FotobankasES lyderių sutarimas dėl ekonomikos gaivinimo plano ir naujojo Bendrijos biudžeto yra reikšmingas pasiekimas, tačiau lėšų skirstymo kriterijus kai kuriais atvejais nulėmė siauri nacionalinės politikos interesai, sako profesorius Ramūnas Vilpišauskas.
Eksperto teigimu, Lietuvos prezidentas derybose laikėsi daugelio metų nuoseklios pozicijos, tačiau kritikai gali pasigesti jo dėmesio toms sritims, kur ES lėšų investavimas atneša didžiausią grąžą. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius R. Vilpišauskas antradienį atsakė į BNS klausimus.
– Kokia ekonominė ir geopolitinė pasiekto susitarimo reikšmė Lietuvai ir ES?
– Pats susitarimo faktas vertintinas teigiamai, nes rodo, jog įmanoma rasti bendrą vardiklį tarp visų 27 ES šalių tokiais jautriais klausimais, kaip pinigų dalybos. Be to, tai sudaro galimybę toliau judėti link diskusijos dėl pasiekto susitarimo su Europos Parlamentu ir po to – susitarimo ratifikavimo valstybėse narėse. Tad pats susitarimas yra reikšmingas pasiekimas ir visai ES, ir jos valstybėms narėms, įskaitant Lietuvą.
Kitas klausimas, ar šis susitarimas geras turinio prasme. Šiuo požiūriu turime įprastą situaciją, kai susitarimas pavyko po daugybės kompromisų ir nuolaidų skirtingoms šalims, kad jų vadovai turėtų kuo pasigirti savo rinkėjams ir atsakyti į politinių konkurentų priekaištus. Kaip ir anksčiau, derybos baigėsi sudėtingais ir visuomenei sunkiai suprantamais paketiniais susitarimais, kuriuos net ir patys derybų dalyviai dabar interpretuoja skirtingai, o lėšų paskirstymo politinė logika dažnai prasilenkia su tuo, ką siūlytų didžiausios grąžos visuomenei ir pridėtinės europinės vertės principai.
Matome kaip galutiniame pakete apkarpomas finansavimas tokioms sritims, kurios sietinos su šiuolaikinio ekonomikos augimo poreikiais ir bendru veikimu ES lygiu, valdant tarpusavio priklausomybes, pvz., mokslui ir inovacijoms ar bendroms priemonėms sveikatos apsaugos srityje, tačiau ir toliau reikšminga dalis ES daugiametės finansinės perspektyvos lėšų bus skiriama žemės ūkiui.
„Taupiosios“ šalys išsaugojo bei pasididino susigrąžinamas įmokas (vadinamuosius „rebate’us“), Pietų Europos šalys gali skelbti apie pergalę, nes, skirtingai nei „taupiųjų“ pirminio reikalavimo apskritai neskirti dotacijų iš Atsigavimo fondo, o tik paskolas, galiausiai sutarta dėl 390 mlrd. eurų dotacijų. Vengrijos ir Lenkijos vadovai skelbia apie pergales ir dėl šioms šalims numatytų lėšų, ir dėl vadinamojo teisės viršenybės ginčo. Kai kurie kontroversiški klausimai ir dabar iki galo lieka neaiškūs, pavyzdžiui, kaip bus finansuojamas ES pasiskolintų Atsigavimo fondo lėšų grąžinimas. O apskritai visas šis susitarimų paketas nebūtų įmanomas, jei Vokietija nebūtų sutikusi su Atsigavimo fondo kūrimu ir savo finansinio indėlio didinimu.
Lietuvos pozicija vertintina keliais aspektais. Pirma, svarbiausi Lietuvos prezidento akcentuoti prioritetai šiose derybose iš esmės yra tokie patys, kokius mūsų šalis kelia nuo pats įstojimo į ES 2004 m. Tai – tiesioginių išmokų ūkininkams didinimas, judant link jų suvienodinimo su ES senbuvių dydžiais, sanglaudos lėšų išsaugojimas, adekvatus su naryste ES susijusių įsipareigojimų (IAE uždarymo ir specialaus tranzito į Kaliningrado sritį) finansavimas. Ne viską, ką prieš derybas kaip Lietuvos siektinas sumas viešai skelbė prezidentas G. Nausėda, pavyko pasiekti. Kita vertus, sudėjus Atsigavimo fondo ir daugiametės finansinės perspektyvos lėšas, Lietuva bet kuriuo atveju galėtų pretenduoti į didesnes lėšų sumas nei dabar, nors ir numatytas sanglaudos lėšų mažėjimas. Manau, kad Lietuvai svarbiausia tinkamai panaudoti tuos pinigus, investuojant į ilgalaikį ekonomikos augimą. Būtent tinkamas panaudojimas, o ne panaudotų lėšų sumos galiausiai lems ES lėšų naudą.
