Josvydas Elinskas/ELTARemigijus Žemaitaitis, kandidatas į Lietuvos prezidentus, pasisako už pragmatinius santykius su Baltarusija, o jo skleidžiama retorika skundžiasi Lietuvoje gyvenančios tautinės bendruomenės. Tad kokia jo pozicija dėl svarbiausių žmogaus teisių?
Nevyriausybinių organizacijų ir žurnalo IQ projektas rinkis2024.lt vertina kandidatus pagal jų pažiūras ir veiklą žmogaus teisių klausimais. Čia rasite kandidatų veiklos ir programų apžvalgą, o vėliau bus pateikti ir ekspertų vertinimai. Publikuojame R. Žemaitaičio atsakymus.
– Ar sutinkate, kad Lietuva kaip gerovės valstybė turėtų suteikti daugiau socialinių paslaugų ir pagalbos žmonėms, prižiūrintiems negalią turinčius ar sunkia liga sergančius artimuosius?
– Taip. Pastaruosius 15 metų šiuo klausimu smarkiai pajudėjome ir valstybės dėmesys yra pakankamai didelis, bet nepakankamai daroma su jų integracija. Ir didžiausia problema – šeimos nariai, kurie prižiūri negalią turinčius asmenis. Jeigu toks žmogus suserga ar guldomas į slaugos skyrių, tai 120 dienų gali gulėti. Aš siūliau 180 dienų, tai yra pusė metų per metus, ir tai yra normalu. O kitas dalykas yra tai, kad žmonės, kurie prižiūri vaiką, tėvą ir pan., negalėtų iškristi iš darbo rinkos. Žinau tokių pavyzdžių, kai žmogus, ilgus metus prižiūrėdamas savo artimąjį, negali visavertiškai integruotis į darbo rinką, o tai galbūt leistų jam gauti ir didesnį atlyginimą, ir vėliau užtikrintų geresnes socialines garantijas.
– Ar sutinkate, kad kiekvienam žmogui, nepaisant jo negalios, valstybė turėtų sudaryti sąlygas ir galimybes asmeninius sprendimus priimti pačiam?
– Ir taip, ir ne. Tai priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės ir jo ligos. Žmogus gali būti riboto veiksnumo arba visiškai neveiksnus. Visiškai neveiksnus žmogus tikrai negali priimti sau geriausių sprendimų. Tą priima arba valstybė, arba artimi žmonės, kuriems yra pavesta rūpyba. Dėl riboto veiksnumo žmogaus – tai vėl priklausytų, ar tai yra fizinė, ar psichinė negalia. Nes jeigu tai yra psichinė negalia, turbūt jis nelabai galėtų priimti sprendimų dėl savo finansų, pinigų ir t. t., bet jeigu fizinė – tikrai taip.
– Ar pritariate, kad vaikai su negalia turėtų mokytis kartu su kitais vaikais bendrojo lavinimo mokyklose įtraukties būdu?
– Taip, tik tokios klasės turėtų būti skaidomos. Jeigu tai yra psichinę negalia turintis vaikas ir klasėje yra daugiau nei 15 vaikų, tokioje klasėje galėtų būti tik vienas toks vaikas, jeigu tai yra du vaikai su psichine negalia, klasė turi būti skeliama. Tai labai paprastas dalykas: vaikas, turintis fizinę negalią, neturi didelių bėdų integruotis, bet didžioji dalis visuomenės, kad ir ką darytume, kad ir kokių integracinių iniciatyvų imtumės, į vaikus su psichine negalia žiūri su rezervu. Automatiškai tas vaikas kartu su visais kitais patiria ir daugiau psichologinių iššūkių. Dėl to gali nukentėti ir mokymo kokybė: neskaidant klasių, turint omenyje, kad vaikui su psichine negalia reikia skirti daugiau laiko, nukenčia likusi klasės dalis, kuriai atitinkamai bus skiriama mažiau mokytojo laiko.
