Archajiškas požiūris neleido carinės Rusijos valdžiai išspręsti XX a. pradžioje šalį pražudžiusios ekonominės ir politinės krizės

Pirmųjų XX a. dešimtmečių įvykiai Rusijoje kardinaliai pakeitė šios šalies likimą ir leido ilgam įsitvirtinti socialistinio režimo šalininkams. Vasario revoliucijos ir carinės imperijos žlugimo priežastis nagrinėjantys istorikai labiausiai išskiria to meto valdžios negebėjimą spręsti per daugybę metų augusių socialinių ir ekonominių problemų, kurias paaštrino Pirmasis pasaulinis karas. Bolševikų politikos ekspertu vadinamas JAV istorijos profesorius Aleksandras Rabinovičius 1917 m. vasario revoliucijos priežasčių įžvelgė dar prieškariniu: „Prie tuomečio politinio ir ekonominio nestabilumo, technologinio atsilikimo, fundamentalaus socialinio susiskaldymo prisidėjo prastas vadovavimas kariuomenei ir nuolatiniai pralaimėjimai per Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat ekonominė dislokacija ir Romanovų šeimą lydintys skandalai, – visa tai lėmė Vasario revoliuciją.“ JAV gyvenantis lenkų kilmės istorikas, ilgametis Rusijos istorijos tyrinėtojas akademikas Richardas Pipesas kaip vieną ilgalaikių Vasario revoliucijos priežasčių minėjo kapitalizmo ir autoritarizmo nesuderinamumą, persmelkusį visas carinės imperijos gyvenimo sritis.

Reformos suskaldė šalį

Didžiulė daugiatautė, daugybę amžių carų valdyta imperija XX a. pradžioje ėmė bruzdėti. Vakariniuose jos pakraščiuose – dabartinėse Baltijos valstybėse – dar XIX a. kilę tautiškieji sąjūdžiai tapo Maskvos kurstomo didžiarusiškojo nacionalizmo priešprieša. Valstybingumo ambicijos puoselėtos ir Lenkijoje bei Suomijoje. Streikuojantys darbininkai susirinko prie Putilovo fabriko vartų Sankt Peterburge, 1905 m. (Getty Images nuotr.) Būsimosios revoliucijos kurstytoja tapo darbininkų klasė, kuri ėmė formuotis dar XIX a., kai 1875-aisiais buvo įkurta Rusijos darbininkų sąjunga. Tačiau ši visuomenės dalis, skirtingai nei Vakarų Europoje, formavosi iš prievarta suvarytų gyventojų, nemokančių ir nenorinčių dirbti. Jų požiūriui keisti ir darbo produktyvumui didinti kurtos priežiūros institucijos. Nors imtasi tam tikrų reformų, pavyzdžiui, patvirtinti kapitalizmui vystytis būtiniausi fabrikų ir įmonių įstatymai, samdomais žmonėmis nesirūpinta – darbininkai gyveno itin prastomis sąlygomis, jų menką atlygį mažino baudos už prastai atliktą darbą. Tai kurstė žmonių neapykantą, nukreiptą prieš valdžios atstovus. Prie darbininkų prisijungė ir valstietija, slegiama didelių mokesčių, žemo gyvenimo lygio ir sunkių darbo sąlygų. Tuo metu carinės Rusijos žemės ūkyje egzistavo bendruomenės principas, kuris, gausėjant žmonių, buvo nebetinkamas, nes trūko žemės. Reformų ėmėsi Piotras Stolypinas, ėjęs ministro pirmininko pareigas 1906–1911 m. Tuomet išleisti įstatymai dėl kaimų bendruomenių paleidimo, o vakarietiško fermerinio ūkio pavyzdžiu imti kurti vienkiemiai ir viensėdžiai. Naujasis pasiturinčių ūkininkų sluoksnis turėjo remti carinę valdžią ir tapti jos atrama kaime. Nemažai valstiečių ėmė keltis į Sibirą ir Šiaurės Kaukazą, nes ten žemės netrūko ir ją dalijo kiekvienam norinčiam. Taip turėjo būti stiprinama Rusijos imperija. Tačiau agrarinė reforma iš esmės neįvyko, nes dauguma valstiečių taip liko be žemės. Pertvarkos supriešino aristokratijos atstovus, kurie, netekę dvarų ir žemės, ėmė nykti kaip ekonominė jėga. Nusivylimas ir bruzdėjimai peraugo į politinį lygmenį. Streikus ir neramumus dar labiau pakurstė radikalūs socialistai, skleidžiantys marksizmo idėjas.