– Kokie turėtų būti esminiai kriterijai naudojant lėšas Lietuvai naujoje finansinėje perspektyvoje?
– Tiek kiek leidžia ES taisyklės, reikėtų investuoti į sąlygas įmonėms užsiimti inovacijomis ir didinti savo produktyvumą, neiškraipant konkurencinių sąlygų ir nesuteikiant pirmenybės kokioms nors šakoms ar veikloms. Be to, įvertinant vis dar vidutiniškus valstybės administracinius gebėjimus ir kartu šios krizės metu išaugusį valstybės vaidmenį, reikėtų investuoti į viešojo sektoriaus paslaugų kokybės kėlimą.
Kitaip sakant, institucijų ir investicinės aplinkos kokybė, mano nuomone, būtų tie siektini bendrieji tikslai, kuriems ir reikėtų nukreipti kiek įmanoma daugiau ES lėšų, kad jos ateityje sudarytų sąlygas verslui ir viešųjų paslaugų vartotojams patiems lengviau ir produktyviau plėtoti savo veiklas. Ir, žinoma, nepamiršti, kad narystė ES pirmiausia reiškia naudą, kurią gauname iš bendrosios rinkos, o jai sklandžiai veikti irgi reikalingos investicijos, ypač vertinant iš ES periferijoje esančios šalies perspektyvų. Tad transporto ir energetikos jungtys su kitomis ES šalimis, stipresnis įsitinklinimas įvairiuose profesiniuose tinkluose, įskaitant ir mokslo bei švietimo, ES išorės sienų apsauga ir panašūs dalykai irgi turėtų būti tarp prioritetinių ES lėšų panaudojimo sričių, kiek tai leidžia šių lėšų naudojimo taisyklės. Galiausiai, prioritetą reikėtų skirti tų ryšių lėšoms, kurios reikštų mažesnius įsipareigojimus mokesčių mokėtojams ateityje.
– Ką šis viršūnių susitikimas pasako apie ES būklę?
– Šis susitikimas rodo, kad skirtingų ES šalių požiūris į ES ir bendro veikimo prioritetus skiriasi ir kad nacionalinė politika ir toliau išlieka labai svarbi ES politikos dedamoji. Kita vertus, nors šie nacionalinių pozicijų skirtumai daro poveikį susitarimo proceso trukmei ir turiniui, jie nėra tokie dideli, kad neleistų apskritai susitarti, surasti bendro vardiklio. Vadinasi, ryšys tarp to, kas daroma ES lygiu, valdant visoms šalims aktualius tarpusavio ryšius, ir to, kas svarbu kiekvienos šalies nacionalinės politikos požiūriu, yra. Galbūt norėtųsi, kad tų tarpusavio priklausomybių valdymas būtų efektyvesnis, ir ypač, kad būtų matoma jo nauda kiekvienai ES narei, bet politinis procesas neišvengiamai susijęs su kompromisais.
– Kaip šis derybų krikštas sekėsi Lietuvos prezidentui G. Nausėdai?
– Prezidentas G. Nausėda rodė aktyvumą, bendravo su panašius prioritetus turinčiais partneriais, pvz., Baltijos šalimis, taip pat su kitomis šalimis, derybų pradžioje parodė dėmesį Vokietijos kanclerei. Tai gana adekvatus veikimas esant tokios šalies kaip Lietuva vadovui. Aišku, galima norėti, kad jis, turėdamas ekonomisto išsilavinimą, labiau palaikytų finansavimą toms sritims, kuriose ES lėšų investavimas atneša didžiausią grąžą, o ne pinigų dalijimą atskiroms interesų grupėms (ūkininkams). Bet jo elgsena atitinka įprastą politinę elgseną, taip prieš septynerius metus elgėsi ir D. Grybauskaitė. Be to, žinome, kad ne nuo Lietuvos ar Baltijos šalių pastangų priklausė galutiniai sprendimai, nes ne jos buvo pagrindinių ginčų dalyvės.
Tad kaip paprastai daugiausia lėmė tie, kas daugiausia finansiškai prisideda prie ES biudžeto (Vokietija) bei tie, kurių pozicijos buvo labiausiai apribotos vidaus politikos poreikių (pvz., Olandija ar Italija).
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
