Šią savaitę „Sengirės kine“ rodomas dokumentinis filmas apie tris mokslo legendas – primatologių trijule vadinamas dr. Birutę Galdikas, dr. Jane Goodall bei dr. Diane Fossey, kurių ilgamečiai tyrimai iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie žmogbeždžiones ir jų pasaulį. Jų darbai ne tik atskleidė sudėtingą primatų socialinį gyvenimą, bet ir tapo svarbiu postūmiu šiuolaikinei gamtosaugai bei gyvūnų elgsenos mokslui.

Šia proga kalbamės su VU mokslininke ir ruonių tyrimų pradininke Lietuvoje dr. Vaida Surviliene. Jau beveik du dešimtmečius pilkuosius ruonius tyrinėjanti mokslininkė pasakoja apie primatologių trijulės palikimą, ilgamečių stebėjimų vertę, tyrėjų santykį su gyvūnais ir tai, kodėl pažinimas dažnai tampa pirmuoju žingsniu į rūšies išsaugojimą. Estijos salose pilkuosius ruonius tirianti V. Survilienė siekia geriau pažinti gyvūnus ir įvertinti, kaip besikeičianti aplinka veikia jų sveikatą ir išgyvenamumą.

– Kuo ypatinga buvo Birutės Galdikas ir kitų primatologių veikla bei palikimas?

– Man Birutė Galdikas, Diane Fossey ir Jane Goodall gali būti palyginamos su vadinamomis pionierinėmis rūšimis gamtoje. Tai rūšys, kurios pirmosios apsigyvena nepalankiose buveinėse, ten, kur kitos organizmų, pvz. augalų, rūšys negali gyventi. Įsikūrusios, jos sudaro sąlygas atsirasti didesnei rūšinei įvairovei, kuri gyvuoja jau po jų išnykimo. Šios trys moterys buvo pionierinės laukinių primatų elgsenos tyrėjos. Po jų sunkaus darbo ir asmeninio gyvenimo aukų, atsirado galimybė savo veiklą pradėti daugybei kitų moterų mokslininkių. Jos įkvėpė išdrįsti priimti iššūkius, tęsti jų darbus arba imtis naujų, iki tol nuosekliai nestebėtų rūšių tyrimų.

– Ką jos darė kitaip?

– Mokslininkių trijulė iš esmės pakeitė požiūrį į mokslą ir jo metodus. Pagrindinis jų tikslas buvo didžiųjų žmogbeždžionių pažinimas ir apsauga. Jų ilgamečiai tyrimai buvo vieni pirmųjų tokio pobūdžio ir leido apie primatus sužinoti daug naujo, kas šiais laikais laikoma savaime suprantamu. Po jų tyrimų paaiškėjo, kad primatai gyvena sudėtingose socialinėse bendruomenėse, turi sudėtingus socialinius saitus, nepaprastai stiprų ryšį tarp motinos ir jauniklio, ryškius asmenybių skirtumus ir yra labai jautrūs aplinkos pokyčiams. Šie atradimai paskatino toliau vystyti etologijos, t.y. gyvūnų elgsenos, primatologijos ir antropologijos tyrinėjimus. Iš paslaptingų miško gyventojų primatai tapo daug artimesni žmonėms.

Mokslininkių trijulė iš esmės pakeitė požiūrį į mokslą ir jo metodus.

Iki ilgalaikių sistemingų primatų tyrimų pradžios buvo labai daug klaidingų prielaidų, nes apie primatus buvo sprendžiama iš atsitiktinių susidūrimų su žmonėmis. Tie pavieniai pasakojimai formavo įspūdį, kad tai pavojingos, primityvios būtybės. Prie to prisidėjo ir kinas, pvz. vaizdavęs gorilą kaip grėsmingą, gigantišką padarą – Kinkongą.

