ScanpixJaunos nepriklausomos Lietuvos prezidento institucija yra dar jaunesnė. Ji per kiek daugiau nei tris dešimtmečius yra mačiusi vos penkias asmenybes, kurios formavo skirtingą prezidento vaidmenį. Tiesa, dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda per savo rinkimų kampaniją aiškiai išreiškė norįs būti tokiu prezidentu, koks buvo Valdas Adamkus. Priešingai nei V. Adamkus per pirmą kadenciją, G. Nausėda neprisidėjo prie vidaus politikos formavimo, tačiau bandė išlaikyti atvirą diskusijų erdvę. Kokia buvo G. Nausėdos prezidento institucija, kalbame su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Mažvydu Jastramskiu.
– Kaip galėtumėte apibūdinti visą G. Nausėdos kadenciją ir jo darbą tiek užsienio, tiek vidaus politikos srityse?
– Aš sakyčiau, kad, kalbant apie kiekvieną prezidentą, yra dvi esminės dimensijos: viena yra tai, kiek skyrėsi politikos turinys, palyginti su Vyriausybe ir su parlamentine dauguma. Kitaip tariant, kaip išsiskyrė jų pozicijos kalbant apie tam tikrus įstatymus, reguliavimą ir užsienio politiką. Antra dimensija yra tai, kas visuomet yra šalia politinio turinio, – galia ir įtaka politinėje sistemoje. Užsienio politikos turinys, kai turime omenyje karą Ukrainoje, aš nematyčiau esminių skirtumų tarp Vyriausybės ir prezidento. Pagrindiniai klausimai sutapo: parama Ukrainai, bandymas konstruoti koaliciją tarptautinių formatų viduje, kuria siekiama, kad Vakarų blokas daugiau remtų Ukrainos pastangas atremti Rusijos agresiją. Visi šie dalykai yra aiškūs. Vienas išsiskyrimas buvo taivaniečių ambasados atidarymo atvejis. Bet tai klausimas, ar tai yra pozicijos išsiskyrimas, o gal prezidentas, pamatęs Kinijos ir dalies verslo reakciją, tiesiog atsitraukė. Šioje vietoje prezidento ir Vyriausybės pozicija dėl užsienio politikos nesutapo.
Kiti prezidento ir Vyriausybės debatai, man atrodo, labiau susiję su galios demonstravimu užsienio politikoje. Čia stumdymosi būta, vienas jų – Europos Vadovų Taryba ir kas atstovaus Lietuvai. Šį mūšį G. Nausėdai pavyko laimėti. Mūsų Konstitucijoje neparašyta, kas turi atstovauti, todėl prezidento atstovavimas yra neformaliai Dalios Grybauskaitės suformuota tradicija, kurią G. Nausėda perėmė. Kitas pavyzdys – ambasadorių skyrimas, kurį mes puikiai žinome. Be abejo, tai persidengia su prezidento konstitucine funkcija, skiriant valstybės pareigūnus. Bet čia norėčiau pabrėžti dar kai ką: labai sudėtinga užfiksuoti, kieno nesėkmė lėmė ambasadorių krizę. Įprastai, kalbant apie pareigūnų skyrimą, prezidentas turi iniciatyvą. Kitaip tariant, jis teikia dekretą Seimui, skiriant Vidaus saugumo departamento vadovą, Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir pan. O šiuo atveju šitas algoritmas yra apverstas – Vyriausybė turi iniciatyvą, o prezidentas turėtų priimti. Pateikti konkrečios ambasadorių skyrimo statistikos negalėčiau, nes sudėtinga apčiuopti oficialų aktą – prezidentas lyg ir neatmetė kandidato į Lenkijos ambasadorius, bet Vyriausybei tiesiog nepavyko susitarti su prezidentu. Bet, jeigu pažvelgtume į visas kitas pareigybes ir paskyrimus, skaičiavau, kad per G. Nausėdos kadenciją sėkmingų dekretų procentas, kaip ir kitų prezidentų atveju, yra gana aukštas, virš 90 proc.. Tada kyla klausimas – ar tų problemų kyla dėl konstitucinio algoritmo, nes Vyriausybė turi teikti ambasadorių, ar iš dalies ir dėl to, kad tai įeina į galios demonstravimo zoną, kai bet kuris prezidentas ambasadorių skyrimą ir užsienio politiką laiko vieną savo atsakomybių sričių ir tai sukuria trintį.
– O kaip su vidaus politika?
