ScanpixKaip atrodytų Rusijos karas prieš NATO? Šį klausimą užduoda Vašingtone veikiančio Europos politikos analizės centro (CEPA) ekspertas dr. Janas Kallbergas ir siūlo scenarijų, kaip tai galėtų planuoti Kremliaus generolai.
Kaip atspirties tašką J. Kallbergas naudoja neseniai paviešintą Vokietijos kariuomenės pratybų scenarijų. Šis prasideda nuo to, kad Putino režimas vasarį mobilizuoja iki 200 tūkst. naujų karių. Taip būtų siekiama didinti spaudimą Ukrainai, o Rusijos armija pradėtų tyliai telkti pajėgas prie Lenkijos ir Lietuvos sienų netoli Suvalkų koridoriaus. Scenarijų paviešinęs Vokietijos laikraštis „Bild“ teigia, kad tai sutrikdytų NATO pajėgų stiprinimą, o po to, metų pabaigoje, kaip tik tuo metu, kai JAV prezidento rinkimus laimėtų Donaldas Trumpas, įvyktų Rusijos puolimas.
Vakarų Europos NATO narės panirusios į neigimo būseną ir gyvena įsivaizduojamame pasaulyje, kuriame neseniai duoti pažadai persiginkluoti jau yra įvykdyti. Ši praraja tarp įsivaizduojamos ir realios parengties suteikia Rusijai puikią galimybę.
„Kaip viskas galėtų vykti toliau? Sena karinė maksima teigia, kad, jei nori suprasti savo priešininką, įsijausk į jo vietą. Taigi aš sekiau scenarijų iki jo tikėtinos pabaigos“, – rašo J. Kallbergas CEPA tinklalapyje.
Ekspertas primena seną sovietmečio karo planą „Septynios dienos iki Reino“, todėl dabar Rusijos generolai galėtų pasiūlyti operaciją pavadinimu „Raudonasis planas – trys dienos iki Paldiskio“. (Paldiskis – Estijos miestelis prie Baltijos jūros į vakarus nuo Estijos sostinės Talino. Jame veikė sovietų jūrų laivyno branduolinių povandeninių laivų įgulų mokymo bazė.)
Toliau J. Kallbergas aptaria penkias šio plano prielaidas.
Pirma, dauguma Vakarų Europos ginkluotųjų pajėgų yra nepasirengusios. Net tokios svarbios pajėgos kaip Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija, kurios daug kalba apie įspūdingai skambančias ginklavimosi programas, tačiau padalinių lygmeniu pasirengimas yra toks pat, koks buvo prieš 10 metų.
Anot eksperto, pirmasis reikšmingas NATO junginys, kuris atvyktų prie Lietuvos sienos, būtų Lenkijos, maždaug po 72 valandų, tačiau didelių Vokietijos ir kitų Europos šalių NATO pajėgų nepamatysime mažiausiai 10–15 dienų. Tai yra baisi pradžia, nes nedidelės NATO priešakinės pajėgos (iš viso apie 6–7 tūkst. karių) Baltijos šalyse priklauso nuo greitai atvykstančios pagalbos. Vokietijos pažadas atsiųsti papildomą 4 tūkst. karių brigadą kol kas neįgyvendintas.
„Vakarų Europos NATO narės panirusios į neigimo būseną ir gyvena įsivaizduojamame pasaulyje, kuriame neseniai duoti pažadai persiginkluoti jau yra įvykdyti, – rašo CEPA analitikas. – Ši praraja tarp įsivaizduojamos ir realios parengties suteikia Rusijai puikią galimybę.“
Antra, nuo Šaltojo karo laikų baimė dėl branduolinio ginklo Vakarų Europoje taip sustiprėjo, kad apie juos nebekalbama.
NATO pajėgos Baltijos šalyse bus iš esmės pasyvios. Joms trūksta artilerijos, logistikos ir medicininės paramos, be to, jos turi mažai sunkiosios ginkluotės, kad galėtų susidoroti su Rusijos „ieties smaigaliu“.
„Rusai tokių sunkumų neturi ir gerai žino, kaip juos (branduolinius ginklus – IQ past.) galima panaudoti siekiant efekto. Palyginti nedidelių branduolinių ginklų panaudojimas Vakarus įstumtų į staigų ekonominį šleifą. Smūgio bangos sukeltų visuotinę paniką, taip pat sukrėstų politinę ir karinę vadovybę bei sistemas. Finansų rinkose kiltų visiškas chaosas“, – teigia J. Kallbergas ir primena, jog Rugsėjo 11-osios išpuoliai lėmė, kad JAV rinkos buvo uždarytos penkias dienas ir per savaitę prarado 1,4 trln. JAV dolerių. Branduolinio ginklo sprogimas neabejotinai yra toks „juodosios gulbės“ įvykis, kuris išgąsdintų investuotojus, o Vakarų centriniai bankai sunkiai atkurtų pusiausvyrą.
