Piliečiai turi galimybę tiesiogiai priimti sprendimus, tačiau net 7 iš 11 Nepriklausomoje Lietuvoje surengtų referendumų neįvyko

Dažnos nesėkmės gąsdina ir 2019-aisiais planuojamo referendumo dėl dvigubos pilietybės iniciatorius. Kelerius pastaruosius metus šį klausimą bandyta išspręsti išvengiant piliečių kvietimo prie balsadėžių. Visgi Konstitucinis Teismas išaiškino, kad referendumas – vienintelis būdas gauti atsakymą. Ryžtą padaryti viską, kad šis referendumas įvyktų, jau išreiškė ne vienas politikas. Žadama ne tik peržiūrėti jau egzistuojančius teisės aktus, bet ir kiek įmanoma palengvinti piliečių dalyvavimą: parinkti jiems patogiausią laiką, o prezidento rinkimus, sutraukiančius daugiausia rinkėjų, panaudoti kaip vyšnaitę ant torto. Tikslai – gražūs, užduotys – aiškios. Tik ar nebus pamirštos ankstesnių referendumų (ne)sėkmės priežastys?

Nei šilta, nei šalta

Pasirinkimas dalyvauti bet kuriuose rinkimuose yra gana asmeniškas, jo aktualumas kyla natūraliai arba yra formuojamas. Referendumas kaip tiesioginė demokratijos išraiška nėra jokia išimtis, o priežastys, kodėl kuris nors neįvyksta, susijusios su klausimo svarba, komunikacijos kampanijos tikslingumu ir bendru politinio aktyvumo lygiu. Vytauto Didžiojo universiteto prodekanės dr. Ingridos Unikaitės-Jakuntavičienės teigimu, žmonės dažnai mano, kad balsavimas referendume yra tik laiko gaišimas, nes jis vis vien neįvyks nesusirinkus reikiamam balsuotojų skaičiui. Solidarumo bei pilietiškumo stoka taip pat svarbus rodiklis. I. Unikaitės-Jakuntavičienės nuomone, Lietuvos piliečiai nemoka pasinaudoti referendumo teise arba tiesiog netiki gyventojų daugumos keliamo klausimo svarba: „Sprendimo teisę dažnai atiduodame kitiems – esą tegu sprendžia tie, kuriems klausimas iš tiesų aktualus. Jei man iš to nebus jokios naudos, kodėl turėčiau gaišti?“ Būtent dėl to būtina parinkti kuo tinkamesnį referendumo laiką. Jei balsavimas vyks ne atostogų laikotarpiu, nelyjant, o dar ir su kitais rinkimais, gyventojams kils mažiau dvejonių, ar eiti į rinkimų apygardą, tad, tikėtina, ir referendumas įvyks. Kita vertus, vangi referendumo kampanija, kai piliečiams trūksta informacijos, arba kai aktyvi tik viena pusė, naudos irgi duoda mažai. „Tokiais atvejais žmonės mano, kad stengiamasi ne skatinti apsispręsti ir pasverti visus argumentus, bet įpiršti tam tikrą nuomonę, kuri patvirtintų jau iš anksto priimtą sprendimą, – sakė I. Unikaitė-Jakuntavičienė. – Galiausiai, jei piliečiai yra pasyvūs, nusivylę politikais, jų veikla ir sprendimais, referendumuose aktyviai dalyvaus tik išimtiniais atvejais.“

Sėkmingai skleisti idėją

Prie aktyvaus piliečių dalyvavimo referendume gali prisidėti komunikacija. Ne veltui teigiama, kad tai bet kurio politinio proceso raktas į sėkmę. Pasak Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) docento Andriaus Šumino, pavykusi idėjos sklaida gali nulemti sėkmę ir per rinkimų kampanijas, ir organizuojant referendumus. Visos taisyklės tos pačios, išskyrus tai, kad referendume yra mažiau žaidėjų, tik esantys „už“ arba „prieš“.

Referendumo kampanijos sėkmę galima prognozuoti ir iš to, kiek žmonių dėmesio ji sulaukia, kiek klausimas aktualus žmonėms asmeniškai.

