoje, ne per daug pareigūnų ir taip toliau ir panašiai, tada Vyriausybei buvo svarbiausia tai, kad apskritai šitas migracijos srautas prasidėjo.
Aišku, į tai galima buvo pasižiūrėti labai filosofiškai ir pasakyti: kadangi mes žinome, kad greičiausiai žmonės vyksta į Vakarų Europos valstybes, apsimeskime, kad mes jų nematome. Ir tada ką? Va tokia mūsų ir problema. Mes jų nematome, jie kažkur praeina, nei mums problema, nei jiems problema. Bet vis dėlto valstybė turi sienas, ką derėjo prisiminti, ir turi tas sienas apsaugoti.
Įrankių neturėjome, nors dar 2020 ar 2019 metais buvo stalo pratybos, o tada tuometinė Vyriausybė pasakė, kad ramiai galime 20 tūkst. migrantų priimti apgyvendinti ir nieko neatsitiks. Staiga atėjo keli šimtai ir atrodė, kad iš esmės valstybės institucijos sugriuvo.
Taip, man atrodo, kad ir ministerijos, ir pasienio tarnybų, ir kitų institucijų, kurios padėjo, ir Vyriausybės, ir Seimo reakcija buvo greita ir tinkama. Tai, kad buvo įstatymuose nustatyta nuostatų antikonstitucinių...
Dabar mes kalbame apsibendrintai. Toks vaizdas, kad viskas yra antikonstituciška.
– Taip, teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad antikonstituciška nuostata pripažinta ta, kad migrantai nebuvo vertinami individualiai.
– Tas vienas aspektas. Nes apskritai dėl būtinybės Vyriausybei užtikrinti sienų apsaugą ir visuomenės rimtį pats Konstitucinis Teismas pasisakė, kad Vyriausybė privalėjo tą daryti. Taip, tuo metu buvo daug diskusijų tarp teisininkų ir Vyriausybės lygmeniu, ir Teisingumo ministerijoje, ir Seimo lygmeniu. Nebuvo jokios tokios griežtos nuomonės, kad mes čia galime turėti konstitucinę problemą. Tokių išvadų nėra ir Seimo Teisės departamento išvadoje. Niekur kitur.
– Dainius Žalimas sakė tai.
– Dainius Žalimas kartais... Jis yra laisvas žmogus, jis kartais gali prisakyti visokiausių dalykų. Buvo teisininkų, kurie sakė (...) priešingai.
(...) Ministrė su savo komanda ir institucijomis padarė tikrai didelį darbą, vien tai, kad mes pastatėme fizinį barjerą laiku, už numatytus pinigus, kad buvo sustatytos kameros per visą pasienį, kad buvo tinkamas rūpestis pareigūnais, kurių darbo krūvis padidėjo milžiniškai, kad dabar pradėjome tvarkyti patrulio taką, kurios niekas netvarkė nežinia kiek laiko... Esu ministrei dėkinga, už tai, ką ji padarė. Nepasant, kad šitą Konstitucinio Teismo nurodytą spragą reikės ištaisyti.
– Kritikos pavasarį sulaukusio žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko ateitį susiejote su antradienį pasibaigsiančiu pasėlių deklaravimu. Kaip manote, kaip jam šitame procese sekėsi?
– Manau, kad ministerija tikrai dėjo labai daug pastangų, kad procesas būtų kaip įmanoma sklandesnis. (...) Mačiau dideles pastangas iš ministerijos organizuoti ir įvairius seminarus, atsakymus į klausimus ir tokį intensyvų darbą per deklaravimo laikotarpį, bet, žinoma, kai procesas baigsis, tada geriausiai ir galėsime viską įsivertinti.
– Kol kas nenorite dalytis įžvalgomis dėl ministro ateities ar tas klausimas jau uždarytas?
– Kol kas nematau kokių nors labai aštrių kampų. Tikrai turėsime šiokių tokių diskusijų su sektoriumi dėl tos pačios gamtos, kuri šią vasarą yra negailestinga daliai Lietuvos. Bet visa tai yra tiesiog darbinės diskusijos. Man atrodo, kiekvieną kartą reikalauti ministro galvos yra populiaru, bet gal galima ir kitais būdais problemą spręsti.
– Pakalbėkime apie ekonomiką. Rodikliai rodo gana prieštaringą ekonomikos padėtį ir pasirinkus, kuriuos interpretuoti, galima daryti skirtingas išvadas apie situaciją. Kas skaičiuose turėtų nutikti, kad pasakytumėte, jog Lietuvoje yra ekonominė krizė?