Generalinė repeticija

Rusijos imperijos fabrikuose dar 1904 m. prasidėjo masiniai streikai. Vien sostinėje Sankt Peterburge tais metais streikavo apie 80 tūkst. darbininkų. 1905-ųjų sausio 9 d. mieste įvyko didžiulė demonstracija. Jos dalyviai patraukė Žiemos rūmų link su peticija carui Nikolajui II: „Neatsakyk pagalbos savo liaudžiai, išvesk ją iš neteisėtumo, skurdo ir tamsybės kapo (...), o neliepsi – mes numirsime čia, šioje aikštėje, prieš tavo rūmus.“ Taip ir įvyko. Rezidencijos sargybiniai ir kariuomenė atidengė ugnį į beginklius žmones. Žuvo apie 100 demonstrantų. Šis įvykis, pramintas kruvinuoju sekmadieniu, laikomas tolesnių revoliucinių įvykių pradžia. Padėtis dar labiau kaito 1904–1905 m. pralaimėjus karą Japonijai – Rusija neteko Port Artūro karinės jūrų bazės ir viso laivyno. Ši nesėkmė pažemino šalies nacionalinį orumą, suskaldė visuomenę, maišto nuotaikos ėmė smelktis net į karines pajėgas. Suirutės lūžio momentu tapo prie darbininkų prisijungę kariškiai, kurie taip pat reikalavo monarchą trauktis, 1917 m. vasaris. (Vida Press nuotr.) Baimindamasis galimo pasikėsinimo, caras ryžosi imtis nuolaidų: pažadėjo sušaukti patariamąjį visuomenės atstovų susirinkimą, garantuoti religijos, žodžio laisves ir sumažinti valstiečių žemės išpirkimo mokesčius. 1905 m. rugpjūtį Nikolajus II patvirtino įstatymą sušaukti Valstybės Dūmą, tačiau šalyje streikai toliau plito ir spalį išaugo į visuotinį streiką. Pastarasis privertė carą spalio 17-ąją paskelbti manifestą. Pažadėta įvykdyti būtinas reformas, išplėsti demokratines laisves ir surengti rinkimus į Valstybės Dūmą, kurios teisės taip pat buvo praplėstos. Streikai ėmė silpti pramoniniuose rajonuose, tačiau revoliucinis judėjimas persimetė į kaimą. Ir istorikai, ir to meto amžininkai pripažino, kad Nikolajus II nebuvo apdovanotas iškiliu politiko protu ir atrodė vidutinybė. Jis ne tik kad nebuvo parengtas valdyti didelę šalį, bet ir nemėgo valstybės reikalų – tai jam buvo kančia, sunki našta. „Stengiuosi apie nieką nesusimąstyti ir regiu, kad tik taip galima valdyti Rusiją“, – manė imperatorius, į sostą sėdęs vos 26-erių. Kaip knygoje „Rusijos istorija nuo Riuriko iki Putino“ rašo istorikas Jevgenijus Anisimovas, Nikolajus II buvo įsitikinęs, kad šaliai nereikia jokių parlamentinių valdymo formų, kad būtina išsaugoti patriarchalinius visuomenės santykius: „caras-tėvas“ tiesiogiai bendrauja su liaudimi („vaikais“) ir taikiai juos valdo. Fraze „tokia mano valia“ imperatorius manė galįs išspręsti net pačias sudėtingiausias problemas. Toks archajiškas požiūris neatitiko realios šalies politinės padėties ir valstybę atvedė prie katastrofos slenksčio.

