FotobankasJaunystėje akimirką sudvejojęs ir vos nepasukęs aktoriaus keliu, šiandien Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad aktoriniai gebėjimai politikoje itin reikalingi.
IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei politikas pasakojo apie savo apsisprendimą sekti tėvo pėdomis ir tapti agronomu, apie pirmąjį verslą ir pašaipius kurso draugus, iki šiol nepamirštas nuoskaudas iš konservatorių pusės ir apie tai, kokią jis mato Lietuvą ir savo vaidmenį ją kuriant.
– Kas lėmė jūsų pasirinkimą studijuoti Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurioje įgijote agronomo specialybę?
– Toje pačioje akademijoje mokėsi mano tėvas, vėliau buvo agronomas. Tad įtakos turėjo jis. Kita vertus, aš gimiau ir užaugau kaime, Naisių kaime visas mano gyvenimas sukosi apie žemės ūkį. Tad tikriausiai tai buvo natūralus pasirinkimas.
– Ar neturėjote minčių tapti kosmonautu – tapti vienos iš tais laikais itin vertinamų profesijų atstovu?
– Ne, tokių minčių nebuvo. Aš, kaip žemaitis, buvau labai konkretus. Tiktai vienintelį sykį, kai buvau dvyliktoje klasėje, mane, matyt, pabandė velnias į šoną nutempti. Bet nenutempė. Tada buvo akimirka, kai pagalvojau apie aktorinį, bet neturiu tam reikalingos klausos.
(Fotobanko nuotr.)
Laiku supratau, kad geriau ten nelįsti. Mano brolis baigė aktorinį, vėliau režisūrą, jis turi puikią klausą. Tad tuo keliu nuėjo jis.
– Ar svarstėte apie tai, ką veiksite, baigęs akademiją? Esate sakęs, kad norėjote sekti tėvo pėdomis ir tapti kolūkio pirmininku.
– Kai esi vaikas, nelabai skiri specialybę ir pareigybę. Mano tėvas buvo kolūkio pirmininkas. Man atrodė, kad tai yra specialybė, ir tik po to supratau, kad jis – agronomas. Norėjau dirbti tai, ką tėvas dirbo. Tai reiškia, kad aš norėjau tapti agronomu, bet supratau tai tik vėliau. Pasirinkimas nekito. Žemaičiai mes tokie esame.
– Šiandien jūs valdote vieną didžiausių Lietuvoje bendrovių ir esate vienas turtingiausių žmonių šalyje. Kokia buvo viso to pradžia?
– Tai buvo 1988–1990 m. laikotarpis, kai viskas keitėsi. Aš mokiausi Žemės ūkio akademijoje, visi mes – pirmo kurso agronomų grupė – dalyvavome Vadybos draugijos vasaros stovykloje. Ten mums pasakojo apie tai, kaip viskas yra Vakaruose: kad viskas ten yra privatu, valstybės sektorius labai menkas ir panašiai. Mūsų dėstytojai tuo metu mums dar negalėjo pasakoti to, kaip, pavyzdžiui, veikia ekonomika, sakykime, Vakarų Europoje, Japonijoje, JAV.
Po 20 dienų trukusios vasaros stovyklos mums buvo aišku, kad nėra kito kelio, kaip tik įkurti savo verslą. Mes supratome, kad valstybinis žemės ūkis neegzistuoja tose valstybėse, į kurias lygiuojamės.
Man nieko nereikia. Tai yra mano stiprybė. Bet kokiu atveju aišku, kad manęs nupirkti neįmanoma už jokius pinigus.
Tada mes, keturi tos pačios grupės studentai, įsteigėme savo įmonę. Tiesa, dar nežinodami, ką veiksime, bet aiškiai žinodami, kad to reikia. Pirmas verslas iš tikrųjų buvo banaliai paprastas. Mūsų įmonė – ne kooperatyvas, o uždaroji akcinė bendrovė – buvo viena pirmųjų Lietuvoje. Mes patys ją registravome, patys nešėme dokumentus. Mus išvarydavo, mes vėl nešėme.
Tai darėme tol, kol nunešėme dokumentus, kurie atitiko visus reikalavimus. Mes neturėjome pinigų paslaugai nusipirkti – kad kažkas už mus paruoš visus tuos dokumentus.
