Užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrų kėdėse ne vienus metus praleidęs Linas Linkevičius pelnė diplomatijos virtuozo, o ne karingo politiko reputaciją
Kaprizingai pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių rinkimų švytuoklei vienas partijas valdžioje keičiant kitomis, tai, atrodo, nė kiek nepakenkė L. Linkevičiaus (58 metų) karjerai – vienas Lietuvos užsienio politikos vairininkų tiko premjerams socialdemokratams ir konservatoriams, o per savo ilgą karjerą spėjo pabūti ministru greta šešių Vyriausybių vadovų.
Tai – karjerizmas, prisitaikymas ar gebėjimas būti aukščiau ne visada reikšmingų partinių prieštarų? L. Linkevičius jau kurį laiką, nors turi galybę progų paslysti, išlieka tarp geriausiai vertinamų šalies politikų.
Sunki pirmoji ministro diena
L. Linkevičius aprodo savo kabinetą. Asmeniniai apdovanojimai, greta kurių fotografuotis ministras kukliai atsisako, daiktai iš šalių kaimynių ar tolimesnių kraštų – skeveldra iš karo nuniokotos Rytų Ukrainos ar „NordBalt“ kabelio skerspjūvis – leistų ir to nežinančiam svečiui suprasti, kad čia dirba ne užsienio politikos naujokas. Ir iš tiesų L. Linkevičius šiame kabinete, atėmus nedidelę rinkimų pertrauką, dirba šešerius metus. Užnugaryje – dar dvigubai tiek diplomato patirties, dvi nepilnos kadencijos vadovaujant Krašto apsaugos ministerijai ir laikotarpis, apie kurį kalbėti jam norisi mažiausiai.
Nuo 1983-iųjų, kai Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, L. Linkevičius aktyviai dalyvavo komjaunimo veikloje. Nebelikus sovietų valdžios monopolio, jis liko pusėje, iki galo neatsisakiusioje nomenklatūrinės partokratijos tradicijų ir kitoje politinėje sistemoje. Ne be L. Linkevičiaus pastangų Lietuvos komjaunimas atsiskyrė nuo kamieninės SSRS organizacijos, reformavosi ir buvusi Komunistų partija – tapo Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). Prie šios L. Linkevičius prisijungė 1991 m.
„Pirmas mano prisiminimas apie L. Linkevičių yra iš Aukščiausiosios Tarybos, kai jis dirbo LDDP frakcijos sekretoriate ir rašė straipsnius „Tiesai“, propagandinius straipsnius, ir įspūdis man buvo prastas apie jį. (...) Paskui evoliucionavo turbūt jis pats, kaip ir visa valstybė“, – kalbėdama su IQ prisiminė nuolatinių kairės oponentų senbuvė konservatorė Rasa Juknevičienė.
Gebėjimas bendrauti ir užsienio kalbos L. Linkevičių, 1992 m. išrinktą į Seimą, anksti nuvedė užsienio politikos keliais, tolyn nuo partijų batalijų. Jis netapo poliarizuojančia persona, nepaliko nuoskaudų oponentams, tad ilgainiui galėjo būti priimtas kaip kompromisinė figūra, tinkanti ir kairiesiems, ir dešiniesiems. Tačiau ne iš karto, ir L. Linkevičiui teko imtis vadovauti ministerijai, kuriai dėmesys tuo metu, kai iš Lietuvos vos prieš kelis mėnesius pasitraukė paskutiniai rusų kariai, o įtampą kėlė Pakaunės savanorių maištas, buvo ypač jautrus.
Pirmoji L. Linkevičiaus diena po priesaikos praėjo ne krašto apsaugos ministro kabinete. Tai buvo vienas paskutinių ir bene niūriausias epizodas iki šiol didžiausioje civilių ir kariškių santykių krizėje Lietuvos istorijoje. „Per radiją išgirdau, kad Altoniškių miške buvę savanoriai nušovė mergaitę. Tęsėsi vadinamieji miško įvykiai, kai dalis savanorių su ginklais ir tam tikrais politiniais ketinimais išėjo į mišką protestuoti prieš, kaip jie teigė, komunistinę valdžią. Man sukirbėjo, kad gal turiu ten važiuoti: nušauta mergaitė, buvę savanoriai, aš – ministras“, – prisiminė L. Linkevičius.
Nevisiškai aišku, kokiomis aplinkybėmis buvo nušauta šešiolikametė, tą vakarą su grupe savanorių šventusi gimtadienį, tačiau manoma, kad tai įvyko per neapdairumą. Kaltę dėl paauglės mirties vieni kitiems mėtė ir kai kurie to meto politikai.