Iš nežinojimo kuriamas neigiamas šių rūšių įvaizdis greičiausiai kainavo daugybės individų gyvybes. Šie gyvūnai anksčiau nekėlė jokios empatijos ir susidomėjimo. Iki B. Galdikas, J. Goodall ir D. Fossey niekas nežinojo, kad, pavyzdžiui, ištisos šeimos žūdavo gindamos savo jauniklius ir kitus bendruomenės narius. O kuo mažiau apie rūšį žinai, tuo mažiau esi linkęs ją išsaugoti. Tai ir yra esminis dalykas, kurį suprato ir siekė pakeisti garsioji primatologių trijulė.

– Dabar net žiniasklaida praneša, kad tarp šimpanzių Afrikoje vyksta pilietinis karas.

– Tiesa, jų elgsenos tyrinėjimai, o vėliau ir genetiniai bei imunologiniai tyrimai, atskleidė, kad primatai yra labai artimi žmonėms. Mes priklausome tai pačiai hominidų grupei, o žmogaus ir šimpanzės DNR sutampa 98–99 proc.. Dėl šio artimo giminystės ryšio panašūs yra ne tik kai kurie mūsų elgsenos bruožai, bet ir socialiniai santykiai, emocijos bei bendruomenių struktūra. Tyrinėdami primatus galime geriau pažinti ir žmones. Kadangi jie mums giminingi, primatai serga panašiomis ligomis, gali perduoti panašius virusus, taip pat patiria emocijas, susijusias su jauniklių netektimi ar kitų grupės narių praradimu.

Svarbių įžvalgų apie žmogaus elgesio kilmę suteikė ir Jane Goodall tyrimai. Stebėdama šimpanzes ji užfiksavo vadinamuosius šimpanzių „karus“ – ilgalaikius konfliktus tarp skirtingų bendruomenių, kurių metu buvo vykdomi koordinuoti išpuoliai prieš kaimynines grupes. Šie stebėjimai parodė, kad agresija, teritorijos gynimas ir grupinė konkurencija nėra vien tik žmonėms būdingi reiškiniai. Kaip ir žmonių visuomenėse, taip ir šimpanzių bendruomenėse socialiniai bei teritoriniai pokyčiai neretai vyksta per konfliktus, todėl primatų tyrimai padeda geriau suprasti galimas žmogaus agresijos ir bendradarbiavimo evoliucines ištakas.

Tyrinėdami primatus galime geriau pažinti ir žmones.

– Kaip manote, kodėl iki jų niekas nuosekliai netyrė artimiausių žmogaus giminaičių?

– Greičiausiai todėl, kad tai reikalauja labai daug laiko. Norint stebėti, pavyzdžiui, visą šliužo gyvenimo ciklą ar kokio nors varliagyvio vystymąsi ir metamorfozę, gali pakakti metų. Tuo tarpu orangutanai gyvena panašiai tiek, kiek žmogus, todėl čia jau kalbame visai kitomis laiko dimensijomis. Tokie stebėjimai visada kėlė didelį iššūkį.

Mokslininkų bendruomenėje pagrindinis vertinimo kriterijus paprastai yra mokslinė produkcija – kiek straipsnių publikuoji ir kaip dažnai tai darai. Nuo to priklauso tiek moksliniai pasiekimai, tiek karjeros galimybės. Tačiau ilgalaikiai tyrimai vyksta lėtai, nes duomenys kaupiami net dešimtmečius. Tiriant tokius gyvūnus kaip primatai, ypač pasižyminčius aukštu kognityviniu išsivystymu, būtina leisti jiems adaptuotis prie tyrėjo, kad ta elgsena nebūtų iškreipta. Būtina jų elgseną stebėti ir suprasti jų natūralioje aplinkoje ir atpažinti bendruomenėje vykstančius procesus. Tam reikia daug laiko, kantrybės ir nuoseklaus darbo. Dėl šios priežasties ilgalaikiai primatų tyrimai nebuvo patrauklūs daugeliui mokslininkų, nes neatnešdavo greitų mokslinių rezultatų.