Referendumo kampanijos sėkmę galima prognozuoti ir iš to, kiek žmonių dėmesio ji sulaukia, kiek klausimas aktualus žmonėms asmeniškai. A. Šumino teigimu, politikoje emocija dažnai atlieka svarbų vaidmenį, tai gali turėti lemiamos įtakos ir kitąmet planuojamam referendumui dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Šis klausimas aktualus daugeliui žmonių, nes beveik visi turi į užsienį išvykusių artimesnių ar tolimesnių giminaičių. Pasak viešųjų ryšių specialisto Mykolo Katkaus, šiuo atveju labai svarbu, koks bus pasirinktas dvigubos pilietybės referendumo naratyvas. „Galima sakyti, jog tie, kas balsuoja už dvigubą pilietybę, nori, kad Lietuvoje emigrantai jaustųsi mūsų valstybės dalimi ir grįžtų, kitaip tariant, „susigrąžinkim piliečius, padedami dvigubos pilietybės“. Kitas naratyvas – ar sutinkame, kad valstybės turtais dalytųsi ir mūsų piliečiais būtų laikomi žmonės, kurie gauna pašalpų arba gėrybių iš kitų valstybių ir į Lietuvą atvažiuoja tik susitaisyti dantų, pasigydyti, sudalyvauti rinkimuose, nors iš tikrųjų čia negyvena. Tai du skirtingi požiūriai, kaip tas referendumas gali būti pateikiamas“, – aiškino M. Katkus. Piliečiams svarbu išgirsti įvairių argumentų, kurie išsklaidytų jų baimes ar abejones, taip pat kad vyktų konstruktyvi diskusija: „Žmonėms, pavyzdžiui, svarbu, kas yra referendumo iniciatoriai, kam jie atstovauja, ar jais pasitikima visuomenėje, ar stiprūs jų argumentai“, – sakė I. Unikaitė-Jakuntavičienė. Argumentacijos ir išaiškinimų, pasak A. Šumino, pastaruoju metu organizuojant referendumus trūksta: „Dalis jų Lietuvoje buvo rengiami rinkimų metu, norint įgyvendinti politinius tikslus. Partijos organizuodavo referendumus, tikėdamosi, kad tai joms padės pritraukti, mobilizuoti savo elektorato dalį.“ Pavyzdys, kai balsavimo rezultatas neatrodo esą pagrindinis referendumo iniciatorių tikslas, anot A. Šumino, gali būti referendumai dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo ir naujos elektrinės statybos. VU KF docento vertinimu, organizatoriai pirmiausia siekė pergalės rinkimuose, o ne referendumo sėkmės arba nesėkmės, ir toks elgesys diskredituoja paties referendumo idėją visuomenės akyse, nes žmonės nėra naivūs ir mato, kad politikai tokiomis priemonėmis bando siekti savo politinių tikslų. Galiausiai tai yra viena priežasčių, dėl kurių susidomėjimas referendumais Lietuvoje palyginti nedidelis.

Kas man iš to?

Politinės kampanijos užduotys nesibaigia rinkėjo atviliojimu prie balsadėžės. Specialistai sutinka, kad lemiamos įtakos referendumui gali turėti klausimo formuluotė. Juk, pavyzdžiui, teiginiui „laisvės niekada nebus per daug“ nėra neigiamo atsakymo. VU Filologijos fakulteto docentė Liudmila Arcimavičienė aiškina, kad politika ir kalba yra du neatsiejami dalykai, nes nuo kalbėjimo ir turinio išraiškos priklauso sėkmingas politinio sprendimo rezultatas ir jo atoveiksmis. Jam tirti mokslas naudoja kritinę diskurso analizę, kuri leidžia atpažinti kalbos poveikį žmonių politiniams sprendimams ir numatyti galimas tendencijas priimant politinius sprendimus. Pagrindinis metodo matas – antropocentriškumas, tikrovės vertinimas per asmenines patirtis. Jis veikia pasąmonėje, yra momentinis ir labai spontaniškas. O skatinamas per rinkimų kampaniją, rinkėjo dėmesį nukreipiant į problemines situacijas, gali turėti rimtų politinių padarinių. „Rinkėjui teigiama, kad referendumo rezultatas pagerins jo gyvenimą, tai yra leis uždirbti daugiau pajamų ar sukurs ramią ir saugią aplinką: sustabdys migraciją, terorizmą ir kita, – pasakojo L. Arcimavičienė. – Pastarieji pasaulyje vykę referendumai – Kryme, Škotijoje, Katalonijoje, dėl „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje – rinkėjo polinkį tikrovę vertinti remiantis tuo, kas jam svarbu ir artima, tik patvirtino.“ Vertinant Lietuvoje vykstančių referendumų formuluotes, galima matyti bandymus išnaudoti jau minėto antropocentriškumo reiškinį. L. Arcimavičienė atkreipė dėmesį, kad sėkmingų referendumų formuluotės prasidėdavo teigiamu ir suasmenintu kalbos aktu „pritariu“, kuris buvo konkretaus ir aiškaus teiginio pradžia. Kita vertus, idėjos palaikymą gali lemti ir tai, kiek formuluotėje yra žodžių, susijusių su teigiamu poveikiu balsuojančiam. „Tokios sąvokos kaip „narystė“ mokykloje, universitete, darbovietėje, „sąjunga“ santykiuose ar šeimoje, „pastovumas“ yra siejamos su asmeniniais kiekvieno žmogaus išgyvenimais, – sakė pašnekovė. – O formuluotės su tiksliais skaičiais dažnai turi priešingą poveikį, nes dauguma rinkėjų nesigilina į tam tikrus politinius ir socialinius rodiklius, tad konkretūs skaičiai juos gali tik atgrasinti.“ Lietuvos piliečiai gali prisiminti pavyzdžius: „Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo.“ Aiški ir trumpa pirmosios frazės struktūra tiesiogiai įtraukia rinkėją į sprendimą, o antroji verčia abejoti savuoju politikos išmanymu ir galimybėmis dalyvauti referendume. Pagrindinės kitų formuluočių sąvokos turi labai konkrečią reikšmę ir yra smarkiai angažuojamos žiniasklaidoje. Vienas pavyzdžių – 1996 m. vykusio referendumo teiginys dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. „Populiariojoje ir komercinėje žiniasklaidoje Seimo nariai dažnai asocijuojami su prasižengimais, netvarka, neetišku elgesiu, skandalais, – pabrėžė L. Arcimavičienė. – Tai formuoja išankstinę žmonių nuomonę, tad abejonių dėl referendumo tuomet neturėjo kilti – daugeliui parlamentarai yra tie, kurie kelia rūpesčių ir problemų.“ Kitaip tariant, klausimo formuluotė yra ne tiesiog žodžių rinkinys, o vertinimo ir mąstymo asociacijos, kuriomis remdamasis rinkėjas priima sprendimus.

