Fotobankas2020 m. švęsime atkurtos nepriklausomybės 30 metų sukaktį. Kur būsime dar po trisdešimtmečio?
Kovo 11-osios Aktas gimė sėkmingai susiklosčius aplinkybėms ir esant labai aiškiam, daugumos visuomenės remiamam tikslui – būti laisva ir nepriklausoma valstybe. Svarbių datų, kurioms atsirasti reikėjo vienybės ir aiškumo, yra dar kelios: okupacinės kariuomenės išvedimas 1993 m. rugpjūčio 31-ąją, prisijungimas prie ES ir NATO, galbūt dar euro įvedimas.
Visgi tokių vienijančių idėjų ir tikslų, vadinamųjų flagmanų, nėra tiek daug.
2020-aisiais minėsime penkerių metų sukaktį, kai litą pakeitėme euru. Nors dalis visuomenės vis dar bando suskaičiuoti, kiek litų už brokolį šiandien tektų pakloti, su euru susigyvenome. 2020-aisiais – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio sukaktis, Žygimanto Augusto 500-osios gimimo metinės, 300 metų nuo Elijahu Ben Salomono Zalmano, labiau žinomo kaip Vilniaus Gaonas, gimimo. Šios datos simboliškai žymi Lietuvos pastangas būti Vakarų pasaulio dalimi.
Visgi penkiasdešimt metų buvome okupuoti, net jei nesijautėme esantys Rytų pasaulio dalimi, bolševizmas ir sovietinio mąstymo volas negalėjo be padarinių pervažiuoti per lietuvių, kaip ir per visų okupuotų Europos valstybių gyventojų, protus. Ekonominės gerovės vektoriumi pajudėjome į Vakarus, tačiau gyventojų vertybinės nuostatos kažkur įklimpo ir yra toli nuo vakarietiškų standartų.
2020-ieji yra simbolinė riba – dešimtmetis iki dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės parengtos valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“. Strategija puiki, o vykdymas šlubuoja.
Teigiamų poslinkio ženklų rasti galime: pavyzdžiui, dalyvavimas kultūroje ir jos vartojimo įpročiai gerėja (žinoma, čia „dviejų Lietuvų“ problema išlieka), taip pat vis didesnį vaidmenį atlieka sveikos mitybos, gamtą tausojančios elgsenos siekis. Tačiau su individo teisėmis, požiūriu į mažumas (tautines, seksualines) nelabai nutolome nuo sovietinių laikų, kaip ir gebėjimu priimti kitokią nuomonę. Itin žemas piliečių pasitikėjimas nacionalinėmis institucijomis – mažiau nei 30 proc. pasitiki Vyriausybe, parama Seimui ir politinėms partijoms dar kuklesnė. Vis dažniau pasigirsta įspėjimų apie vidutinių pajamų spąstus, kurie Lietuvą ilgam nuverstų nuo progreso bėgių.
Tai iššūkiai, su kuriais susiduriame ir kuriuos reikia suvaldyti, bet po trisdešimties metų vėl iškyla geopolitinės tapatybės klausimas: kas esame, kur esame, kur keliaujame? Šiaurės Europos dalis, rytų europiečiai, paskutinis katalikų forpostas šiaurėje ir rytuose, Šiaurės Atėnai ar Vakarų Samarkandas? Surasti atsakymus turės politikai ir visuomenės lyderiai, nuo jų sprendimų ir suvokimo priklausys, kuria kryptimi judėsime toliau. Akivaizdu, kad šiais klausimais diskusijų trūksta, bet 2020 m. apsisprendimo darbotvarkė vis aštrės, jos katalizatoriumi taps ir rinkimai į Seimą.
Vakarų civilizacijos paribys
Kad ir kaip dėliotume ir svajotume, ir po dešimties, ir po trisdešimties metų Lietuva bus (jei neįvyks apokalipsė) Vakarų civilizacijos paribys Rytuose. Istorija moko, kad Rusija ir demokratija yra nesusisiekiantys indai, Rusija niekada negerbs vakarietiškų vertybių. O paribys visuomet asocijuojasi su pilkąja zona, kurioje savo jėgas išbando pasaulio galingieji.
Vienų Lietuvos strategų galvose sukasi vizija, kad mes galėtume tapti JAV interesų atstovais ES erdvėje ir kariniu amerikiečių fortu Rytuose. Svarstytinas variantas. Tik nereikėtų pamiršti, kad pagrindinės mūsų rinkos yra Europoje, o amerikiečiai naujų nesukurs, kažin ir ar JAV norėtų erzinti rusus.
Kiti siūlytų kuo arčiau atsisėsti prie galingųjų pasaulio lyderių stalo ir būti pietų dalyviu, o ne patiekalu. Irgi gražus noras, bet vėl nederėtų pamiršti, kad šiandien Lietuva yra už dvidešimtuko ribos pagal koalicinį patrauklumą ir poreikį derinti ES politikos klausimus.
Taigi, viena vizijų, kuri galėtų tapti nauju flagmanu – Lietuvos nepriklausomybė naudinga ne tik JAV ir ES, bet ir Rusijai. Pažiūrėkime į Suomiją: lyg ir draugauja su Rusija, bet karui rengiasi. Šiandien tai skamba utopiškai ir net provokuojančiai, bet po dešimtmečio gali tapti realybe.
Trisdešimt metų klaidžiojame po dykumą, nujausdami, jog judame tinkama kryptimi, tačiau neatsikratome baimių, kad už dar vienos kopos – ne pažadėtoji žemė, o praraja. Reikia tikėti, kad klaidžioti liko tik dešimt metų, ir turime būti pasirengę naujam šuoliui.