Prieš jas primatologijos srityje dirbo ir kitos mokslininkės, tačiau J. Goodall, D. Fossey ir B. Galdikas buvo pirmosios, kurios taip atkakliai, nuosekliai ir ilgą laiką stebėjo savo tiriamas rūšis. Toks atsidavimas pareikalavo didelių asmeninių aukų – ne tik laiko ir profesinių galimybių, bet ir sveikatos, saugumo bei gyvenimo kokybės, o D. Fossey atveju – ir gyvybės. Ilgalaikis darbas atokiose vietovėse taip pat apsunkino asmeninį ir šeimos gyvenimą. Be to, jos ilgą laiką susidūrė su skeptišku akademinės bendruomenės požiūriu, nes jų veikla nebuvo vertinama taip pat rimtai kaip tradiciniai moksliniai tyrimai, kurių didžioji dalis buvo atliekama vyrų. Net ir šiandien kai kurie mokslininkai, taip pat ir mano kolegos, kritiškai vertina kai kuriuos primatologių trijulės taikytus metodus.

Tačiau ilgalaikiai jų tyrimai suteikė unikalių žinių apie primatų elgseną, socialinius ryšius ir žmogaus evoliucijos ištakas. Kuo daugiau laiko jos praleido stebėdamos tiriamas rūšis, tuo labiau įsitraukė ir į jų apsaugą, todėl ilgainiui tapo ne tik mokslininkėmis, bet ir gamtosaugininkėmis bei visuomenės švietėjomis.

– O kaip yra dabar? Juk jų palikimas pripažįstamas, jų pradėti tyrimai tęsiami?

– Primatologijoje, antropologijoje, etologijoje ir gyvūnų elgsenos tyrimuose J. Goodall, D. Fossey ir B. Galdikas reikšmė yra neginčijama. Tačiau mokslinėje bendruomenėje skirtingos sritys vertinamos nevienodai, pavyzdžiui, vėžio ar kitų žmonių sveikatai tiesiogiai svarbių ligų tyrimai dažnai laikomi prioritetiniais dėl jų praktinės reikšmės visuomenei. Tuo tarpu primatų tyrimų svarba ne visada yra taip akivaizdžiai matoma, nors būtent jie suteikia vertingų žinių apie žmogaus evoliuciją, socialinį elgesį, pažinimo procesus ir mūsų vietą gamtoje. Dažniausiai mums labiau rūpi tai, kas tiesiogiai susiję su mumis pačiais, o primatų problemos yra per toli nuo mūsų kasdienybės.

Bet šios moterys jau tapo legendomis. Jų indėlis į primatų pažinimą, šių rūšių išsaugojimą ir visuomenės švietimą yra neįkainojamas. Jos atkreipė pasaulio dėmesį į problemas, apie kurias anksčiau buvo nekalbama ir padėjo išvesti primatus iš nežinomybės šešėlio. Jų tyrimai paskatino konkrečius veiksmus, skirtus šimpanzių, gorilų ir orangutanų išsaugojimui. Nors šios rūšys ir šiandien susiduria su rimtomis grėsmėmis, neabejotina, kad be Jane Goodall, Dian Fossey ir Birutės Galdikas darbo bei atsidavimo jų padėtis būtų gerokai blogesnė.

Dažniausiai mums labiau rūpi tai, kas tiesiogiai susiję su mumis pačiais, o primatų problemos yra per toli nuo mūsų kasdienybės.

– Trijulė svarbi dar ir tuo, kad jos buvo vienos pirmųjų moterų mokslininkių. Kaip manote, ar lytis ir jai priskiriamos savybės lėmė jų sėkmę?