Mažiau nebūtinai yra daugiau

Idėja tiesiogiai atsiklausti žmonių nuomonės vilioja ne vieną politiką ar visuomenininką. Tačiau realybė kartais pasirodo skaudi. Ypač kai iškyla poreikis surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. piliečių parašų. Dėl šios kartelės sumažinimo 2014 m. net balsavome referendume, bet jis galiausiai paskelbtas neįvykusiu. Šį paradoksą I. Unikaitė-Jakuntavičienė aiškino paprastai: „Surinkti parašus yra lengviau nei prikviesti žmones balsuoti. Pasirašydamas dėl iniciatyvos asmuo suvokia, kad jo parašas dar nieko nelemia, net neturėdamas aiškios nuomonės jis sutinka pagelbėti ar padaryti paslaugą tam tikrai grupei. Diskusijose dalis šių žmonių atkrinta supratę, kad klausimas aktualus ne valstybei, o tik siauram ratui žmonių.“ Beje, anot ekspertų, 300 tūkst. kartelė nėra per didelė referendumui inicijuoti. „Tai racionalus skaičius, – sakė Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius. – Jei reikalaujamų parašų surinkti nepavyksta, galbūt klausimas nėra toks svarbus visuomenei arba aktualus tik jos daliai.“ V. Sinkevičiaus požiūriu, net ir įvedę mažesnį kvorumą šiai iniciatyvai, problemos dėl neįvykstančių referendumų neišspręstume – daugiau nei pusė visų rinkimų teisę turinčių piliečių dar turi ateiti prie balsadėžių.

Tautos nuomonė nebūtinai visada yra racionaliausia, ji gali priimti sprendimą, kuris vėliau jai pačiai labai kenks.

Kita vertus, per didelės ir tokių referendumų rengimo sąnaudos. V. Sinkevičius įsitikinęs, kad lėšas galima panaudoti gerokai efektyviau, o tokia apklausos forma – tikrai ne vienintelis būdas tautai išreikšti valią. Anot V. Sinkevičiaus, reikia atsakingai rinktis Seimo narius, partijas ir tada neteks blaškytis referendumuose. „Tautos nuomonė nebūtinai visada yra racionaliausia, ji gali priimti sprendimą, kuris vėliau jai pačiai labai kenks“, – įspėjo pašnekovas.