– Jeigu tos prognozės, kurios yra aktualios šiuo metu, įskaitant Lietuvos banko prognozę, kuri paskelbta šiandien, (...) laikysis, nemanau, kad mums reikia kalbėti apie krizę todėl, kad kaip teisingai pasakėte, vaizdelis...
– Yra visoks...
– Na, jis net ne visoks. Iš jo galima labai aiškiai išsikonstruoti, kokia yra pagrindinė linija. Pagrindinė linija yra tokia, kad tai yra trumpalaikis kristelėjimas ir, panašu, kad to paties tikisi ir ekonomikos dalyviai, todėl jeigu žiūrime į darbo rinką, darbo užmokesčio dinamiką, kur prognozės yra iš esmės Lietuvos banko pagerintos, tarsi atrodo, kad įmonės mąsto taip: reikia laikyti darbuotojus, nes jų greitai prireiks, o tada, vėliau už tuos pačius atlyginimus jų bus greičiausiai sunku rasti.
2021–2022 metai buvo labiau išskirtiniai ir 2020-ieji, kovido metai, kada nemaža dalis mūsų pramonės, ta, kuri labiau susijusi su namais, baldų ir panaši pramonė, turėjo didelę paklausą eksportuojamai produkcijai. Per visą šį laiką matėme, kad pelnai buvo tikrai įspūdingi, įmonių santaupos, indėliai bankuose augo įspūdingais tempais, vadinasi, finansinė įmonių padėtis kaip ir leidžia tuos darbuotojus išlaikyti, nepaisant to, kad dabar atrodo, jog eksporto sulėtėjimas ar kritimas yra gana gilus.
Čia, aišku, susidėjo Europos centrinio banko pinigų politika, ji labai sugriežtėjo, palūkanos per trumpą laiką paaugo labai stipriai. Viskas, kas susiję su nekilnojamuoju turtu, naujo būsto įsigijimu ir taip toliau, turi antrinius efektus, (...) bet, kita vertus, matome sparčiai lėtėjančią infliaciją. Manau, birželį metinė infliacija bus vienženklė ir lėtės toliau. Tuo metu darbo užmokesčio prognozė yra pagerinta. Vadinasi, realios vartotojų pajamos didės ir vartojimas didės. Taip pat matome daug geresnę investicijų perspektyvą, iš dalies dėl valstybės finansuojamų investicijų, tų, kurios finansuojamos Europos Sąjungos, RRF lėšomis.
Sakyčiau, kad šiuo metu galime kalbėti, jog į šių metų pirmą pusmetį tiesiog sukrito daug veiksnių, kurie susikoncentravo, ir dėl to turime tą rezultatą tokį, kokį turime. Lietuvos bankas šiandien (pirmadienį – BNS) paskelbė, kad, kaip bežiūrėsi, vis dėlto mūsų pramonės augimas net ir su sumažėjimu yra gerokai aukščiau negu ikikovidiniais laikais. Kitų šalių pramonėje to stebėti negalime. Turėjome keletą išskirtinių dalykų, kas sukūrė vadinamąjį bazės efektą, pavyzdžiui, kovido vakcinų komponentų gamyba ir mūsų chemijos pramonės labai įspūdingi rezultatai 2021–2022 metais. Tai nuo tos aukštos bazės nukristi, kada tavo produkcijai jau tokios didelės paklausos nėra, šiaip yra gana nesudėtinga.
Prognozė yra, kad į antrą metų pusę turėtų tiek vidaus vartojimo situacija tapti geresnė, tiek mūsų pramonei turėtų perspektyvos pragiedrėti. Nematau, kodėl taip neturėtų būti. Aišku, dar vienas energetikos kainų šokas dėl kokios nors priežasties, koks tiekimo grandinių didžiulis sutrūkimas ar kokie kiti dalykai, staigus naftos kainų didžiulis šuolis, nežinau dėl ko, nes pasaulinėje ekonomikoje tam priežasčių nesimato, galbūt ir galėtų tą trajektoriją pabloginti, bet kol kas pagrindo nematau abejoti ta istorija, kurią pasakoja Lietuvos bankas. Manau, kad Finansų ministerijos prognozė (birželį – BNS) bus labai panaši.
– Jūsų nuomone, neapibrėžtumo laikotarpis ekonomikoje baigėsi?