Kadangi nuėjome tą kryžiaus kelią, supratome viena: kad visiems, kas jį turės nueiti, reikės eiti taip pat. Tad pirmasis mūsų verslas buvo padėti registruoti įmones. Mes patys pagal savo įstatus padėdavome kitiems juos pasiruošti, jie oficialiai mums sumokėdavo, mes registruodavome įmonę ir viską sutvarkydavome. Tai buvo pirmas verslas, kuriuo galėjome užsiimti. Tada mums užteko proto suprasti, kad yra toks poreikis, kad visiems kooperatyvams reikės persiregistruoti į akcines bendroves.
(Fotobanko nuotr.)
Buvome labai jauni, amžius siekė vos 19–20 metų, bet turėjome biurą Kaune, Savanorių prospekte, ir sekretorę. Tačiau į darbą važinėdavome troleibusais. Tada įregistruoti padėjome daugiau kaip 300 įmonių. Tai buvo pirmieji mūsų pinigai, kuriuos užsidirbome.
– Ar tikėjotės, kad tokia veikla peraugs į tokią imperiją, kuriai vadovaujate dabar?
– Pirmiausia, ką supratome, buvo tai, kad uždirbti pinigus ir iš karto juos išleisti vartojimui – geresnei mašinai, drabužiams ar panašiems dalykams – nėra verslas. Vadybos draugijos žmonės mums padėjo suprasti, kad į verslą reikia investuoti, jį reikia vystyti.
Mūsų kolegos grupėje, tokie patys agronomai kaip mes, važinėdavo į Lenkiją, nusipirkdavo kažkokių prekių, parsiveždavo jas į Lietuvą, greit parduodavo, nusipirkdavo mašinų. Tačiau akcinių bendrovių jie nesteigė, įmonių neturėjo, apie tai negalvojo. Tuo metu jie turtėjo gerokai greičiau nei mes.
(Fotobanko nuotr.)
Bet mums užteko proto suprasti, kad vis dėlto įmonė ir jos vystymasis yra tas kelias, kuriuo reikia eiti. Tik tai atrodė stabilu. Prekių iš Lenkijos į Lietuvą vežimas ir pardavimas kažkada turėjo baigtis.
Nemažai mano kurso draugų tuo metu iš mūsų juokdavosi, sakydavo: ką jūs čia dabar išdarinėjate, sekretorę turite, kažkokią įmonę turite, o važinėjate troleibusais, butus nuomojatės. Bet kūrėsi verslas, jo istorija, įmonės, balansas ir kita. Atsirado daugiau galimybių.
Kai kurie iš tų žmonių, kurie tada spekuliavo rinkoje ir tuo metu jų gyvenimas santykinai buvo geresnis, vėliau pas mane dirbo kaip samdomi darbuotojai. Jie irgi buvo agronomai, bet verslo nekūrė. Jie juokėsi iš mūsų, o mes į viską žiūrėjome labai rimtai. Netgi nešiojome kaklaraiščius. Aš auginau ūsus, nes turėjau atrodyti gerokai vyresnis, nei buvau iš tikrųjų.
Mes turėjome bendrą įmonę su vokiečiais, jie nežinojo mūsų amžiaus, tačiau mes buvome pakankamai protingi ir atsakingi. Jie neįsivaizdavo, kad mums buvo 20–21 metai. Jie nesuprato, su kokiais jaunuoliais turi reikalą. O mes iš tikrųjų atrodėme vyresni ir buvome labai rimti.
– Vėliau pasukote į politiką.
– Kai aš nutariau tai padaryti, verslas buvo pakankamai stiprus ir didelis. Aš galvoju, kad iš vienos pusės manyje buvo pakankamai daug patriotiškumo, bet iš kitos – tokio ir naivumo. Kai tu pasirūpini savimi, savo šeima ir turi sąlyginę laisvę, sukuri verslą, kuriame pats nebūtinai turi būti, tada kyla klausimas, ką tu šitame pasaulyje veiki. Tada yra du pasirinkimai: vienas –pirkti jachtas, lėktuvus, automobilius ir statyti juos garaže. Kai kurie žmonės eina šiuo keliu.