Balsas – man, skalbimo milteliai – tau

Kalbėdamas apie dvigubos pilietybės referendumą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis užsiminė, kad sieks jį organizuoti kartu su prezidento rinkimais ir pratęsti iki dviejų dienų, kad užtikrintų didesnį visuomenės aktyvumą. Kad tokia strategija gali būti teisinga, patvirtino ir A. Šuminas: „Manoma, kad per prezidento rinkimus piliečiai balsuos aktyviau, nes tai bus ne perrinkimas, o galima sakyti – atviri rinkimai. Neturime aiškaus favorito, jų yra keturios ar penkios pavardės, todėl, tikėtina, kad tai trauks visuomenės dėmesį ir aktyvumas bus didesnis.“ Kita vertus, savo kandidatų nekeliančioms politinėms partijoms balsavimas dėl dvigubos pilietybės gali padėti per rinkimų kampaniją išsilaikyti dėmesio centre. Konstitucija tokius dalykus leidžia, nors, kaip pabrėžė V. Sinkevičius, Konstitucinis Teismas 2014 m. yra pareiškęs, kad geriau referendumus rengti atskirai nuo prezidento ar Seimo rinkimų. Esą piliečiai turi susikaupti ties vienu klausimu. Balsuojant kelias dienas bėdų kilti neturėtų – taip jau buvo 2003 m. Lietuvai sprendžiant dėl narystės ES. Tačiau svarbu, kad tokia galimybė būtų numatyta iš anksto, o ne įvedama specialiai ir likus nedaug laiko. Tame pačiame referendume, siekiant kaip įmanoma padidinti gyventojų aktyvumą, į pagalbą buvo pasitelkiamos ir dovanos: atėjusiems balsuoti dalyti lipdukai, kuriuos pateikę rinkėjai prekybos tinklo „T-Market“ parduotuvėse „Minima“, „Media“ ir „Maxima“ galėjo pigiau įsigyti alaus, šokolado arba skalbimo miltelių. Ne paslaptis – tokia kampanija davė vaisių, bet politologai pabrėžia, kad dovanos tikrai nėra sveikintina praktika. „Aktyvumo kėlimas dovanomis, net ir nepasakant, kaip balsuoti, skatina palaikyti konkrečią poziciją, – teigė I. Unikaitė-Jakuntavičienė. – Nesėkmės atveju referendumo iniciatoriai turi prisiimti atsakomybę, kad buvo per mažai investuota į komunikaciją, galimybes pasiekti įvairias žmonių grupes, įrodyti klausimo svarbą.“ Net ir išbandžius visas minėtas priemones, rinkėjų sprendimui, eiti į rinkimų apylinkes ar ne, įtakos gali turėti net laikas. Tai parodė jau minėtas 2014-ųjų referendumas. „Problema, kad jis buvo organizuojamas birželio pabaigoje. Natūralu, jog dalis žmonių jau atostogavo, kiti buvo užsiėmę visai kitais dalykais, o prieš tai dar vyko du prezidento rinkimų turai. Žmonės pavargo nuo rinkimų“, – komentavo A. Šuminas. Kita vertus, kaip pridūrė VU KF docentas, žemas rinkėjų aktyvumas gali reikšti ir tvirtą balsą „prieš“. Jau prasidėjusi referendumo dėl dvigubos pilietybės kampanija kol kas, pasak A. Šumino, turi vieną itin ryškų trūkumą – baimę, kad jis neįvyks. „Apie šį referendumą daug kalbama ir jo akivaizdžiai nenorima. Buvo ieškoma visų įmanomų būdų, kad jo nereikėtų organizuoti – interpretuojama, kreiptasi į Konstitucinį Teismą. Visa tai rodo, kad bijoma, jog tas referendumas gali neįvykti. Nemanau, kad kas nors bijo dėl jo rezultatų. Jeigu jis įvyks, natūralu, kad balsavimo rezultatai bus palankūs“, – sakė A. Šuminas. Viskas atrodo perspektyviau, kai patys organizatoriai tiki savo argumentais ir siekia klausimą galutinai išspręsti. Netikėti referendumai JAV, 2014 m. Gyventojai sprendė, ar medžiojant juodąsias meškas reikėtų uždrausti konditerijos gaminius naudoti kaip masalą. LIETUVA, 2014 m. Iniciatyvinė grupė, kurią sudarė signataras Romualdas Ozolas, tautininkai Julius Panka ir Gintaras Songaila, rašytojas Erika Drungytė ir kiti, siekė rinkti parašus dėl lito išsaugojimo. Vyriausioji rinkimų komisija atsisakė registruoti iniciatyvinę grupę. ŠVEICARIJA, 2003 m. Buvo svarstoma galimybė keturis sekmadienius per metus uždrausti gyventojams važinėti automobiliais ir skatinti naudotis tik viešuoju transportu. AUSTRALIJA, 1977 m. Referendumu buvo sprendžiamas klausimas, kuri daina geriausiai atskleidžia australų tapatybę. Piliečiai galėjo rinktis iš „God Save the Queen“, „Advance Australia Fair“, „Song of Australia“, „Waltzing Matilda“. NAUJOJI ZELANDIJA, 2009 m. Referendume klausta, ar turėtų būti kriminalizuotas kaip auklėjamoji priemonė tėvų naudojamas pliaukštelėjimas vaikui.