Bene didžiausiu XXI a. iššūkiu tapo koronaviruso pandemija, paveikusi viso pasaulio ekonomiką, sveikatos apsaugos sistemą ir socialinį gyvenimą. Nors Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) parengė įvairių standartizuotų rekomendacijų, akivaizdu, kad kiekviena valstybė turėjo individualiai prisiimti atsakomybę kovoje su koronavirusu.
Todėl Lietuvoje vadovaujantis Vyriausybės vasario 26 d. nutarimu buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija dėl naujos pavojingos užkrečiamosios ligos – koronaviruso (COVID-19) – plitimo grėsmės. Kovo 14 d. nutarimu paskelbtas trečias (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis ir karantinas visoje šalies teritorijoje, o kovo 25 d. sudarytas COVID-19 sukeltos situacijos valdymo komitetas, kurio pagrindinis uždavinys – padėti Vyriausybei valdyti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl koronaviruso. Šis komitetas teikė ir šiandien dar teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl būtinų valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymo ir (ar) padarinių šalinimo priemonių, taip pat dėl pagrindinių žmogaus teisių bei laisvių ribojimo tikslingumo karantino metu.
Įvestas karantino režimas įteisino akivaizdžius konstitucinių žmogaus teisų ir laisvių, juridinių asmenų veiklos suvaržymus, t. y. apribojo viešojo ir privataus sektoriaus veiklą, dėl šios priežasties nemažai žmonių neteko darbo ar buvo priversti išeiti nemokamų atostogų. Taip pat apribotos valstybės priedermės žmonių atžvilgiu sveikatos apsaugos, švietimo, privataus gyvenimo neliečiamumo ir kitose srityse. Susiklosčiusiomis aplinkybėmis padidėjo nusikalstamų veikų padarymo rizika, kurias galėjo padaryti į Lietuvą laikinai grįžę ir nebegalintys iš jos išvykti, čia nesimokantys ar darbo neturintys arba jo laikinai netekę asmenys.
Atsižvelgę į šių apribojimų mastą, teisės ekspertai ėmė kelti klausimą, ar pati Vyriausybė be Seimo sprendimo galėjo priimti nutarimus, nustatančius esminius žmogaus teisių ir laisvių suvaržymus, ūkinės veiklos draudimus, ir ar jos sprendimai nepriminė policinės valstybės modelio.
Pirma – sprendimas, po to – įstatymas
Pastebėtina, kad tiek iš Konstitucijos, tiek iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kylantis prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio pripažinimo principas nepaneigia to, kad žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas, todėl patys savaime karantino režimo apribojimai nereiškia Vyriausybės veikimo ultra vires ir veiksmų neteisėtumo. Visgi padėtis gali kiek pasikeisti ribojimus įvertinus per teisėtumo (ribojimas nustatomas įstatymu), pagrįstumo (ribojimai turi būti būtini) ir konstitucinio proporcingumo (ribojimu negali būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė) principus, kurių turi būti paisoma visais atvejais, kai kalbama apie konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus.
Seimui absoliučiai nusišalinus nuo sprendimų priėmimo, Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija per karantiną demonstravo ne demokratines vertybes, o policinės valstybės idėją.
Draudimais ir įsakmiu tonu pirmąją pandemijos bangą suvaldyti bandžiusi Vyriausybė visiškai atmetė dialogo su visuomene, sąmoningumo ugdymo ir nuoseklaus padėties aiškinimo kelią
Paskelbus pirmąjį karantiną visuomenė susidūrė su begale ribojimų ir net draudimų – suvaržytas asmenų judėjimas tiek tarp valstybių, tiek šalies viduje (Nemenčinės pavyzdys), apribota, o kai kuriais atvejais net uždrausta ūkinė veikla, uždrausti susibūrimai, apribota žmonių saviraiškos laisvė, medicininių paslaugų prieinamumas, sutrikdytas onkologinių ligonių gydymas ir švietimo sistemos funkcionavimas, nustatyti papildomi darbo reikalavimai. Taip pat atsirado reikalavimai dėl kaukių dėvėjimo, saviizoliacijos, šventiniu laikotarpiu buvo uždaromi įvažiavimai į miestus, užsikrėtimo koronavirusu atveju prašoma atskleisti privataus gyvenimo duomenis.