Bet yra kitas kelias: tu pradedi galvoti, gal gali kažką duoti visuomenei. Per verslą sumoki daug mokesčių, bet to nepakanka.
Aš niekada nebuvau toli nuo visuomeninio gyvenimo. Mano tėvas, man atrodo, du kartus buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kaip ir to paskutinio parlamento, perdavusio galią Atkuriamajam Seimui. Aš mačiau, kad jis tarnauja visuomenei taip, kaip tuo momentu galėjo tarnauti. Tuo metu jis buvo tautos atstovas. Tad man tai neatrodė kažkas nenatūralu. Aš tai supratau kaip vieną iš būdų, kaip gali save įprasminti.
Aš nesu liberalas ir nesu kairysis, aš suprantu viena: mes nesame ta visuomenė, kuri šiandien yra pasiruošusi spręsti savo problemas be valstybės.
Mano atėjimas į Seimą buvo savęs įprasminimo šiame gyvenime ieškojimas. Kiekvienas mes kažko tokio ieškome. Jeigu tu kažką jau pasieki ir jauti, kad buvimas ten neduos proveržio, galvoji apie kitas sritis, kuriose tai padaryti pavyktų.
Kitas dalykas, kuris mane labai traukė, buvo scena. Joje pastovėti man teko labai labai daug kartų kalbantis, bendraujant su žmonėmis.
– Ar stovint scenoje ir bendraujant su žmonėmis jums reikėjo aktorinių gebėjimų?
– Jų bet kokiu atveju reikia visiems ir visą laiką: tiek šeimoje, tiek su draugais. Politikoje aktoriniai gebėjimai itin svarbūs, nes žmones reikia įtikinti. Tik tokiu atveju politikoje gali kažką nuveikti.
Seimo nariu aš tapau labai jaunas – vos 26 metų. Dar iki dabar esu jauniausias nepriklausomas kandidatas nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Šiuo atžvilgiu mane nurungti bus labai sunku.
(Fotobanko nuotr.)
Atėjęs į Seimą, supratau tik viena: kad nieko nesuprantu. Suvokiau, kad mano suvokimas apie tai, kas yra Seimas ir ką čia žmonės veikia, buvo labai idealizuotas. Aš pamačiau, kad čia vieni kitiems gerkles kandžioja, o po to restorane kartu geria. Man buvo nesuprantama, kas vyksta. Kodėl jie Seimo salėje mušasi, o po to apsikabinę vienas kitą kalbasi? Tik vėliau pradėjau suvokti, kas iš tiesų yra politika.
Atsimenu, atėjau į salę, pro mane ėjo Vytautas Landsbergis ir nesisveikino. Jis žino, kodėl, o aš nesuprantu. Aš, atrodo, su visais sveikinuosi, iš kaimo gi, o jis – ne. Ne tik jis, bet ir kai kurie kiti konservatoriai. Ir tik po to aš pradėjau suprasti tokio elgesio priežastį: aš esu kolūkio pirmininko sūnus. Tačiau niekas neklausė, ką aš galvoju, kokios mano pažiūros. Tiesiog tu esi ne mūsų kastos žmogus, tu nesi patriotas.
Nežinau, dabar aš suprantu viena: mes turime iškreiptų veidrodžių karalystę. Dažniausiai ir garsiausiai rėkia tie, kurie iš tikrųjų nėra patriotai. Jie niekada nieko nėra padarę, tiktai rėkia visą gyvenimą, kad yra patriotai. Aš manau, kad jie pirmiausia ir pabėgtų. Juk jie tik šaukti tesugeba. Daryti gerų darbų jie neįpratę. Jie tiesiog jų niekada nedarė.
– Į Seimą atėjote kaip nepriklausomas kandidatas, vėliau tapote partijos nariu, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai vadovaujate nuo 2009 m. Kaip atsidūrėte partinėje struktūroje?
– Mane ten pasikvietė. Tuometinė valstiečių partija buvo labai silpna, stovėjo ties išsivaikščiojimo riba. Su jų pirmininku Albinu Vaižmužiu sėdėjome viename suole. Jis man sako: Ramūnai, jei tu norėtum pabandyti, galbūt tau išeitų, mes jau potencialo nebematome. Jis pats į Seimą pateko iškeltas vienmandatėje apygardoje.