– Nėra aišku, kiek tai buvo susiję su tuo, kad jos buvo moterys, tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad jų požiūrį į tyrimus galėjo lemti didesnis dėmesys individualiems santykiams ir stebimų gyvūnų pažinimui. Ilgalaikiai primatų tyrimai reikalauja daug kantrybės, jautrumo ir gebėjimo atpažinti subtilius elgesio signalus. Iki J. Goodall, D. Fossey ir B. Galdikas gyvūnų elgsenos tyrimuose buvo siekiama išlaikyti kuo didesnį objektyvumą – gyvūnams dažnai būdavo suteikiami numeriai, o ne vardai, vengta kalbėti apie jų asmenybes ar emocijas. Primatologių trijulės tyrimuose kiekvienas individas turėjo vardą, buvo išskiriami jo asmenybei būdingi bruožai. Toks artimas santykis leido joms geriau pažinti primatų socialinę struktūrą, tarpusavio santykius ir bendruomenių gyvenimą.

Žinoma, buvo ir kitų veiksnių. Žinoma, kad daugelis gyvūnų jautriai reaguoja į kvapus ir cheminius signalus. Yra tyrimų, rodančių, kad laboratorinių gyvūnų reakcijos į vaistus (pvz antidepresantus) gali skirtis priklausomai nuo to, ar su jais dirba vyras, ar moteris. Tai visiškai mano spekuliacija, bet neatmesčiau galimybės, kad dirbant su primatais, kur yra didelė konkurencija ir agresija tarp patinų, tai, kad jos buvo moterys galėjo turėti reikšmės.

– Ar jų pačių profesiniame kelyje buvo svarbus moterų emancipacijos klausimas?

– Skaitydama jų knygas ir žiūrėdama interviu niekada nejaučiau, kad jos akcentuotų savo lytį. Svarbiausias jų tikslas buvo pažinti ir išsaugoti tiriamas rūšis. Tačiau jų darbas ir labai aktyvi visuomenės veikla prisidėjo prie platesnio požiūrio į moterį kaip mokslininkę, tyrėją ir aktyvią visuomenės narę. Reikia prisiminti, kad jos dirbo tada, kai moteris vis dar buvo gana aiškiai siejama su šeima ir tradiciniais socialiniais vaidmenimis. Todėl vykti į atokius pasaulio kampelius, gyventi sudėtingomis sąlygomis ir dešimtmečius skirti moksliniams tyrimams reikalavo ne tik profesinio pasirengimo, bet ir didelės drąsos bei ryžto.

Man įstrigo viena B. Galdikas mintis. Ji sakė, kad žmogus vienu metu gali spręsti vieną problemą arba kovoti vieną kovą. Negali vienodai stipriai kovoti už viską tuo pat metu. Turi pasirinkti, kas svarbiausia. Man atrodo, kad visos trys tai puikiai suprato, pasirinkdamos savo tiriamą rūšį ir dešimtmečius atkakliai siekė ją pažinti bei išsaugoti. Kiek teko pažinti Birutę, ji nepaisė to, ką apie ją galvoja kiti. Ji turėjo labai aiškų tikslą – išsaugoti orangutanus ir nuosekliai jo siekė. Manau todėl ji sulaukė tokios pagarbos. Savo stiprybę ji demonstravo ne kalbomis, o darbais.

Tačiau jų darbas ir labai aktyvi visuomenės veikla prisidėjo prie platesnio požiūrio į moterį kaip mokslininkę, tyrėją ir aktyvią visuomenės narę.

– Ar jums, kaip mokslininkei, susitikimas su B. Galdikas padarė įtaką?

– B. Galdikas ir kitos primatologės paskatino ne tik mane, bet ir labai daug moterų nebijoti iššūkių, išbandyti kažką naujo, nesirinkti saugaus, patikrinto kelio. Jos buvo viena iš priežasčių, kodėl pati pasirinkau biologiją, nes parodė, kad tai gali būti ne tik sausas mokslas, o gyvenimas, pilnas atradimų ir nuotykių. Jos pažadino nuotykių troškimą, nes visos trys gyveno ir dirbo nuolat besikeičiančioje, dažnai pavojingoje aplinkoje ir susidurdavo su daugybe iššūkių. Tai man labai imponavo, norėjau patirti kažką panašaus. Dabar jau galiu pasakyti, kad mano kelias tokių iššūkių ir nuotykių pažėrė su kaupu.