Fraze „tokia mano valia“ imperatorius manė galįs išspręsti net pačias sudėtingiausias problemas.

Nors carinė valdžia darė tam tikrų nuolaidų, šalyje neslopo išpuoliai, nukreipti prieš valstybės tarnautojus, policiją, buvo plėšiamos valstybės įstaigos. Radikaliausi revoliucionieriai 1906–1909 m. nužudė apie 2640 valstybės pareigūnų ir beveik 5 tūkst. civilių, dar tiek pat sužeidė. Ginkluoti darbininkų ir valstiečių sukilimai, taip pat teroro aktų organizatorių diversijos dažnai malšintos itin griežtai. 1906 m. apie 14 tūkst. žmonių buvo nuteisti mirties bausme, dar 75 tūkst. – įkalinti.

Skirtingi tikslai

Vienas 1905–1907 m. revoliucijos siekių buvo sukurti naują valstybės valdymo formą – konstitucinę monarchiją su gerokai mažesnėmis caro galiomis arba respubliką. 1905 m. spalį Nikolajus II pasirašė dekretą, leidžiantį jungtis ir kurtis įvairioms organizacijoms, taip pat partijoms. Šių būta įvairių: nuo dešiniųjų iki radikaliųjų kairiųjų. Dešinieji – oktebristai (arba monarchistai) – siekė išsaugoti esamą sistemą ir teigė, kad demokratinių laisvių jau pakanka. Centro partijai atstovaujantys kadetai, konstituciniai demokratai, pasisakė už respublikinę santvarką su caru apribotomis politinėmis galiomis priešakyje. Jie taip pat numatė išpirkti žemę iš dvarininkų ir dalyti ją valstiečiams. Kairiosios krypties idėjas puoselėjo dvi partijos. Arčiau centro esantys eserai, socialistai revoliucionieriai, troško panaikinti carinę valdymo sistemą, nusavinti dvarininkų žemes ir jas išdalyti valstiečiams pagal jų šeimos narių skaičių. Dar labiau į kairę nutolusių menševikų socialdemokratijos partijos programoje buvo numatyta respublika, kuri pamažu turėjo tapti socialistine valstybe. Pastaroji partija buvo 1898-aisiais susikūrusios Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) dalis, bet 1903 m. skilo į menševikus ir bolševikus. Pastarieji iki pat 1917-ųjų veikė pogrindyje. Bolševikų programoje, radikaliausioje iš visų tuomečių Rusijos partijų, numatyti du scenarijai: „minimum“ – nuversti carą, „maximum“ – per revoliuciją įvesti socialistinę sistemą. Nelegaliai veikianti bolševikų partija pritraukdavo vis naujų narių. Tam bene didžiausią įtaką darė dar 1900 m. pradėtas leisti žurnalas „Yskra“. Transportuoti, skaityti ar platinti jį drausta, tačiau bolševikai juo sėkmingai naudojosi ir skleidė politines idėjas. Bolševikų vadovas Leninas save laikė revoliucionieriumi ir siekė valdžią perimti surengus revoliuciją. Pirmas bandymas vyko 1905-aisiais – Maskvoje rengtas ginkluotas sukilimas. Planui žlugus, Leninas pasitraukė į užsienį ir slapstėsi iki pat 1917-ųjų. Pogrindyje praleisti metai jam nesutrukdė toliau milžiniškais tiražais platinti bolševikiškų leidinių, beje, finansuotų iš Vokietijos generalinio štabo skirtos didelės paramos propagandai, ir gausinti savo partijos gretų.