„Trečia, kaip Rusijos planuotojas, manyčiau, kad NATO pajėgos Baltijos šalyse bus iš esmės pasyvios. Joms trūksta artilerijos, logistikos ir medicininės paramos, be to, jos turi mažai sunkiosios ginkluotės, kad galėtų susidoroti su Rusijos „ieties smaigaliu“, – rašo ekspertas. – Taigi apeičiau šiuos NATO dalinius, o kai tai bus pasiekta, per pirmąsias 72 valandas mūsų operacijoms bus mažai rimtų trukdžių. Užuot puolę mus, NATO „užkardos“ daliniai laikys teritoriją, kurioje yra dislokuoti.“
Pasak jo, Suomija neturės laiko mobilizuoti ar stumti dalinius Rusijos link, taip pat nekirs Rusijos sienos, puikiai suprasdama branduolinio atsako riziką. Taigi Rusijai nereikės stiprinti šiame pasienyje esančių pajėgų.
Ketvirta, Rusija turėtų pasinaudoti netikėtumu. Vakarų stebėtojai mėgsta sakyti, kad rusai nesėkmingu karu Ukrainoje įrodė esantys besmegeniai, bet Rusija mokosi iš klaidų.
„Taigi, užuot kelias savaites kaupę pajėgas (kaip Ukrainoje), puolimą pradėsime su tuo, ką turime pasienyje. Taip, NATO pastebės tam tikrą karinį sustiprėjimą, bet nebus įsitikinusi dėl puolimo“, – rašo J. Kallbergas.
Galiausiai, anot jo, Rusija gali pasikliauti savo draugais Vakarų socialiniuose tinkluose, kurie skleis Kremliaus melą, kaip tai darė dėl Ukrainos. Daugelis kitų taip pat siūlys aukšto lygio derybas.
Pietuose antrasis ešelonas iš Baltarusijos per Lietuvą stumiasi į šiaurės vakarus Kaliningrado srities link ir iškart pasuka į pietus, kad susikautų su iš Lenkijos atvykstančiomis NATO pajėgomis.
Toliau ekspertas pateikia visą „Raudonąjį planą – trys dienos iki Paldiskio“:
„Pirmąją dieną karas pradedamas intensyviais raketų smūgiais į didelės vertės taikinius. Šarvuočių, atakos sraigtasparnių ir raketinės artilerijos ešelonas veržiasi per Šiaurės Estiją – Narvą ir Taliną – į Paldiskį. Tuo pat metu Talino uoste išsilaipina bataliono dydžio jūrų pėstininkų pajėgos.
Pietuose antrasis ešelonas iš Baltarusijos per Lietuvą stumiasi į šiaurės vakarus Kaliningrado srities link ir iškart pasuka į pietus, kad susikautų su iš Lenkijos atvykstančiomis NATO pajėgomis. Antraeilės ešelono pajėgos kitomis dienomis nušluoja Lietuvos gynybą ir pasipriešinimą.
Latvija yra ignoruojama ir sėdi Kuršo kišenėje. Jos kariuomenė neturi priemonių pulti ir faktiškai pašalinama nuo žaidimų lentos.“
Rusija pasiūlo sandorį: ji pasiima Baltijos šalis ir sausumos koridorių per padalytos Ukrainos valstybės likučius bei Moldovą, o kaip geros valios ženklą siūlo susigrąžinti Gotlandą.
Tada J. Kallbergas prognozuoja branduolinio ginklo panaudojimą: „Virš tarptautinių vandenų dideliame aukštyje susprogdinamas palyginti nedidelis branduolinis užtaisas, sukeliantis didelį elektromagnetinį impulsą, dėl kurio Gotlando saloje, įskaitant pagrindinį Visbio miestą, neveikia ryšių ir kompiuterių sistemos, o bataliono dydžio oro desanto dalinys užima netoli esantį aerodromą. Antrąją dieną saugomi pirmosios dienos laimikiai ir stiprinamos pirmojo ešelono pajėgos. Trečiąją dieną Lenkijos kariuomenei atvykus prie pagrindinės fronto linijos, Kremlius informuoja NATO, kad bet koks bandymas vėl užimti Rusijos naująsias Baltijos sritis sukels branduolinį atsaką.
Paskambinusios į Vašingtoną, kad jį įspėtų ir taip išvengtų JAV branduolinio atsako, Rusijos strateginės raketinės pajėgos paleidžia raketas, kurios sprogsta jos pačios teritorijoje – taikosi į Rusijos pasienį Naujojoje Žemėje, didelę salą į šiaurę nuo Murmansko ir nedideles salas Rytų Sibiro jūroje Tolimuosiuose Rytuose. Dėl to nežūtų daug rusų (dauguma jų būtų vietos gyventojai, o jų gerovei Kremlius abejingas), tačiau tai pabrėžtų, kaip toli Putino režimas pasiryžęs eiti.
Tuo tarpu sąjungininkų žvalgyba įspėja, kad jos palydovai ir jutikliai pastarosiomis savaitėmis aptiko neįprastai daug Rusijos branduolinių povandeninių laivų, išplaukusių į jūrą.“
Kitas Kremliaus žingsnis, anot eksperto, paaiškinti Vakarams, kad jis yra protingas partneris ir nori atkurti draugiškus santykius, ir Rusija pasiūlo sandorį: ji pasiima Baltijos šalis ir sausumos koridorių per padalytos Ukrainos valstybės likučius bei Moldovą, o kaip geros valios ženklą siūlo susigrąžinti Gotlandą.
