Valstybės skuba apmokestinti nesveikus maisto produktus ir taip papildo biudžeto pajamas. Tačiau pasiekti svarbiausio tikslo – sumažinti nutukusių žmonių skaičiaus – vien mokesčiais nepavyks.

Estija birželio viduryje įvedė nuo kitų metų įsigaliosiantį vadinamąjį limonado mokestį. Jo tarifas priklausys nuo cukraus koncentracijos ir sieks nuo 10 iki 30 centų už 100 mililitrų saldžiųjų nealkoholinių gėrimų. Ateityje numatoma įstatymą dar griežtinti. Kiek anksčiau panašius mokesčius saldiesiems gėrimams numatė Vengrija, Prancūzija, Norvegija, tą patį rengiasi padaryti ir Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija. Vien cukrumi neapsiribota – Vengrijoje taip pat papildomai apmokestinti produktai, kuriuose viršijamas nustatytas druskos kiekis, o Danija nuo 2011 m. buvo įvedusi ir vadinamąjį riebalų mokestį, bet jį vėliau atšaukė. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga irgi yra cukraus mokesčio entuziastas. Jo patarėjos Linos Bušinskaitės-Šriubėnės teigimu, jau imtasi pirmųjų žingsnių – atliekamas tokio mokesčio poveikio vertinimas, analizuojama kitų šalių patirtis. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) taip pat ragina taikyti finansines priemones, kad būtų mažinamas nesveiko maisto vartojimas. Tokios pozicijos laikosi ir aukšti Europos Komisijos pareigūnai, tam pritaria sveikatos ir maisto saugos komisaras Vytenis Andriukaitis. Sunku ginčytis, kad šiais mokesčiais siekiama kilnių tikslų, tačiau netrūksta skeptikų, kad tai nėra geriausias problemos sprendimo būdas.

Vėl į Suvalkus?

Birželį Lietuvos laisvosios rinkos instituto surengtoje konferencijoje „Mitybinis paternalizmas“ dalyvavęs Londono ekonomikos tyrimų instituto gyvenimo būdo ekonomikos ekspertas Christopheris Snowdonas teigė, kad tokie mokesčiai maistui užtikrintai pasiekia vieną tikslą – žmonės pabrangusių produktų suvartoja mažiau. Tai rodo visų valstybių statistika. Tačiau negautas kalorijas vartotojai linkę kompensuoti kitais būdais, todėl sprendimas pabranginti vienos grupės maisto produktus gali ir neduoti tokio rezultato, kokio tikimasi.

Mokesčiai maistui užtikrintai pasiekia vieną tikslą – žmonės pabrangusių produktų suvartoja mažiau. Tačiau negautas kalorijas jie linkę kompensuoti kitais būdais.

Pavyzdžiui, Meksikoje 2014-aisiais apmokestinus didesnio kaloringumo produktus ir nealkoholinius saldžiuosius gėrimus, kitų kaloringų produktų suvartojimas paaugo 4 proc. Vengrijoje įvedus mokesčius druskos ir cukraus turintiems produktams, beveik trys ketvirtadaliai gyventojų sumažino šių maisto prekių vartojimą, tačiau išaugo neapmokestintų kaloringų produktų paklausa, o nutukimo problema tik augo. Danijoje apmokestinus daugiau riebalų turinčius produktus, gyventojai užsienyje įsigyjamai mėsai, riebalams ir sūriui išleisdavo dvigubai daugiau – mėnesio išlaidos šoktelėjo nuo 10 iki 20 mln. eurų, tad nutukimo augimo tendencijos nepakito. Po 15 mėnesių šis mokestis atšauktas. Taip pat panaikintas aštuonis dešimtmečius taikytas saldžiųjų gėrimų mokestis. Ch. Snowdeno teigimu, Danijos pavyzdys buvo retas atvejis, kai valstybė šį mokestį iš tiesų įvedė iš rūpesčio – biudžetas negavo papildomų pajamų, nes buvo atitinkamai sumažinta kitų mokesčių dalis: „Negalime ignoruoti fakto, kad tokie mokesčiai padidina biudžeto pajamas, o naudojama retorika yra geras būdas vyriausybėms ištraukti pinigų iš tų, kuriuos apmokestinti gana sunku: bedarbių, studentų, neturtingų žmonių. Tai vienas tokių mokesčių, kuriuos gali įvesti arba pakelti, bet daugelis žmonių tave vis tiek mėgs.“ Estijos parlamentarė, mokslo ir tyrimų ministrė Maris Lauri nesupranta, kodėl jos šalies įstatyme apibrėžti tik saldieji gėrimai, kurie sudaro 8 proc. produktų su cukrumi rinkos, o pyragėliams ir kitiems saldumynams mokesčiai išlieka tokie patys. Naudos tokiu atveju gauna ne tik tortų kepėjai. Pritaikius papildomus mokesčius vienos rūšies gaminiams, paprastai padidėja pigių produktų gamintojų įplaukos – pastarųjų produkciją ima rinktis prie prekės ženklų neprisirišę vartotojai. Taip pat pastebėta, kad dėl atvirų sienų panašūs mokesčiai kelia šalių kaimynių pajamas. Berklyje (Kalifornija, JAV) buvo įvestas panašus mokestis gazuotiems gėrimams – jų pardavimas mieste krito, tačiau išaugo gretimame Ouklande ar per 20 minučių automobiliu pasiekiamame San Fransiske.