– Tikrai ne. Todėl, kad tie veiksniai, kurie neapibrėžti, nė vienas iš jų nėra pasibaigęs. Karas nepasibaigęs, ir mes jau matėme, kaip karas gali sukelti tokių gana sunkiai net įsivaizduojamų pasekmių žaliavų rinkoms, kas buvo labiau praėjusių metų istorija. Kinijos ekonomika, dėl kurios atsigavimo buvo labai daug nuomonių, dabar, matome, kad jos atsigavimas yra gerokai lėtesnis. Tai, viena vertus, gerai, nes prognozuojamos naftos kainos tikrai nebus tokios, kaip atrodė anksčiau, nebus tikriausiai didesnės paklausos ir suskystintoms dujoms, kas mums yra gerai, kaip vartotojams.
Bet, kita vertus, tai daro įtaką visiems mūsų prekybos partneriams. Nes mūsų komponentė, kuri yra pramonė ir grynasis eksportas, tai jos situacija tiesiogiai yra susijusi su situacija tokių šalių, kaip Vokietija ir Vokietijos pramonė. Jeigu Vokietijos pramonė praėjo žiemos sezoną be rusiškų dujų, dėl ko mes visi džiaugiamės, reikia prisiminti, kad tai atsitiko iš dalies dėl to, kad buvo sumažinti gamybos mastai. Tai čia jau blogesnė istorijos dalis.
Tebevyksta karas, jis veikia Europos ir viso pasaulio ekonomiką. Kada jis baigsis, niekas negali atsakyti, ir aišku, kad tas neapibrėžtumas kabos visiems vartotojams, ir visiems gamintojams, ir ekonomikos dalyviams, taip pat ir Vyriausybei virš galvos.
– Šių metų skolinimosi programoje numatyta, kad Lietuva užsienio rinkose pasiskolins 4 mlrd. eurų. Dabar jau yra pasiskolinusi 1,25 mlrd. eurų. Skolinsitės ir likusią sumą ar šie planai keičiasi?
– Kai buvo tvirtinamas biudžetas ir skaičiuojamas deficitas, vertinta, kad palaikymo priemonėms gyventojams ir verslui dėl energetikos kainų šoko mums reikės labai ženklios sumos, ta suma viršijo milijardą ir buvo arčiau 1,5 mlrd. eurų. Bet kai energetikos kainos susinormalizavo, nuo liepos 1 dienos reguliuojamos kainos vartotojams bus net mažesnės negu buvo nuo sausio 1 dienos, verslo kompensacijoms iš esmės tų lėšų neprireikė. Vyriausybė taip pat buvo skaičiavusi dalį deficito dėl mokestinių atidėjimų, kurių kreipsis įmonės, kad jos galėtų mokesčių sąskaita šiek tiek pasilengvinti tą naštą, bet tokių prašymų praktiškai nesulaukėme, jų buvo labai mažai. Tad realiai faktinis deficitas nuo planuoto tvirtinant biudžetą skirsis gana smarkiai. Atitinkamai skirsis ir skolinimosi poreikis.
– Kai Vyriausybė pristatė mokesčių reformos projektą, siūlė, kad dalis pokyčių įsigaliotų nuo 2024 metų sausį. Akivaizdu, kad situacija tokia, jog jeigu nebandysite priimti tų pakeitimų kartu su kitų metų biudžetu, jie neįsigalios sausį, nes mokesčių įsigaliojimui reikalingas pusmetis. Ar dabar siūlysite, kad pakeitimai, kurie planuoti įsigalioti sausį, kelsis į kitų metų liepą?
– Kai kurie galės keltis, ir nematau didelės problemos. Tie dalykai, kurie susiję su dabar galiojančių investicinių lengvatų pratęsimu, bus siūloma, jog įsigaliotų nuo ateinančio mokestinio laikotarpio. Bet kadangi tai palankios mokesčių mokėtojams nuostatos, labai nustebčiau, jeigu dėl to kas nors nuspręstų skųstis.
– LRT kolegoms praėjusią savaitę sakėte, kad jūsų tolesnis likimas pareigose priklausys nuo to, kaip Vyriausybei seksis vykdyti programą. Programos punktų, aišku, yra daug, ir akivaizdu, kad Vyriausybė turi savo prioritetus. Ką visuomenė turėtų stebėti dabar, kad darytų išvadą, jog Vyriausybei įgyvendinti savo programą sekasi gerai?