Taigi Vyriausybės nutarimu nustatyti karantino režimo draudimai esmingai apribojo gyventojų konstitucines teises ir laisves, o tai suponuoja, jog tokie ribojimai neišvengiamai turėjo būti nustatyti įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Esant karantino situacijai, tuo metu galiojusios Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo bei Civilinės saugos įstatymo redakcijos leido Vyriausybei nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas. Tačiau laikiną fizinių asmenų teisių ir laisvių apribojimą, laikiną juridinių asmenų veiklos apribojimą numato ir Nepaprastosios padėties įstatymas, kuris tik Seimui suteikia teisę įvesti tokius apribojimus (tarp Seimo sesijų – prezidentui) ir tik įstatymu, paskelbus nepaprastąją padėtį.
FotobankasĮvertinus nurodytų teisės aktų paskirtį ir esmę akivaizdu, kad juose numatyti galimi žmogaus teisių ir laisvių, juridinių asmenų veiklos bei konstitucinių nuostatų apribojimai nebuvo ir nėra tapatūs turinio ir apimties prasme. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme bei Civilinės saugos įstatyme įtvirtinti ribojimai turėtų būti suprantami ir taikomi gerokai siauresne apimtimi nei Nepaprastosios padėties įstatyme. Paskelbus pasaulinę pandemiją neabejotinai atsirado poreikis imtis globalių priemonių siekiant ne tik suvaldyti pandemiją, bet ir priimti strateginius sprendimus užtikrinant šalies ekonomikos stabilumą, sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimą, visuomenės saugumą, kartu ir konstitucinių vertybių apsaugą. Tačiau Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei Civilinės saugos įstatymas nebuvo pakankami šiems uždaviniams spręsti, ir tai aiškiai pademonstravo faktiškai susiklosčiusi situacija – paskelbus karantino režimą ir nustačius apribojimus Seimas skubiai ėmėsi Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo bei Civilinės saugos įstatymo pakeitimo ir papildymo naujomis nuostatomis, įgalinančiomis Vyriausybę de jure nustatyti platesnius ribojimus, kurie de facto jau realiai buvo taikomi karantino metu.
Tik kovo 31 d. Seimas įstatymu įtvirtino, kad karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Šiame įstatyme taip pat nustatyta, jog karantino metu gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė ir nustatyti ūkinės veiklos apribojimai. Pavyzdžiui, Vyriausybė gali nustatyti teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su ūkinės veiklos apribojimais – nustatyti produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką. Vyriausybė taip pat gali visoje valstybės teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu: a) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse atitinkamas funkcijas (darbus) būtina atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose; b) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos teritoriją; c) taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus atvejus, kai karantinas paskelbtas visoje šalies teritorijoje.
Šis Seimo žingsnis, kuriuo įteisinta praeityje įvykusi situacija, aiškiai rodo, kad visgi tokio masto žmogaus teisių ir laisvių bei ūkinės veiklos apribojimams nustatyti vienasmeniškas sveikatos apsaugos ministro ir Vyriausybės sprendimas, kuris buvo įtvirtintas poįstatyminiame teisės akte, buvo nepakankamas. Esama situacija aiškiai reikalavo įstatymų leidžiamosios valdžios politinės valios ir sprendimo, dėl to šiandien visiškai pagrįstai keliamas klausimas, ar Vyriausybė, nustatydama esminius žmogaus teisių ir laisvių bei ūkinės veiklos ribojimus, užtikrino šių ribojimų teisėtumą.