Nutukimo problema – reali

Vis dėlto cukraus sukeliamas problemas pripažįsta net ir įžvelgiantys ekonominius tokio mokesčio įvedimo trūkumus. Didelis cukraus ir riebalų kiekis turi neigiamą poveikį sveikatai – didina nutukimo riziką. Labiausiai nutukusiomis pasaulyje laikomos Ramiojo vandenyno salos, kuriose apie pusę populiacijos turi bėdų dėl antsvorio. Šiame reitinge pirmauja Kuko salos, Palau ir Nauru, kuriose nutukimas kamuoja daugiau nei 40 proc. žmonių. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje 2014 m. bėdų nutukimo turėjo 23,7 proc. vyresnių nei 18 metų vyrų ir 26,7 proc. moterų. Palyginti su kitomis ES šalimis, padėtis nėra pernelyg išskirtinė – dar blogesni rodikliai tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija ar Čekija, tačiau Lietuva labiausiai nutukusi iš visų buvusios SSRS šalių. Sveikatos apsaugos ministro patarėja L. Bušinskaitė-Šriubėnė teigė, kad daug cukraus turintys produktai yra tapę kasdiene mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių mitybos dalimi: „Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro duomenimis, 37,1 proc. 5–7 klasių mokinių kasdien geria cukraus turinčių gaiviųjų gėrimų, o 33,1 proc. jų užkandžiams dažniausiai renkasi saldumynus. Kas antras Lietuvos mokinys kasdien ir net kelis kartus per dieną vartoja saldumynų.“ Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijos pirmininkės Ramunės Kalėdienės nuomone, vadinamasis cukraus mokestis padėtų spręsti problemą, tačiau būtinas ir intensyvus sveikos gyvensenos švietimas. Tinkamai ir plačiai išaiškinus alternatyvios mitybos naudą, mokesčio būtų galima atsisakyti. „Sveikatos švietimas turi didelę reikšmę ir jis privalo veikti labai aktyviai. Ne tiesiog mes ką nors uždraudėme ar pabranginome, o nepatenkinti žmonės negali įsigyti to, ko nori. Jie turi suprasti, kodėl tai padaryta. Po kelerių metų būtų galima mokesčio atsisakyti, nes susiformuotų įprotis atsargiau rinktis tokius produktus“, – teigė ji. Kiti ragina į problemą žvelgti būtent iš tokios pusės – pasirinkimas, ar pirkti saldžiųjų gėrimų, privalo išlikti, tačiau žmonės turėtų būti geriau informuoti apie padarinius juos vartojant. Bendrovės „Sveiki produktai“ įkūrėja, ekonomistė Guoda Azguridienė siūlo nedramatizuoti realybės: „Žmonių budrumas dėl cukraus yra stipriai išaugęs. Sveikatos bėdų daugėja, nors įvedama naujų prievolių ir rekomendacijų. Pačios rekomendacijos yra gąsdinamojo pobūdžio, o reikėtų daugiau švietimo.“ R. Kalėdienė pabrėžė, kad profesionalus sveikatos mokymas Lietuvoje yra geros kokybės, tačiau jis nepasiekia visų suinteresuotų žmonių. Tuomet jie ieško kitų šaltinių. „Matome tendenciją, kad žiniasklaidoje skelbiama daug patarimų apie sveikatą, kurie yra visiškai nepagrįsti ir prieštaringi. Žinios apie sveikatą turi būti paremtos įrodymais. Žmonių smalsumas didėja, todėl neišvengiamai reikia pradėti į tai žiūrėti atsakingai“, – teigė pašnekovė.