– Žvelgiant į tai, kas, man atrodo, dar yra padaroma per likusius pusantrų metų, tai sakyčiau, yra keli tokie kertiniai dalykai. Pirmiausia tai yra mūsų infrastruktūriniai projektai ir energetika (...). Nepaisant visų šitų sudėtingumų ir sunkumų kadencijos pabaigoje, mes tikrai turime būti absoliučiai pasiruošę visiems elektros sistemos desinchronizavimo veiksmams (atsijungimui nuo Rusijos valdomo BRELL žiedo – BNS) ir tai yra labai svarbu.
Taip pat yra švietimo projektai. Čia aš galbūt išskirčiau nacionalinį susitarimą (dėl švietimo politikos – BNS), kurio įgyvendinimas kitąmet bus nemažas iššūkis todėl, kad (...) numatyta, jog kitų metų pabaigoje pedagogų atlyginimas turėtų pasiekti 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Tai yra toks pats, kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse, ir tai bus nemažas iššūkis. Tikiuosi, kad pavyks jį įgyvendinti.
Taip pat krašto apsaugos susitarimo įgyvendinimas – kas be ko. Ir dabar turbūt vienas iš svarbiausių darbų yra Valstybės tarnybos įstatymą, kuris priimtas ir prezidento pasirašytas, paleisti į gyvenimą taip, kad jis galėtų pradėti realiai veikti.
– Teisingai suprantu, kad kitų metų valstybės biudžete bus numatytos lėšos, jog mokytojų atlyginimai 2024-ųjų pabaigoje pasiektų 130 proc. VDU?
– Toks yra nacionalinis susitarimas. (...) Kitų metų biudžetas bus turbūt sudėtingiausias iš visų biudžetų, kurie buvo, nes (...) jau mums reikia grįžti į tokias struktūrines vėžes, kur tos pajamų ir išlaidų žirklės turi pradėti glaustis ir susiglausti kažkuriuo vidutiniu laikotarpiu, o ekonomika tokiais pumpuruojančiais, taip sakant, fontanais, kaip čia atrodė pastaruoju metu, pajamų tikrai neaugins ir pajamų augimas bus gerokai nuosaikesnis.
Bet tai yra partijų susitarimas. Nacionaliniai susitarimai, padėjus visas įstatymų higienas, ką mes privalome pagal įstatymus daryti, tam tikrus dydžius indeksuoti tam tikru dydžiu, visa tai žinoma, kad turės būti padaryta. Man atrodo, kad jeigu jau partijos yra susitarusios dėl dviejų nacionalinių susitarimų, tai iš esmės esant ribotiems ištekliams, šitiems susitarimams turės būti teikiamas prioritetas. O jeigu ištekliai daugiau neleis kokių nors dalykų daryti, tai jau tie kiti, papildomi dalykai turės būti atidėti geresniems laikams.
– Kaip vertinate prezidento siūlymą jau rudenį prokurorų algas padidinti beveik dvigubai?
– Diskusija apie prokurorų algas buvo tuomet, kai svarstytas valstybės tarnybos paketas, prokurorai labai siekė taip pat būti to pirmojo etapo dalimi (kaip ir teisėjai, jiems algos keliamos nuo šių metų liepos, prokurorams – nuo kitų metų sausio – BNS). Bet kadangi, na, buvo daugiau toks noras būti, bet mažiau įdirbio į, sakykime, argumentaciją ir paieškas, taip pat ir vidinių rezervų sistemoje, tai šitai buvo atidėta vėlesniam laikotarpiui.
Žinau, kad Ekscelencija prezidentas pateikė tą pasiūlymą, bet, matote, jeigu žiūrėsime į teismus, tai teismuose įvyko ne tik darbo užmokesčio padidinimas, bet taip pat vyksta ir pačių teismų reforma, dėl ko Seimas turėtų apsispręsti artimiausiu metu. (...) Tai rodo tokį atsakingą institucijos ir sistemos požiūrį, kad mes ne tik prašome didesnių algų, bet ir darome tai, kas nuo mūsų priklauso, ką galime viduje pasiekti efektyvumo prasme, kad tai nebūtų vien papildomas reikalavimas iš biudžeto. Tad turėčiau lūkestį, jog ką nors panašaus mums pavyks nuveikti ir su prokuratūros sistema. Tada manau, kad sutarimą tikrai galėsime rasti.
– Ar teisingai suprantu, kad prezidento iniciatyvai jūs nepritarsite?