Chaosas ir paralyžius
Ne mažiau klausimų kyla ir dėl ribojimų pagrįstumo bei proporcingumo, ypač kalbant apie chaosą, kilusį sveikatos apsaugos sistemoje. Konstitucija nustato, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicininę pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Tačiau įvedus pirmąjį karantiną buvo apribotos galimybės patekti pas gydymo įstaigų specialistus, kad būtų laiku ir tinkamai diagnozuotas susirgimas, paskirtas gydymas. Vietoj to buvo teikiamos nuotolinės konsultacijos, kurios ne tik kad nebuvo efektyvios, bet ir dažnai ne visiems prieinamos, nes pacientai (ypač garbaus amžiaus) tiesiog negalėjo gydytojams prisiskambinti arba nesuprato medikų nurodymų. Esant skubios pagalbos indikacijoms neretai buvo atsisakoma pacientus vežti į ligoninę. Nebuvo arba buvo vangiai teikiamas gydymas onkologiniams ligoniams, ilgą laiką nebuvo galimybės savo noru išsitirti dėl koronaviruso, o medikai nebuvo aprūpinami reikiamomis apsaugos priemonėmis. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad Vyriausybės nustatytas karantino režimas iš esmės paralyžiavo sveikatos apsaugos sistemą ir sukėlė joje chaosą. Neabejotina, kad visa tai kėlė itin didelį pavojų visuomenės sveikatai. Padėtis tapo nevaldoma, ir tai lėmė situaciją, kurioje valstybė nebesugebėjo visų savo žmonių atžvilgiu vykdyti konstitucinės pareigos – užtikrinti medicininės pagalbos.
Jei situacija nesikeis ir neprasidės valdžios ir visuomenės dialogas, o įgalioti asmenys nepradės aiškinti savo veiksmų, ir toliau kils visuomenės pasipriešinimas.
Kritiško specialistų vertinimo bei dėmesio sulaukė ir užmojai iš užsienio atvykusius asmenis priverstine tvarka autobusais vežti ir izoliuoti savivaldybių administracijos numatytose patalpose, įvairių programėlių, kurios iš esmės leidžia identifikuoti asmens buvimo vietą, rinkti duomenis ir kontroliuoti asmenį, iniciatyvos, Užsienio reikalų ministerijos siekis įpareigoti mobiliojo ryšio operatorius teikti užsienyje esančių Lietuvos gyventojų duomenis be jų pačių žinios bei sutikimo ir pan. Tokie sprendimai akivaizdžiai kertasi su Konstitucijos 32 straipsniu, užtikrinančiu piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, taip pat laisvai išvykti iš Lietuvos, su Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu privataus gyvenimo neliečiamumo principu ir peržengia bet kokias pagrįstumo bei proporcingumo ribas.
Akivaizdu, jog susidariusi padėtis aiškiai indikuoja, kad siekiant šalies viduje suvaldyti pandemiją buvo būtina sprendimus priimti ne Vyriausybės, bet įstatymų leidžiamosios valdžios lygmeniu. Tai būtų užtikrinę tiek ketinamų nustatyti žmogaus teisių ir laisvių bei ūkinės veiklos apribojimų didesnę teisėtumo kontrolę, tiek demokratijos įgyvendinimą.
Seimui absoliučiai nusišalinus nuo sprendimų priėmimo, Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija per visą karantiną aiškiai demonstravo ne demokratines vertybes, o policinės valstybės idėją, kai vienašališkai kelių pareigūnų sprendimu buvo įvesta socialinio, ekonominio gyvenimo ir judėjimo laisvės kontrolė.
Jėgos pozicijos žala
Būtent per draudimus, ribojimus, įsakmų toną ir griežtinamas administracinės bei baudžiamosios atsakomybės sankcijas Vyriausybė bandė suvaldyti pandemiją. Kartu ji visiškai atmetė tokias veikimo pandemijos metu alternatyvas, kaip nuoseklus padėties aiškinimas, dialogas su visuomene, visuomenės narių sąmoningumo ugdymas (ne vien grasinant baudomis) ir išaiškinimą, kodėl turi būti taikoma vienokia ar kitokia priemonė. Suprantama, kad atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis reikalauja iš Vyriausybės didesnio dėmesio žmonių santarvei, konstruktyviam dialogui, o ne situacijai suvaldyti pasitelkti primityvų prievartos mechanizmą.