Aš tada pagalvojau: esu agronomas, iš kaimo, man tie žmonės suprantami. Pasiūlymą priėmiau. 1999 m. savivaldybių tarybų rinkimuose mes užėmėme antrą vietą, pasiekėme puikų rezultatą. Štai tada ir teko daug lipti ant scenos.
– 2008 m. Seime valstiečiai turėjo vos tris mandatus. Šiuo metu tai – valdančioji partija. Kokia buvo jūsų strategija?
– Aš visą laiką sakiau kolegoms, kad reikia šnekėti apie vertybes. Ne apie sumas, nedalyti pažadų, sakyti, kas mums yra iš tikrųjų vertybė, kas yra svarbu, ir tokiu būdu mes po truputį rasime savo rėmėjus. Tačiau tai nebus toks sprogstamas variantas kaip, pavyzdžiui, Darbo partijos laimėjimas 2012 m. rinkimuose.
Juos ji laimėjo, siūlydama 1210 litų atlyginimą. Aš tada klausdavau žmonių, ar jie žino, kodėl skaičiaus gale – 10. Kodėl ne 1200 litų? Tam yra paprastas atsakymas, viešųjų ryšių išaiškinimas: norint, kad žmogus patikėtų, kad kas nors skaičiavo tokį atlyginimo dydį, reikia skaičių gale parašyti tokį, kad atrodytų nesuapvalintas. 1209 ar 1203 litai irgi būtų tikę. Bet tai visiškai niekam nebuvo svarbu. Tai pažadai, kurių niekas nesiruošia vykdyti. Sukurti jie buvo tik rinkimams.
Buvo aišku, kad, jei tai – kad partijos laimi rinkimus duodamos populistinius pažadus ir visiškai į juos nebekreipia dėmesio po pergalės – tęsis, ateis laikas, kai žmonės tuo nusivils. Tada jie atsigręš į vertybes, tai yra į tuos dalykus, apie kuriuos mes ir kalbėjome: apie šeimos, tautines vertybes, apie antialkoholinę politiką, švietimą. Tai žmonėms suprantama, jie suvokia, ką tai reiškia ir kad tai yra svarbu.
(Fotobanko nuotr.)
2016 m. rinkimai ir buvo tas momentas. Pagaliau žmonės balsavo už vertybes. Kita vertus, buvo ir kitų, sutapusių dalykų. Visgi nusivylimas visais buvo pakankamai didelis. Prieš tai buvo ketveri metai, kada neįvyko nieko, dar anksčiau buvo ketveri metai, kai mažino atlyginimus, pensijas ir panašiai.
Nusivylimo buvo daug ir patikėti kažkuo, patikėti pažadais dėl, pavyzdžiui, atlyginimo dydžio jau niekas nenorėjo. Dėl to ir Darbo partija išnyko iš tų rinkimų arenos. Jie ėjo tuo pačiu keliu: dar sykį pameluosime. Bet tuo jau niekas nepatikėjo.
– Kurioje pozicijoje esate tradicinėje politinės kairės ir dešinės skalėje?
– Kai kuriais klausimais mes esame stipriai dešinėje. Tradiciškai pasaulyje tautinės vertybės yra laikomos dešiniųjų požymiu. Tad šia prasme mes esame dešinesni nei konservatoriai. Bet socialinės politikos plotmėje mes esame labiau kairėje.
Socialinė politika mums svarbi ir mes nemanome, kad viską išspręs privatus verslas arba privatus sektorius. Valstybė turi turėti stiprias pozicijas, kad užtikrintų socialinėje srityje teikiamas paslaugas.
Kita vertus, skirtis tarp kairės ir dešinės yra gerokai išplaukusi. Kas šiandien yra konservatoriai? Liberalai. Šie pagal tam tikrą požymį yra dešinieji, bet, jei narkotikų legalizavimas yra dešiniųjų politika, aš taip nemanau, man tai yra nesusipratimas. Socialdemokratai taip pat labai liberalūs.
Tad aš galvočiau, jog mes bandome sakyti, kad esame centristai. Galbūt tai geriausiai apibrėžia mūsų požiūrį į daugelį dalykų.