„Paklausiau, iš kur ta mergaitė. Sako – už kelių šimtų metrų yra troba, ją, matyt, pasikvietė. Man kilo mintis nueiti pas tėvus, pareikšti užuojautą. Mintis, aišku, savotiška. Iki šiol man akyse stovi tas vaizdas: vienkiemis, namelis, ant suoliuko sėdi tėvas ir, atrodo, močiutė. Aš priėjau, sulemenau šį tą panašaus į užuojautą. Tokia buvo pirma darbo diena“, – pasakojo ministras.
Nors jam perėmus vadovavimą KAM susitarimas su į mišką pasitraukusiais savanoriais jau buvo pasiektas, įtampa krašto apsaugos sistemoje atlėgo toli gražu ne iškart. Atsargos karininkai reiškė nepasitenkinimą dėl L. Linkevičiaus pirmtako Audriaus Butkevičiaus, bet pats ministrų pasikeitimas santykių neperkrovė.
Kiek priešingai, nes 1992-ųjų rinkimus į Seimą triuškinamai laimėjusioje L. Linkevičiaus LDDP buvo politikų, kurie atvirai konfrontavo su Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) ir Šaulių sąjungos vadais. Būsimasis kariuomenės, o tuomet – SKAT, vadas Arvydas Pocius parlamento Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą viešai ragino nebeužsiimti „ardomąja veikla“, o jo pirmininką Vytautą Petkevičių – nebešmeižti savanorių. Su rašytoju ir politiku, kuris mirė prieš dešimtmetį, kildavusius asmeninius nesutarimus prisimena ir pats L. Linkevičius, o ką apie LDDP mano dažnas savanoris, jis galėjo įsitikinti su tuomečiu prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku apsilankęs karių bazėje Viršuliškėse – šie pradėjo švilpti ir trypti.
Be globėjų, bet su užtarėjais
Šiandien įprastos Lietuvos karių pratybos su sąjungininkais užsienyje, tačiau tam reikėjo ledlaužio. L. Linkevičiaus iniciatyva sutarus su Danijos gynybos ministru dėl lietuvių dalyvavimo taikos palaikymo misijoje Jugoslavijoje su danais, suklibėjo ir jo paties kėdė.
„Apsižiūrėjome su teisininkais, kad nėra tokio įstatymo – kariai tiesiog taip negali važiuoti su ginklais į užsienį. Tada buvau Seimo narys, užregistravau įstatymą „dėl karių buvimo užsienyje“ – toks keistas pavadinimas, ir išvažiavau savaitei į Palangą. Vasara buvo. Man skambina prezidentas A. M. Brazauskas, sako: „Ką tu čia padarei, ką užregistravai?“
Spekuliuota, kad kariai galbūt siunčiami mirti, kaip į tai reaguos Rusija, ar Lietuva nesulauks teroristinių keršto išpuolių. Aršiausios vidinės opozicijos jaunasis ministras sulaukė iš V. Petkevičiaus, užtarimo – iš Gedimino Kirkilo ir prezidento A. M. Brazausko.
Paklaustas, ar jo politinėje karjeroje būta žmogaus, kurį galėtų vadinti mentoriumi, L. Linkevičius konkretaus asmens nenurodo, tačiau pakreipia kalbą apie jį. Būtent A. M. Brazauskas padrąsino dėl patirties stokos abejojantį L. Linkevičių, kai šiam pasiūlyta vadovauti KAM. Savęs politiku nelaikiusiam, „dirbti, o ne politikuoti“ kitus kartais ragindavusiam A. M. Brazauskui, kaip patikino IQ „Politiko portreto“ herojus, labiau rūpėjo dalykinės kompetencijos nei politinės pažiūros.
Nors politiku save visada laikė, panašiu partinių takoskyrų nesureikšminimu visuomet pasižymėjo ir L. Linkevičius – jis atsidūrė slidžioje vertinimų skalėje tarp politikui kartais būtino lankstumo ir banalaus karjerizmo. Kai 2011-aisiais jis tapo premjero Andriaus Kubiliaus patarėju, nustebo ar net pasipiktino ir dalis konservatorių, ir socialdemokratų.
„Buvo tam tikrų abejonių, bet, iš kitos pusės, jeigu tavęs klausia, gali patarti. Partijoje tuo metu, kai L. Linkevičius patarinėjo konservatorių ministrui pirmininkui, buvo tikrai nemažai kritikos, kad taip neturėtume daryti“, – IQ pasakojo Juozas Olekas, vienas socialdemokratų partijos senbuvių.