Tad natūralu, kad visuomenė, jausdama tik jėgos poziciją, ėmė nepasitikėti valdžia. Tuo labiau kad pastaroji akivaizdžiai vengė prisiimti atsakomybę už savo klaidas, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog valstybės rezerve trūksta medžiagų, reikalingų tyrimų dėl koronaviruso testams, realiai nepakanka apsaugos priemonių, nors buvo teigiama, kad šalis yra apsirūpinusi pakankamu jų kiekiu. Kiti pavyzdžiai – viešai tvirtinta, jog kaukių dėvėti nebūtina, nes jos neapsaugo nuo viruso, o netrukus imta teigti priešingai; PSO ragino didinti testavimo apimtį, o Lietuvoje ji buvo mažinama ir t. t.
FotobankasVisa tai paskatino ne tik nenorą laikytis taisyklių, tačiau ir įvairias sąmokslo teorijas, kurios atrodydavo neretai logiškesnės nei valdžios argumentai. Dalis visuomenės apskritai pradėjo neigti koronaviruso pavojų. Akivaizdus pavyzdys – Raseiniai, kuriuose esant viruso židiniui žmonės atsisakė testuotis, nes tiesiog netikėjo tokio viruso buvimu. Ko gero, jei situacija nesikeis ir neprasidės valdžios ir visuomenės dialogas, o įgalioti asmenys nepradės aiškinti savo veiksmų, bet pasikliaus tik visuomenės informavimo priemonėse keliama panika ir prievartiniais elgesio nurodymais, ir toliau kils visuomenės pasipriešinimas bet kurioms valdžios iniciatyvoms, susijusioms su koronavirusu. Šis pasipriešinimas gali nulemti masinį atsisakymą skiepytis naujai sukurtomis vakcinomis, pasyvų nepaklusimą reikalavimams dėvėti kaukes ar net aktyvius protestus prieš įvairius suvaržymus.
Siekti atkurti pasitikėjimą
Visuomenei kėlė nerimą Vyriausybės ir COVID-19 sukeltos situacijos valdymo komiteto pozicija. Labiausiai dėl to, kad visiškai buvo neaišku, kas daroma situacijai suvaldyti, su kuo tariamasi, konsultuojamasi, kodėl delsiama priimti būtinus teisinius sprendimus situacijai suvaldyti ir kokia yra sprendimų priėmimo ar jų nepriėmimo logika. Pasigesta moksliškai teisės aktais pagrįstos situacijos valdymo strategijos. Viešojoje erdvėje vėl skambėjo prognozės apie planinių gydymo paslaugų teikimo sustabdymą, nors nemažai mokslinių studijų parodė, kad toks sustabdymas sukelia netgi daugiau žalos nei pats virusas, su kuriuo kovojama. Nuolat kalbama apie antrajai viruso bangai nepasiruošusias gydymo įstaigas, nors tam buvo daugiau nei pusmetis. Visa tai rodo, kad kova su koronaviruso sukelta krize buvo ir yra netinkamai organizuojama, koordinuojama ir kontroliuojama. Todėl galima prognozuoti, kad artimiausiu metu (straipsnis rašytas 2020 m. spalį) de facto ne Vyriausybė, bet pandemija reguliuos mūsų visų gyvenimą.
Apibendrinant galima teigti, jog šalį kaustęs karantino režimas aiškiai parodė, kad Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, su tokio masto pandemija nebuvo ir nėra pasiruošusi susidurti, todėl daugelis ribojimų bei sprendimų priimami chaotiškai ir nepamatuotai, neturint aiškios veikimo strategijos ir tinkamai neįvertinus teisinių, socialinių bei ekonominių padarinių. Valdžios atstovai akivaizdžiai stokojo pagrįstų ir įtikinamų paaiškinimų, pasikliovė jėgos priemonėmis ir vengė prisiimti atsakomybę. Tokia situacija kelia rimtų problemų – vis didesnė visuomenės dalis neigia koronaviruso pavojų ir nesilaiko absoliučiai jokių saugumo priemonių, o tai neabejotinai prisideda prie viruso sklaidos. Todėl tolesnėje kovoje su pandemija prioritetinis uždavinys turėtų būti siekis atkurti visuomenės pasitikėjimą valdžia ir užmegzti sąžiningą dialogą su tauta, o ne nustatyti naujus draudimus.
Prof. dr. Romualdas Drakšas yra advokatų kontoros „Drakšas, Mekionis ir partneriai“ advokatas partneris