– Ar nemanote, kad sėkmė versle jums trukdo politikoje? Juk jei versle ir yra priimtinas diktatoriškas elgesys, politikoje reikia ieškoti konsensuso, sutarimo tarp skirtingiausių grupių?
– Logiška išvada teigia, kad man ne tik netrukdo. Man tai padeda. Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose pasaulio vietose, yra įprastos tokios istorijos kaip Eligijaus Masiulio ar Gabrieliaus Landsbergio susitikimai su koncerno „MG Baltic“ vadovais. Tie žmonės, kuriems kažko reikia asmeniškai, ieško kompromiso tokiais nevisiškai teisėtais būdais.
Man nieko nereikia. Tai yra mano stiprybė. Bet kokiu atveju aišku, kad manęs nupirkti neįmanoma už jokius pinigus. Kuo daugiau žmonių, kurių neįmanoma nupirkti už jokius pinigus, tuo, man atrodo, valstybei tikrai nėra blogiau.
Jie juokėsi iš mūsų, o mes į viską žiūrėjome labai rimtai. Netgi nešiojome kaklaraiščius.
Jeigu žvelgtumėme į tai, kas įvyko per laiką nuo 2016 m., galėtume konstatuoti, kad dabartinė valdžia ir korupcija nebėra sinonimai. Nebuvo jokių korupcinių skandalų, susijusių su valdžia, ypač su aukščiausia. Šiandien žmonės jau sako, gal tie valstiečiai ir durni kažkur, bet nors nevagia. O prieš tai kiti vogė, ir buvo labai daug tų skandalų. O jei nepasodindavo kažko, tai nereiškia, kad nebuvo problemų.
Aš nežinau, kuri partija neturėjo bėdų. Kad ir dabar – iš eilės suima konservatorių merą, administracijos direktorių. Jie nesuvaldo nė šios dalies, ką jau kalbėti apie visa kita.
Tada aš asmeniškai nesupratau, kodėl byloje dėl korupcijos koncerno „MG Baltic“ byloje nėra, pavyzdžiui, konservatorių. Jie darė lygiai tą patį, ką ir liberalai. Tik liberalą pagavo su dėžute. Tad skirtumas tik toks, kad vieną pagavo, kito nepagavo, o darė absoliučiai tą patį.
Taip aš sakau ne dėl to, kad man labai patinka apie juos blogai kalbėti, o dėl to, kad, kai žmogus yra priklausomas, jis turi bėdų. Tiesa ir tai, kad yra labai daug žmonių, kurių moralė daug stipresnė nei naudos siekis. Bet daug žmonių ateina į politiką, nes ieško geresnio gyvenimo.
Pavyzdžiui, mums nuolat yra priekaištaujama, kad LVŽS nėra didelė partija, sako: pas jus mažai stoja žmonių. Po 2016 m. rinkimų, kreipdamasis į partijos skyrius, sakiau: nepriimkite visų norinčių, darykite pereinamuosius laikotarpius, į kiekvieną žmogų pažiūrėkite giliau, įvertinkite jo norus, interesus, nes dabar į partiją norės stoti ir tie, kurie galvos, kad čia, kaip ir kitose partijose, kurios yra valdžioje, galima pagerinti gyvenimą.
Nei mes sau geriname, nei kitiems leidome pasigerinti gyvenimą. Mes tarnavome Lietuvos žmonėms, tai darome ir darysime tol, kol turėsime tokią prievolę, teisę ir galimybę.
Mums valdžia niekada nebuvo tikslas. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga skiriasi praktiškai nuo visų kitų politinių organizacijų, nes, jeigu mes pralaimime rinkimus, iš mūsų žmonės neišeina, jeigu laimime, jie ateina. Bet skausmo dėl to mes nejaučiame. Man dabar sako: iš jūsų išeis žmonės, jūs pralaimėsite rinkimus ir panašiai. Mes labai ramiai į tai reaguojame.