Bet tai nėra prezidento funkcija ir šioje vietoje prezidentas negalėtų imtis jokių sprendimų. Už šią funkciją atsakingos Sveikatos apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, o prezidentas gali tik padėti šią problemą spręsti pasinaudodamas savo politiniu svoriu.
– Ar pritariate, kad mokyklose turėtų būti kalbama lytiškumo ugdymo, reprodukcinių teisių temomis įtraukiant įvairovės temas?
– Ne. Nemanau, kad tai yra naudinga. Žinoma, priklausytų ir nuo amžiaus. Jeigu mes kalbame apie gimnazistus, turbūt galėtume kalbėti, bet Konstitucija garantuoja, kad tai yra šeimos teisė ir valstybė į tai nesikiša. Nemanau, kad valstybė turėtų nuspręsti, ką mano vaiką mokyti ir kokią informaciją jis turėtų gauti. Aš esu tėvas, esu atsakingas, mama irgi yra atsakinga ir ne valstybės reikalas, koks ugdymas turėtų būti. Ir jeigu Lietuva būtų principinga, galėtume nueiti iki Europos Žmogaus Teisių Teismo, t. y. teisė į informaciją ir tėvų teisė į auklėjimą. Jeigu mano šeima yra auklėjama krikščioniškais pagrindais, tarkime, lytinis ugdymas mums nėra priimtinas auklėjime, tad ir mano vaikui tai neturėtų būti kišama.
– Ar palaikote mintį, kad pabėgėliai iš Ukrainos ir pabėgėliai iš Sirijos Lietuvoje turėtų būti priimami vienodomis sąlygomis?
– Taip, vienareikšmiškai. Kuo skiriasi pabėgėlis iš Palestinos, kur Izraelis juos žudo ir vykdo genocidą, nuo pabėgėlio iš Sirijos, kur lygiai taip pat yra terorizuojamas ir iš jo atimamos žemės, arba nuo Ukrainos, kuri patiria teroro aktą žmonių, kurie nori pagrobti jų teritoriją? Jeigu kalbame žmogaus teisių prasme, visų teisės yra vienodai lygios.
– Ar sutinkate, kad Lietuva turėtų nustoti vykdyti tarptautinę teisę pažeidžiančias atstūmimo praktikas ir sukurti efektyvią sistemą, kuri užtikrintų galimybę prieglobsčio prašantiems asmenims pateikti prieglobsčio Lietuvoje prašymą?
– Ne. Nemanau, kad Lietuva taiko labai griežtą tvarką. Taip, kai buvo pirmoji, antroji migrantų bangos, per antrąją bangą buvo taikomos griežtesnės priemonės. Šiandien į Lietuvą patekęs ir prašantis prieglobsčio žmogus gauna daug geresnes socialines garantijas nei Lietuvos pilietis. Dėl socialinių ekonominių įgūdžių žmogus negali gauti darbo, gerų pajamų ir yra priverstas gyventi iš 150 eurų vienetinių pajamų, o atvažiavęs migrantas gauna pinigų ir būstui, ir šildymui, ir maitinimui, ir drabužių. Žinoma, to prezidentas nesprendžia, bet kaip atstovas Europos Vadovų Taryboje kelčiau tokį klausimą, ar Europos Sąjunga neturėtų prisiimti atsakomybės, o ypač senosios Europos šalys, dėl kurių vykdomos kolonizacijos politikos migrantai ir važiuoja, neturėtų prisiimti atsakomybės, kad jie čia nevažiuotų.
– LR Konstitucinis Teismas pripažino, kad 2021 m. prieglobsčio prašytojų sulaikymas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Ar pritariate, kad Lietuva turėtų sumokėti atsiprašymo kompensacijas kiekvienam žmogui, pvz., po 1000 eurų?