– Manau, kad prezidento iniciatyva bet kuriuo atveju, kadangi ji reikalauja papildomų lėšų, jeigu bus pateikta Seime, atkeliaus į Vyriausybę išvadai, ir tada mes jau galėsime ruošdami išvadą visus tuos dalykus įsivertinti. Nes jeigu ne prezidentas, tai tuomet Vyriausybė būtų turėjusi pateikti kažkokį pasiūlymą rudenį. Čia yra iš esmės trijų mėnesių klausimas, ir apsisprendimo ar įsivertinimo, kiek yra vidinių rezervų pačioje sistemoje.
Ko nesinorėtų, kad visi vadovai norėtų būti labai geri savo darbuotojams, norėtų juos visus labai gerai įvertinti ir paskui tikėtųsi, jog Finansų ministerija yra bedugnis šulinys, iš kurio galima tiesiog paprašyti, ateiti ir pareikalauti tų pinigų. Tokių precedentų yra buvę ir tokių precedentų, deja, yra buvę ir pačioje prokuratūroje. Tai vis dėlto čia taip pat ir vadovo atsakomybė, tuos biudžeto išteklius, kurie bus suplanuoti darbo užmokesčiui, naudoti taip, kad geriausiai dirbantys darbuotojai būtų geriausiai vertinami, o mažiausiai motyvuoti galbūt ir nedirbtų išvis.
– Pereikime prie saugumo klausimų. Vokietijos ambasadorius Lietuvoje kolegoms iš portalo „15min“ pasakė, kad lūkestis, kalbant apie brigadą, Lietuvoje konkrečiais metais dislokuoti konkretų skaičių pajėgų nėra nei rimtas, nei solidus. Suprantu, kad jums tokia pozicija nėra priimtina?
– Man atrodo, kad čia yra ta diskusija, kuri tęsiasi kurį laiką ir nebūtinai visada geriausia savo išraiška, kur turbūt yra truputį derybų elementų ir tas derybų elementas, deja, bet pasidaro viešas. Galbūt to neturėtų būti, bet demokratinėse visuomenėse, matyt, to neįmanoma išvengti.
Galiu pasakyti labai paprastai: nenorėčiau, kad Vyriausybė ir Lietuva atsidurtų tokioje situacijoje, kai kas nors galėtų pasakyti, kad mes jums neatsiųsime papildomų karių, nes jūs kažko nepadarėte. Manau, kad pagrindinis mūsų uždavinys yra vis dėlto dabar maksimaliai greitai daryti tai, kad galėtume priimti sąjungininkus. Turint infrastruktūrą, man atrodo, truputėlį optika ir tų žmonių, kurie turi priimti sprendimus dėl dislokavimo, taip pat keičiasi, bent jau mano kuklūs stebėjimai šito proceso leistų daryti tokią gana drąsią prielaidą.
Aš vis tiek nesitrauksiu nuo to, ką Vyriausybė yra suplanavusi. (...) Šiandien kaip tik atidarėme dar vieną atkarpą Marijampolės–Suvalkų kelio atkarpos, kuri yra labai svarbi kariniam mobilumui ir kur yra pusės milijardo vertės investicija. Visa tai darysime ir toliau ir toliau argumentuosime kolegoms Vokietijoje, kad turėtų būti karių dislokuota maksimaliai daug Lietuvoje. (...)
– Praėjusią savaitę atgimė diskusijos, ar reikia, ar nereikia Ukrainai suteikti narystės veiksmų planą pakeliui į NATO. Iš Jungtinių Valstijų prezidento administracijos taip pat buvo prieštaringų signalų, Europoje irgi nuomonė – nevienareikšmė. Kokia yra Lietuvos pozicija?
– Atrodo, kad po to, ką Ukraina išgyveno ir išgyvena, narystės planas skamba galbūt nevisiškai kaip adekvatus reikalavimas. Tas narystės planas būtų skambėjęs adekvačiai 2008-aisiais, kada jis, beje, turėjo būti pasiūlytas, bet nebuvo. Dabar, turint mintyje, kur yra Ukraina, ką daro Ukraina, su kokia ginkluote kovoja Ukraina, kokį parengtumo lygį yra pasiekusi Ukrainos kariuomenė, koks čia narystės planas galėtų būti?