Karo nesėkmės

Kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Rusijoje tikėtasi, kad jis truks vos tris mėnesius. Tačiau prastai ginkluotos rusų pajėgos nesugebėjo pasipriešinti vokiečiams, ir šie užėmė vis didesnes imperijos teritorijas. Pralaimėjimai fronte dar labiau paaštrino politinę krizę. Nikolajus II nebuvo apdovanotas skvarbiu politiko protu, 1914 m. Nors rusams trūko šaudmenų ir kitos technikos, dėl nesėkmių kare imta kaltinti ir caro žmoną, nes ji buvo vokietė, be to, Nikolajus II ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas II – pusbroliai. Per pirmus trejus karo metus Rusijoje pasikeitė net penki ministrai pirmininkai, nes jiems trūko kompetencijos. Politinę suirutę aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pakurstė Sibiro valstietis Grigorijus Rasputinas. Jis pasinaudojo caraičio Aleksejaus liga (berniukas sirgo hemofilija), tapo labai artimas imperatorienei Aleksandrai, darė įtaką priimant politinius sprendimus ir diskreditavo caro valdžią visuomenės – nuo žemiausių iki aukščiausių sluoksnių – akyse. Caro šeimos favoritą 1916 m. pabaigoje nužudė monarchistai (oktebristai).

Nors rusams trūko šaudmenų ir kitos technikos, dėl nesėkmių kare imta kaltinti ir caro žmoną, nes ji buvo vokietė.

Dar viena klaida tapo Nikolajaus II užmojis 1915 m. tapti vyriausiuoju karo vadu. Tai nenutraukė pralaimėjimų virtinės fronte, vis dar trūko amunicijos, kariai šalo ir badavo, daugėjo dezertyrų. Maža to, geležinkeliai naudoti tik karo tikslams, gyventojams ėmė stigti maisto, jo kainos itin išaugo. Nuolatinės eilės, besidriekiančios net naktimis prie duonos parduotuvių, buvo įprastos 1916–1917 m. sandūroje. 1917-ųjų pradžioje gyventojų nepasitenkinimas vis labiau didėjo, vyko protestai, demonstracijos, o dešimtys tūkstančių darbininkų nešė šūkius: „Duonos!“, „Šalin vienvaldystę!“, „Šalin karą!“. Protestuotojai pakeliui plėšė parduotuves ir duonos kioskus – taip reiškėsi ir iškankintų žmonių neviltis, ir kairiųjų partijų manipuliavimas jų veiksmais. Vasario pabaigoje suirutės apimtoje sostinėje, pervadintoje į Petrogradą, kariuomenė atsisakė paklusti įsakymams. Vasario 27-ąją 25 tūkst. karių perėjo į protestuojančių darbininkų pusę. Užėmus arsenalą, žmonėms išdalyta 40 tūkst. šautuvų – valdžia tapo bejėgė prieš minios, reikalaujančios nuversti monarchiją ir paskelbti respubliką, spaudimą. Kovo 3 d. Nikolajus II atsisakė sosto savo brolio Michailo naudai, bet šis irgi nepanoro perimti valdžios. Romanovų dinastija, valdžiusi Rusiją nuo 1613-ųjų, nutrūko. Kovo mėnesį buvo sudaryta laikinoji vyriausybė, vadovaujama kunigaikščio Georgijaus Lvovo, o socialistinės jėgos subūrė Petrogrado tarybą, kuriai pakluso kariuomenė. Ėmė formuotis dvivaldystė: taryba buvo jėga be valdžios, o vyriausybė – valdžia be jėgos. Toks pasidalijimas truko iki 1917 m. liepos. Balandį iš Šveicarijos grįžęs Leninas Vasario revoliuciją laikė buržuazine ir pareikalavo vykdyti „socialistinę revoliuciją“ – kairiosioms partijoms jėga perimti valdžią. Spalio 25-ąją bolševikams užėmus pagrindinius vyriausybės pastatus, baigėsi tarprevoliucinis periodas, kai kurių istorikų įvardijamas kaip vienintelis demokratijos etapas Rusijoje.