– Ne. Sumokėti nereikia. Aš pats kreipiausi, kai Agnė Bilotaitė šitą projektą prastūminėjo. Mes aiškiai įvardijome, kad yra aiškus žmogaus teisių pažeidimas ir nėra suderintas su Europos Komisija, ir jeigu būtų buvę suderinta, kaip vėliau ir buvo padaryta, problemų niekam nebūtų kilę. Kompensuoti jokiais būdais nereikia, nes tai vėliau būtų paskatinimas, kad per Lietuvą galima sėkmingai keliauti, o vėliau Lietuva dar ir sumoka už tai. Buvo taip, kaip buvo, problema buvo, bet ji išspręsta ir iš jos reikia tik pasimokyti.
– Ar palaikote Civilinės sąjungos įstatymo projektą, kuris yra pateiktas Seimui?
– Nepalaikau, nes Civilinės sąjungos projektas prieštarauja Konstitucijos 38 str. trečiai daliai. Jeigu būtų kalbama apie pirmą dalį, kuris kalba apie šeimos sampratą, tai taip, tada būtų galima traktuoti, kad jis yra geras. Bet kadangi panaikintas partnerystės institutas Civiliniame kodekse ir perkeltos santuokos instituto tam tikros nuostatos į dabartinį įstatymą, jis negali būti priimtas, nes tai prieštarautų Konstitucijos 38 str. trečiai daliai.
– Ar pritariate, kad būtina panaikinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatą (4 str. 2 d. 16 p.), pagal kurią informacija apie LGBT asmenis nepilnamečiams yra ribojama?
– Ne. Tai yra tėvų teisė ir tėvai gali nuspręsti, kokią informaciją vaikas turi teisę gauti, o kokios – ne. Tam sukurta visokių saugiklių internete, tarkime, jeigu nepilnametis pradės žiūrėti suaugusiųjų kanalus, ten turi patvirtinti, kad yra 18 metų, lygiai taip pat su alkoholiu, jeigu tu žiūri smurtinius nusikaltimus – turi patvirtinti amžių. Kažkodėl ten nesiūloma panaikinti, o čia siūloma. Reikia žiūrėti sistemiškai ir tai yra šeimos teisė priimti sprendimą, kokią informaciją vaikas gali gauti. Jeigu vaikui yra 16–18 metų ir jis yra emancipuojamas, jis gali spręsti, bet jeigu jis nėra emancipuotas, už jį atsako tėvai.
– Ar pritariate, kad Seimas kuo greičiau ratifikuotų Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo?
– Ne. Ji visiškai nereikalinga, nes Konstitucijos 38 str. penktoje dalyje aiškiai parašyta, kad šeimoje sutuoktinių teisės yra vienodai lygios, ta pati Konstitucijos atsakomybė ir teisė, kad teisingumas yra užtikrinamas, ir Baudžiamasis kodeksas, kuris kuo puikiausiai šiandien apsaugo nuo smurto artimoje aplinkoje ir gina žmonių tiek teises, tiek pareigas nesmurtauti. Ir kad mes priimsime konvenciją ir nuo to bus mažiau nusikaltimų, aš tuo netikiu. Su šita konvencija bandoma prastumti Konstitucijos 38 str. pirmos dalies pirmą žodį sulyginant šeimą su visomis ideologinėmis ir socialinėmis lytimis. O Lietuvoje yra tik dvi ideologinės lytys, o socialinių lyčių gali būti ir tūkstantis.
– Ar pritariate, kad Lietuva, kuri yra sekuliari valstybė, turėtų taikyti tokius pat aukštus lobistinės ir finansinės veiklos skaidrumo reikalavimus Katalikų bažnyčiai, kokius taiko ir NVO bei verslui, taip užtikrindama atvirą ir sąžiningą veikimą bei atskaitomybę visuomenei?
– Ne. Nemačiau nei vienos pasaulio šalies, kurioje viskas būtų idealu. Tai yra klausimas, kuris niekada neįgyvendinamas, bet politiškai, filosofiškai yra patrauklus. Tad galime kalbėti apie nieką ir niekada jokio atsakymo nebus suteikta. Tai klausimas apie nieką. Bent jau savo gyvenimo patirtyje ir praktikoje aš dar nemačiau, kad viskas būtų idealiai.