Tokiu buvo galima vadinti ir L. Linkevičių iki jo sprendimo 2017-ųjų spalį. Kai naujojo pirmininko vedama LSDP nusprendė išstoti iš valdančiosios koalicijos, užsienio reikalų ministras pasirinko postą, o partijos elitui skilus, artimesnė jam liko G. Kirkilo frakcija.
Sulėtinęs tempą
Ketveriems metams vadovauti šalies gynybai L. Linkevičiui antrą kartą patikėta 2000-aisiais. Prieš septynerius metus krašto apsaugos sistemą dar tik reikėjo kurti, kariuomenėje apvalyti vidinius sovietizmo rudimentus, o šįkart Lietuvai, kandidatei, galiausiai ir NATO narei, teko adaptuotis prie besikeičiančios tarptautinės politikos ir karo sampratos. Lietuva tebesivijo Vakarus, kaip monografijoje „Mąslaus Vyčio beieškant“ parodo karo sociologas ir istorikas dr. Deividas Šlekys: „(...) aukšto rango karininkai intensyviai diskutavo apie aktyviąją teritorinę gynybą, o tų pačių metų rugsėjo 11 d. Niujorke sugriuvo Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai ir tarptautinė politika pasikeitė iš esmės. Kitais metais, 2002-aisiais, Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras išleido leidinį „Pilietinis pasipriešinimas“, kuriame eklektiškai suplakamos pilietinio pasipriešinimo ir partizaninio karo idėjos. O tų pačių metų lapkritį 21 d. Prahoje NATO valstybių vadovai sutarė pradėti Aljanso karinės transformacijos procesą. Kai Aljansas, į kurio gretas ką tik buvo pakviesta Lietuva, galvojo, kaip karyboje prisitaikyti prie informacinių technologijų metamų iššūkių, mes diskutavome apie partizaninę kovą miške.“
Ir visgi tik po 2014-ųjų Krymo aneksijos suprasta, kad Lietuvos kariuomenė toli gražu nėra geriausios parengties, tačiau vargu ar būtų visiškai teisinga dėl to kaltinti išimtinai L. Linkevičių ar socialdemokratus in corpore, dešimtmetį iki šios datos kuravusius krašto apsaugos sistemą (išimtis – R. Juknevičienės kadencija 2008–2012 m.). Nepajudinamo saugumo ir taikos nuotaikomis gyveno ne tik jie.
2012 m. L. Linkevičius pateko į naujas, tačiau jo diplomatinei patirčiai nesvetimas vėžes – atšauktas iš ambasadoriaus Baltarusijoje pareigų, jis Dalios Grybauskaitės paskirtas užsienio reikalų ministru. Ilgi metai tandemo su šalies vadove lėmė, jog L. Linkevičius populiariai pramintas „prezidentės žmogumi“, tačiau ir jų pozicijos kartkartėmis susikirsdavo.
Lenkijai palankumo niekuomet nestokojęs L. Linkevičius, galbūt tikėdamasis pagerinti prastus santykius su kaimynais, viešėdamas Varšuvoje viešai atsiprašė lenkų tautos už tai, kad Lietuvos politinei daugumai, kurios centre buvo ministro partijos nariai, pritrūko valios priimti nelietuviškų asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose įteisinantį įstatymą. „Valstybės vardu pareiškimus gali daryti tik tautos renkami, o ne skiriami pareigūnai“, – lakoniškai, tačiau griežtai sureagavo D. Grybauskaitė.
Pirmoji L. Linkevičiaus kadencija užsienio reikalų ministro poste sutapo su aktyviąja karo Ukrainoje stadija, Lietuvai patikėtomis atsakomybėmis pirmininkauti ES Tarybai, vėliau – Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. L. Linkevičius nesunkiai tapo matomu ir visuomenės mėgstamu politiku. Kai ministro tiesioginio vadovo Algirdo Butkevičiaus vieša prakalba iš tarptautinės tribūnos gimdė nejaukumą ir pašaipas dėl jo anglų tarties, nebuvo pagrindo abejoti, kad L. Linkevičius atsidūrė ne savo vietoje.