Jei žmonės nenorės, kad mes darytume tai, ką darome, galbūt jie bus nusivylę, galbūt mes nepateisinsime lūkesčių, jie mūsų nerinks. Jeigu išrinks, vadinasi, viskas yra gerai, mes dirbome teisingai, mums ne gėda žmonėms į akis žiūrėti. Manau, kad tai – pats svarbiausias dalykas. Politikoje nebereikėtų būti, jei tau pasidaro gėda žiūrėti žmogui į akis. Tada jau darai kažką ne taip.
– Kodėl jūsų partijos pavadinime atsirado žalieji? Ar tai nėra sekimas žaliąja mada politikoje?
– Mūsų partijoje maždaug dvejus metus veikė žaliųjų frakcija. Ten buvo žmonių, kurie politikoje, savo kasdienėje veikloje šiuos klausimus kėlė kaip pagrindinius. Anksčiau mūsų pavadinime buvo žodis „liaudininkai“, jis dabartinėje visuomenėje visiškai nesuprantamas. Kai partija buvo steigiama, XX a. pradžioje buvo aišku, dabar nebežinome, apie ką kalbama. Tad supratome, kad pavadinimą reikia keisti, juk jau net žodis „valstiečiai“ yra pakankamai archajiškas. Tačiau sprendimo nelėmė tai, kad tai darėsi populiaru.
Argumentas buvo toks: partijoje yra frakcija, ji – aktyviai veikianti, tad jos pavadinimą reikėjo pakelti į partijos pavadinimo lygį. Tai – labai svarbus klausimas, reikšmingos vertybės, kurias ta frakcija ir visa bendruomenė priimame. Dėl to ir atsirado žodis „žalieji“ mūsų pavadinime.
Kita vertus, klimato šiltėjimas yra itin svarbus klausimas, dėl to kylančios problemos žemės ūkyje ypač jaučiamos. Štai jau trejus metus iš eilės Lietuva patiria sausrų, vienais metais grūdų nuėmimo laikotarpiu buvo be galo daug lietaus. Visa tai visi suvokia, vieniems vasara patinka, nes labai šilta, kitiems tai darosi panašu į tragediją, nes visai nelyja.
Bet iš esmės tai pokyčiai, kurie nuo mūsų yra priklausomi. Nuo Lietuvos galbūt mažiau nei nuo tokių valstybių kaip Kinija, JAV ar Didžioji Britanija, bet mes kiekvienas galime prisidėti prie jų kaitos.
Mes labai džiaugiamės, kad turime žaliųjų pavadinimą savo partijos pavadinime. Tai mums leidžia kartu, bendromis pastangomis su ES žaliaisiais, vykdant ir mūsų pačių politiką, prisidėti prie pokyčių. Galbūt mums ne viskas pavyksta, galbūt kai kurie mūsų žingsniai neatrodo visiškai žali, bet pabandykite, pavyzdžiui, įvesti visiems automobilio mokesčius. Remiantis žaliųjų pozicija, reikėtų užsispyrusiai sakyti: paimkime ir atimkime visus dyzelinius automobilius, apmokestinkime juos.
Bet tokiu atveju be automobilių mes paliksime dalį visuomenės, kuri kitokių jų neturi ne dėl to, kad nenori, o dėl to, kad negali turėti – jiems trūksta pajamų.
Dėl to mes sakome, kad tokios priemonės turi paliesti tiktai būsimus automobilių pirkimus, o ne dabartinį parką. Tik tai, kas bus perkama ateityje. Svarbu, kad žmonės turėtų motyvaciją įsigyti elektrinį ar hibridinį automobilį ne dėl to, kad mokesčiai jį verčia tai daryti. Geriau veiktų parama. Šioje situacijoje yra galimi įvairūs sprendimai, bet tai yra tas kompromisas, kurį reikia surasti tarp visuomenės interesų ir tarp tų dalykų, kurie reikalingi mūsų planetai išgyventi.
Kadangi esu agronomas ir šiek tiek žinau, kas yra klimatas, apie tai esu mokęsis, tai žinau, kad tie du laipsniai, kurių mes kasdienybėje galbūt net nepajusime, visam pasauliui gali reikšti itin dideles problemas. Jei vidutinė Žemės temperatūra pakiltų dviem laipsniais, atsirastų labai daug vietų, kurios tiesiog paskęstų.