– Žvelgiant į vidaus politiką, tikriausiai reikėtų atskirti du periodus pagal Vyriausybes. Geriausias rodiklis, jeigu dabar žiūrėtume į tai, kaip prezidentui sekėsi prisidėti prie politinio turinio, yra įstatymų veto. Veto yra labai aiškus rodiklis – prezidentas nepritaria tam tikram viešosios politikos reglamentavimui ar įstatymo pakeitimui. Statistika, kiek G. Nausėda vetavo prie vienos ar kitos daugumos, yra panaši. G. Nausėdos kadencija dar nesibaigė, bet veto, mano skaičiavimais, buvo panašūs. Prie Sauliaus Skvernelio buvo apie 13 veto ir prie šitos daugumos iki šiol buvo 13. Tai, ar prezidentas vetuoja, visų pirma rodo jo nepritarimą vienam ar kitam sprendimui, dažniausiai priimtam parlamentinės daugumos. Skaičiai yra panašūs – G. Nausėda tiek prie S. Skvernelio, tiek prie I. Šimonytės Vyriausybės savo nepritarimą išreiškė panašų skaičių kartų.
Tačiau, kalbant apie sėkmės procentą, skaičiai skiriasi. Nors skaičiavimus dar reikės atnaujinti pasibaigus kadencijai ir jie apytiksliai, nemanau, kad jie reikšmingai keisis. Pirma, reikia suprasti, kad S. Skvernelis turėjo mažumos Vyriausybę irG. Nausėdai pavyko vetuoti per 80 proc. pataisų. Kai pereiname į I. Šimonytės kabinetą, veto pavyko kas antras – apie 50 proc. Tokia pasisekusių veto dalis Lietuvos prezidentams jau yra mažai. Lyginamojoje perspektyvoje tai yra panašu kaip antroji V. Adamkaus kadencija, kuri viešojoje erdvėje laikoma kaip turėjusi tiek ganėtinai silpną prezidento instituciją, tiek buvo prastas Seimo darbingumo periodas. Antrą kadenciją sėkmingi buvo apie 56 proc. V. Adamkaus veto. Šioje vietoje G. Nausėda jau juda prie tos empirinės apačios. Tai signalizuoja, kad tiek viešosios politikos turinys, tiek santykiai tarp prezidento ir parlamento yra arčiau tų prastesnių rodiklių. Išvados paprastos – antra G. Nausėdos kadencijos dalis ir bendravimas su Vyriausybe, kalbant iš viešosios politikos turinio ir įstatymų perspektyvos, buvo mažiau sėkminga, nei jam dirbant su S. Skverneliu. Žinoma, kaip ir minėjau, reikia atsižvelgti į tai, kad S. Skvernelis neturėjo aiškios parlamentinės daugumos, o šita dauguma, kai norėjo, turėjo tvirtą daugumą. Ir epizodų buvo skirtingų. Buvo dienų, kai prie I. Šimonytės per dieną tris G. Nausėdos veto atmetė. Tada buvo susirinkę visi 74 parlamentarai. Tačiau apibendrinanti statistika yra aiški – G. Nausėdos sėkmė vidaus politikoje skyrėsi nuo to, su kuo jam teko dirbti.
*****susije*****
– O kaip prezidentui sekėsi pačiam iniciuoti įstatymų projektus ir prisidėti prie politinio turinio formavimo?
– Šitoje vietoje atkreipčiau dėmesį, kad vertinant prezidento instituciją neįmanoma atsieti jo darbų vidaus politikoje nuo bendradarbiavimo ir santykių su Vyriausybe. Prezidentas gali siūlyti įstatymus ir G. Nausėda siūlė savo projektus. Kartais tie projektai buvo gana techninio pobūdžio – pakoreguoti vieną ar kitą įstatymo eilutę, bet faktas yra tai, kad, jeigu Seimas nenorės priimti tos pataisos, jis to ir nedarys. Kita vertus, prezidentai kalbėdami viešojoje erdvėje gali palaikyti vieną ar kitą sprendimą, nors tai buvo Vyriausybės iniciuota. Tada jiems gali atrodyti, kad jie prisidėjo prie tam tikrų pokyčių vien dėlto, kad kritikavo ar rėmė tam tikrą inciatyvą. Todėl šioje vietoje raginčiau žiūrėti į konkrečius siūlymus, kuriuos teikė prezidentas. Esminių siūlymų, kurie iš pamatų pakeistų valstybės socialinį ar ekonominį reglamentavimą, nebuvo, bet paskiras korekcijas reikia pripažinti. Pavyzdžiui, prezidentas sėkmingai inicijavo įstatymų pataisas dėl vaikų iš socialinės rizikos šeimų ankstesnio įtraukimo į ikimokyklinį ugdymą. Prezidento indėlį matome pensijų indeksavimo spartinime.
Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas, turi iniciatyvą sušaukti Valstybės gynimo tarybą, turi įgaliojimus užsienio politikoje, o tai reiškia, kad saugumo ir gynybos politika yra prezidento laukas. Man atrodo, kad prezidentas turėtų turėti aiškią poziciją viešojoje erdvėje dėl gynybos biudžeto finansavimo: jeigu kalbame apie ganėtinai nemažą papildomo išlaidų dalį, jis turėtų turėti bent jau gaires. Prezidentas tikrai galėtų daugiau daryti, bet kitų įstatymų perspektyvoje negali sakyti, kad G. Nausėda nieko nedarė – darė. Jis siūlė įstatymus, kai kuriuos Seimas priėmė, kai kurių ne, bet kai kuriose viešosios politikos pozicijose jam trūksta konkretumo.
– Sakote, kad trūksta konkretumo. Daug kas prezidentui vis primindavo per rinkimų kampaniją netiesiogiai išreikštą palaikymą seksualinėms mažumoms, sakė, kad prireikus tikrai prisisegtų LGBT ženkliuką, bet jam prezidentaujant tai dingo. Priešingai, jam imta priekaištauti dėl tam tikro flirtavimo su visiškai kitokią nuomonę išreiškiančiomis grupėmis. Ar galima sakyti, kad G. Nausėda neišreikšdamas konkrečios pozicijos ir bandydamas viena koja būti čia, kita ten bando užsiimti šiokiu tokiu populizmu?
– Aš manau, kad per daug diskutuojame, kur G. Nausėda lankosi ir kur nesilanko. Galėtume eiti per jo siūlytus įstatymų projektus, bet kažkodėl apie juos nekalbame. Tai iš dalies yra mūsų polinkis sureikšminti vieną ar kitą simbolinį gestą, po kuriuo nėra labai reikšmingo turinio. Klausimas: ar tai yra G. Nausėdos, ar mūsų problema? Atskirkime demagogiją nuo populizmo. Demagogija yra į manipuliavimą linkęs kalbėjimas, siekiant apeliuoti į emocijas, pažadus, kažkokius žemai kabančius politinius vaisius. Galbūt jis to turi, bet tai nebūtinai yra populizmas. Populizmas yra labai aiški perskyra tarp politinio elito ir visų žmonių, kai kas nors politinį elitą laiko blogiu, o paprastus žmones – gėriu. Prezidento institucija natūraliai turėtų labiau orientuotis į platesnį atstovavimą ir stengtis išklausyti daugiau pusių.
Supraskim vieną dalyką. Be abejo, pandemijos periodas, ginčai dėl partnerystės lėmė ryškius nesutarimus visuomenėje, bet jie kada nors baigiasi ir mums reikia gyventi valstybėje, kurioje dauguma žmonių kol kas nepalaiko tos pačios lyties santuokų. Ir ką mes tada darome? Mes bet kurį žmogų, kuris stengiasi kalbėti iš daugumos ar turinčių kitokią nuomonę pozicijos, iš karto laikome populistu, demagogu ir t. t. Apskritai, nežiūrint to, kokios pozicijos laikytųsi dauguma, visada yra daug žmonių, kurie yra kitokios nuomonės. Ir ar mes visada kitaip manančius laikysime antrąja Lietuva ir sakysim, kad jie visiškai neteisūs, politiškai antrarūšiai? Aš nemanau, kad tai yra tinkamas kelias. Kita vertus, šį kartą tai buvo G. Nausėda, bet manau, kad ir V. Adamkus būtų bandęs aprėpti diskusiją plačiau. Nes prezidentas yra renkamas daugumos gyventojų.
Lietuvoje prezidentas renkamas tiesiogiai. Ir iš dalies tai supranti – prezidentas turi stengtis, priešingai nei partijos, kurios gali atstovauti tam tikriems skirtingiems interesams ar ideologijoms, prezidentas turėtų labiau ieškoti vidurkio, kompromiso. Jis negali ignoruoti to, ką galvoja didžioji dalis gyventojų. Tai yra tokia institucinė ypatybė.