Visgi tarp pirmosios ir antrosios ministro kadencijų ir opozicija, ir nešališki analitikai pastebi kontrastą. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė tam randa seriją galimų priežasčių. „Žinoma, gali būti ir nuovargis po tikrai įtemptų pirmosios kadencijos metų. Kartu, man rodos, ministras ypač mažiau matomas skilus LSDP, ir kai jis pasirinko palaikyti koalicijoje liekančius buvusius socialdemokratus. Tai buvo akivaizdžiai ne vertybinis, o karjeros sprendimas, rodantis smarkų norą būti poste ir ne itin aiškiai pagrįstas. Galbūt tai sutapimas, ir aktyvumas būtų sumažėjęs ir taip, tačiau man šis sprendimas dar kartą priminė prisitaikančią ministro natūrą. Užsienio politikos blankumas, spėju, susijęs ir su tuo, kad dabartinei valdančiajai koalicijai ir jos premjerui dar mažiau nei ankstesniems rūpi užsienio politika ar yra idėjų, ką su šia sritimi daryti, todėl ir palaikymo iniciatyvoms, matyt, nedaug“, – IQ komentavo D. Jakniūnaitė.
Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad vietomis prasilenkia užsienio reikalų ministro ir valdančiosios daugumos pozicija, pavyzdžiui, dėl Stambulo konvencijos. Be to, prigeso tiek konfliktas Rytų Ukrainoje, tiek D. Grybauskaitė, skaičiuojanti paskutinius mėnesius prezidentūroje. „Man atrodo, mes sistemiškai išgyvename tam tikro laikotarpio, kuriam dar pavadinimą sugalvosime, pabaigą“, – pabaigė pašnekovė.
Ne vieno klausimo ministras
Galbūt štilis užsienio politikoje pastūmėjo L. Linkevičių aktyviau kalbėti aktualijų temomis, artimesnėmis vidaus reikalams. Per pastaruosius metus URM vadovas išreiškė solidarumą su LGBT bendruomene, kurios būstinės durys Vilniuje buvo padegtos, viešai ragino pašalinti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai – antisovietinio ir antinacistinio pasipriešinimo dalyviui, tačiau taip pat pareigūnui, kaip manoma, pasirašiusiam dėl žydų geto steigimo ir jų turto nusavinimo. Dėl pastarojo epizodo nutiko ir retas Lietuvoje reiškinys – apie keliasdešimt protestuotojų susirinko po URM, o ne, pavyzdžiui, Švietimo, mokslo ir sporto ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos langais.
Antra kadencija prie šio stalo.
„Socialistiniame realizme buvo viskas labai paprasta. Skaitai knygą – ten yra teigiami ir neigiami herojai. Reikėdavo, atsimenu, surašyti juos stulpeliu. Labai paprasta, bet, pasirodo, gyvenime būna ir tarpinių stulpelių“, – savo poziciją dėl vieniems nacionalinio didvyrio, kitiems – Holokausto dalyvio aiškino L. Linkevičius.
Kritikos ministrui dėl personalo politikos turi Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys. „Užsienio reikalų ministerijoje psichologinis klimatas, mano žiniomis, nėra penkių žvaigždučių. Yra tam tikrų įtampų, ir jaunieji diplomatai negali gauti to tikėjimo ir pasitikėjimo, kad jų karjera bus grindžiama objektyviais kriterijais. Jeigu esi artimai susijęs su komanda, tada būni paskatinamas, jeigu ne, yra pagrįstų klaustukų“, – dėstė politikas, taip pat pasigendantis ministerijos aktyvumo ir bendradarbiavimo su europarlamentarais.
Pokštas arba saldainis, Linai. (Scanpix nuotr.)
Tiesa, nieko panašaus IQ neišgirdo iš ministerijos tarnautojo. Anot jo, L. Linkevičius daugumos čia vertinamas pozityviai ir pagarbiai. „Labai juokinga manyti, kad 500 žmonių įstaigoje yra koks nors centriukas, kuriam galima parodyti lojalumą, ir būsi pakeltas. Yra gana autonomiški departamentai, juose – skyriai, diplomatus vertina tiesioginiai jų vadovai. Pakėlimai vyksta kas kelerius metus, jeigu diplomatai neturi nuobaudų, skiriami tie patys priedai už papildomą krūvį ir taip toliau“, – sakė neįvardytas norėjęs likti pašnekovas.
Užtarimo ministras gali rasti ne tik tarp pavaldinių. Praėjusių metų pabaigoje atliktoje „Vilmorus“ apklausoje L. Linkevičius yra trečias tarp palankiausiai vertinamų šalies politikų, o tai nepakeičiamajam ministrui – gana tvirtas pagrindas ateičiai, kai jį kas nors visgi pakeis.