Lietuvai tai nėra pati aktualiausia bėda, bet net ir Žemaitijoje mes turėtume problemų. Nekalbant apie tai, kad visai turėtume pamiršti, kas yra Venecija ar Olandija. Pasaulio mastu 100 mln. hektarų atsidurtų po vandeniu. Paprasčiausiai su tokiu gyventojų skaičiumi mes turėtume tokių problemų, kurias sunku įsivaizduoti.
Tai, kas prieš kelerius metus vyko ES – migracijos banga, kai žmonės masiškai keliavo per Italiją, Graikiją, būtų juokinga, lyginant su tuo, kas nutiktų, jei mūsų klimatas atšiltų dviem laipsniais. Tai būtų ne tik tautų persikraustymas, bet ir kataklizmai, kurių būtų neįmanoma suvaldyti jokiomis karinėmis priemonėmis.
Kai tai supranti, ieškai sprendimo. ES žalioji darbotvarkė yra pakankamai stipri, mes palaikome visus sprendimus, kuriuos priima ES. Mes neleidžiame čia tokių technologijų, kurios galėtų pakenkti mūsų vandeniui.
Dabar, pavyzdžiui, yra daug kalbama apie anglies dvideginio laidojimą po žeme. To negalima leisti. Šiandien niekas negali garantuoti saugumo, nes neįmanoma pasakyti, kur yra plyšiai po žeme. Jeigu ten po spaudimu būtų suvarytas anglies dvideginis, mes galime paprasčiausiai turėti problemų su vandenimis. Tai – didžiausias mūsų turtas.
Šiuo atžvilgiu mes esame labai labai turtingi, gerokai turtingesni už visus arabus ir kitas tautas. Tiktai dar to nesuprantame, neįvertiname. Ateityje bus taip, kad ne tiktai mes, bet ir visas pasaulis pradės suprasti, kad vieni turtingiausių žmonių pasaulyje bus gyvenantys Lietuvoje.
– Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po penkerių, dešimties metų? Viename tekste esate teigęs, kad šalis turėtų būti blaivi, sveika, ekologiška ir klestinti.
– Aš manau, kad čia prie to nėra labai ką ir pridurti. Galbūt išsilavinusią tik. Jei kalbėtume apie jaunesniąją kartą, dabar tu esi stiprus tiek, kiek esi išsilavinęs. Jei mūsų kartose dar ir buvo abejonių, juk važiuoti apsipirkti į Lenkiją ir parduoti prekes grįžus labai daug proto nereikėjo, užteko vos porą žodžių lenkiškai mokėti. Dabar šiame globaliame pasaulyje ir kalbų mokėjimas, ir daugelis kitų dalykų yra privalomi atributai, ir, be abejonės, labai norisi, kad Lietuvos universitetai būtų patys geriausi lietuviams.
Mes esame labai turtinga valstybė dar viena prasme: turime apie milijoną žmonių, gyvenančių emigracijoje, tai – daugiau nei trečdalis Lietuvos piliečių, dabar nesančių Lietuvoje. Ten jie sprendžia savo ekonomines, savo šeimų problemas, bet tai yra labai didelis turtas. Jeigu sugebėsime savo ekonomiką ir buitį sutvarkyti taip, kad gyventi kitur nebesinorės, mes galime susigrąžinti tiek daug žmonių.
(Fotobanko nuotr.)
Pasaulyje yra labai nedaug valstybių, kurios gali susigrąžinti tokį skaičių savo piliečių. Štai, pavyzdžiui, vokiečiams imigrantų reikia, emigracijos jie praktiškai neturi, tad neišvengiamai turi priimti migrantus iš įvairių pasaulio šalių. Jų visuomenė šia prasme nėra turtinga, jie neturi tos bazės, kurią turime mes. Po dešimties metų, įgyvendinę didelius pokyčius, galime didėti, stiprėti mūsų pačių žmonių sąskaita. Tai yra labai didelė vertybė, labai didelis privalumas.