Jau atrodo, kad čia yra kariuomenė ir valstybė, kuri yra pasiruošusi daug geriau negu kai kurios kitos valstybės ir jų kariuomenės. Man atrodo, kad ne toks klausimas turi būti, nes narystės planas yra ar nėra, tai jau toks antras sprendimas. (...) Čia turbūt yra platesnis klausimas apskritai, kokia perspektyva Ukrainai dėl pačios narystės. Ne dėl plano, o dėl pačios narystės artimiausiu metu. Ir čia, kaip sakote, nuomonės, deja, bet yra nekonsensuse.
– Ką turėtų NATO viršūnių susitikimas Vilniuje pasakyti Ukrainai, kad jūs po jo galėtumėte konstatuoti, jog tas susitikimas buvo istorinis?
– Man atrodo, kad mes kartais sau keliame daug lūkesčių. Norime, kad visi susitikimai, ypač tie, kurie vyksta pas mus, būtinai būtų istoriniai. Bet mano patirtis rodo, jog istoriniu politikai sugeba paskelbti bet ką, jeigu labai nori. Ir rekordiniai biudžetai visada būna ir taip toliau, ir panašiai, nors jie visada yra didesni už prieš tai buvusius, tad tiek to rekordiškumo. Man atrodo, istorija įvertins, kiek tas susitikimas bus istorinis. Koks nors Bukarešto susitikimas – nors kolegos Rumunijoje nemėgsta, kai taip vertinama, – bet turbūt iš istorijos perspektyvų irgi buvo istorinis, nebūtinai gerąja prasme.
Man atrodo, kas yra svarbu, turint mintyje, kad išties to konsensuso dėl Ukrainos perspektyvų nėra, (...) absoliučiai nepageidautinas rezultatas būtų bet koks, kuris atrodytų kaip Rusijos galimybė diktuoti NATO plėtrą. O kokius žodžius ir tas praktikalijas mūsų diplomatai sugebės rasti deklaracijoje, tai yra sunkus darbas, kai iš tikrųjų stengiesi akomoduoti 31 valstybę ir atrasti žodžius, po kuriais gali pasirašyti visi, nes konsensusas yra labai svarbu.
Svarbi yra ir perspektyva, kad ne Rusija sprendžia tuos klausimus, bet ir konsensusas, nes konsensuso nebuvimas jau reiškia, kad Rusija greičiausiai gali kažką spręsti.
– Kalbant apie perspektyvą, akivaizdu, kad Ukraina per viršūnių susitikimą nebus pakviesta tapti NATO nare. Taip pat tikėtina, kad jai nebus nupieštas koks nors aiškus žemėlapis kelyje į narystę NATO. Jeigu nei to, nei to nebus, laikysite susitikimą nuviliančiu?
– Susitikime yra keletas aspektų: yra mūsų pačių saugumo dalykai, yra Švedijos narystė NATO (...). Tai tokie suabsoliutinimai nebūtų gerai, nes turėtumėme vertinti visą paveikslą.
Bet kalbant apie Ukrainą, bus labai apmaudu, jeigu bus tik atkartojimas to, ką mes visi žinome. Kad NATO durys neuždarytos, tai mes visi žinome. Teoriškai jos yra neuždarytos, bet iki šiol buvo veikėjai, kurie yra ne NATO, kurie sugebėdavo tas duris pridaryti. Mano nuomone, tai būtų labai blogas rezultatas. Bet ar dėl to pats viršūnių susitikimas taptų blogas? Tikrai taip nereikėtų vertinti, nes vis tiek tos diskusijos taip nesibaigs. Bus kitas viršūnių susitikimas, bus Vašingtone viršūnių susitikimas, niekur nedings Ukraina, niekur nedings klausimas. Jeigu dabar nepavyks pasiekti konsensuso, vis tiek to konsensuso bus siekiama toliau.
– Rugpjūtį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų skyriai pradės kelti pretendentus vidiniam partijos balsavimui, kas turėtų tapti partijos kandidatu į prezidentus. Ar jūs pati esate apsisprendusi, ar dalyvausite?
– Laukiau šito klausimo. Gal manęs niekas neiškels, tai nereikės šito klausimo svarstyti.
– O jeigu iškels?
– Kaip ir sakiau jau ne kartą, nesakau ne. Bet šiaip kol kas tai yra toks labiau intrigos palaikymas, o jau spręsiu tada, kai reikės spręsti, o jeigu nereikės spręsti, tai ir nebus ką spręsti.
– O kam tą intrigą laikyti?
– O kodėl turėčiau sakyti, kad nedalyvausiu? Gal man pasirodys kažkuriuo metu, kad reikia dalyvauti.
– Ačiū už pokalbį.