Jei kalbame apie išsilavinimą, japonai po Antrojo pasaulinio karo išsiuntė savo vaikus po visą pasaulį mokytis, tik vėliau juos susigrąžino ir sukūrė tai, ką sukūrė. Tad aš į tokius procesus, kai lietuviai jaunuoliai išvažiuoja į užsienį mokytis, nežiūrėčiau labai neigiamai. Tai yra potencialo klausimas. Tai, kad šimtai tūkstančių mūsų vaikų dabar mokosi įvairiuose Vakarų universitetuose, ir yra tas potencialas, kuris gali būti sugrąžintas. Jeigu mes tikrai dėsime dideles pastangas.
Ekologiška? Taip, mes šiandien nesame viena švariausių valstybių. Švariausia gamtos prasme. Mes esame unikalūs. Aš galiu duoti pavyzdį su gandrais. Ne dėl to, kad gandras prisegtas švarko atlape, bet dėl to, kad jie yra šalies ekologiškumo faktorius. Mes esame praktiškai vienoje klimatinėje zonoje su Danija. Remiantis kelerių metų senumo duomenimis, šioje šalyje perėjo tik viena gandrų pora. Lietuviai pasakodavo, kad juos, atvažiavusius Danijoje į svečius, veždavo pasižiūrėti tų gandrų. Lietuvoje mes turime daugiau nei 20 tūkst. perinčių gandrų. Ką tai rodo? Sovietiniais metais gandrų buvo gerokai mažiau. Gandrai nepakenčia aplinkos, kurioje yra naudojama daug cheminių medžiagų.
Tas požymis, kad šalyje turime didžiausią gandrų populiaciją Europoje, rodo, kad turime varlių, gana švarią dirvą, tačiau prie to esame taip pripratę, kad nebepastebime, nebevertiname. Tai – tikrai didžiulė vertybė.
Tas milijonas mūsų pačių piliečių, kurie dabar jau išvažiavę, jie niekur tokios šalies neras. Anglijoje juk net į mišką grybauti negali nueiti. Vokietijoje taip pat, be kalnų, jau nieko natūralaus neliko, viskas sukultūrinta.
Lietuva yra nuostabi šalis klimatine prasme. Na, taip, šiek tiek atšilo, bet tikėkimės, kad tai viena ciklo dalių. Juk atšilimai ir atšalimai yra cikliški, nebūtinai tai negrįžtami procesai. Bet dabar, mums esant tokiame atšilimo cikle, ir mūsų klimatas darosi toks palankus, kad jau vasarą praktiškai nebereikia į Turkiją važiuoti. Čia būna pakankamai šilta.
Tad grįžtant prie jūsų klausimo, taip, aš matau potencialą. Esu politikoje dėl to, kad noriu, jog ir jūs, ir visi žmonės, kurie yra jaunesni, kuriems dar labai daug visko priešakyje, norėtų gyventi šioje šalyje. Aš suprantu, kad nuo manęs tai irgi priklauso. Pavyzdžiui, į mus daug akmenų buvo mesta dėl alkoholio kontrolės priemonių, ant mūsų galbūt pyksta tie jauni žmonės, kuriems dabar yra 20 metų.
Bet ateis laikas, kai jiems bus 35–40 metų ir jie supras, jų vaikai tada bus tokio amžiaus. Jie norės vaikams padėti ir juos apsaugoti, atriboti nuo tokių dalykų kaip alkoholis, narkotikai ir kita. Tačiau tai išspręsti galima tiktai dedant kažkokias pastangas, o ne sėdint sudėjus rankas.
Švietimas, aišku, labai svarbu, bet jis – sąlyginis dalykas. Jis priklauso nuo mokytojo, nuo medžiagos, kuri pateikiama. Tad visko nurašyti švietimui negalima. Vienur mokytojas – geras, kitur – prastas, neperduoda to, ko reikia.
Todėl yra šeima, bendruomenė, valstybė. Šeima yra tas pagrindinis resursas, kuris padeda žmogui, lygiai kaip ir bendruomenė. Miestuose galbūt tai jaučiama mažiau, bet yra itin svarbu kaime. Ir, žinoma, valstybė. Jei valstybė visiškai ignoruoja procesus, kurie vyksta, ji gali susidurti su didžiulėmis problemomis. Aš nesu liberalas ir nesu kairysis, aš suprantu viena: mes nesame ta visuomenė, kuri šiandien yra pasiruošusi spręsti savo problemas be valstybės.