Kai savo ruonių tyrimuose susiduriu su sunkumais – finansavimo stoka, nežinomybe, abejonėmis dėl tyrimų rezultatų ar net stereotipais apie tai, ką gali ir ko negali moteris mokslininkė, – dažnai pagalvoju apie Birutę. Ji gyveno džiunglėse, sirgo, karščiavo, dirbo nepalyginamai sudėtingesnėmis sąlygomis – aplinkui uodai, dėlės, nepaliaujamas karštis ir drėgmė. Jos atkaklumas ir atsidavimas pasirinktam tikslui man iki šiol primena, kad daugelį kliūčių galima įveikti, jei aiškiai žinai, dėl ko tai darai. Tai mane vis dar įkvepia.

Daugeliui lietuvių, dirbančių gamtos mokslų ir aplinkosaugos srityse, galvojant apie B. Galdikas kyla pasididžiavimas. Man teko garbė ją kelis kartus gyvai sutikti ir pajusti, kokia tvirta asmenybė ji yra. Turiu prisipažinti – net šiek tiek gąsdinanti. Bet norint pasiekti tai, ką pasiekė šios trys moterys, minkštas charakteris netiks. Reikia stuburo. Ir tą stuburą jos neabejotinai turėjo. Kai kalbėjome apie mano tyrimus, Birutė uždavė labai konkrečius ir reiklius klausimus. Ji negaišo laiko mandagiems pašnekesiams, ėjo tiesiai prie esmės. Dar mane labai nustebino jos žinios apie Lietuvą ir jos istoriją, kurios yra gilesnės, nei daugelio čia gyvenančių žmonių. Lietuva jai buvo be galo svarbi.

Birutės poveikį Lietuvoje sunku išmatuoti, tačiau būtent ji daugeliui žmonių padėjo suprasti atogrąžų miškų nykimo ir orangutanų apsaugos problemas. Birutė apie tai kalbėjo nuosekliai ir atkakliai. Net mano vaikai žino, kad palmių aliejus yra problema, jie skaito produktų etiketes.

Bet norint pasiekti tai, ką pasiekė šios trys moterys, minkštas charakteris netiks. Reikia stuburo. Ir tą stuburą jos neabejotinai turėjo.

– Kuo svarbi primatologių trijulės pradėtų ilgai trunkančių vienos rūšies tyrimų strategija?

– Tai leidžia ilgai gyvenančiose rūšyse stebėti, kaip prisitaikymas vyksta per ilgesnį laiką. Kalbant apie primatus, galima pamatyti jų asmenybių skirtumus, išgyvenimo strategijas besikeičiant aplinkos sąlygoms, socialinius santykius ir elgseną. B. Galdikas tyrimai atskleidė, kodėl orangutanų populiacija taip lėtai auga – patelės jauniklius veda tik kas 7–8 metus, tiek laiko joms reikia pilnai atjunkyti savo jauniklius, per tiek laiko jie tampa savarankiški ir gali išgyventi patys.

Ilgalaikiai tyrimai labai svarbūs indikatorinėms rūšim – tai tokios rūšys, kurių būklė ir skaičius pasako apie jas supančios ekosistemos būklę ir sveikatą. Indikatorinėmis rūšimis dažnai tampa gerai ištirti ir lengviau stebimi organizmai, kurių būklė atspindi platesnius ekosistemos pokyčius. Pavyzdžiui, jei tam tikrame miške gyvena orangutanai, labai tikėtina, kad ten išlikusios ir daugelio kitų rūšių buveinės – nuo ragasnapių paukščių ir medlaipių varlių iki salamandrų, vabzdžių, orchidėjų ir kitų organizmų. Būtent todėl orangutanai laikomi skėtine rūšimi. Birutė Galdikas ne kartą pabrėžė, kad saugant orangutanus iš tikrųjų saugoma visa atogrąžų miškų ekosistema.

Kai pati pradėjau dirbti su pilkaisiais ruoniais Lietuvos jūrų muziejuje, iš pradžių tiesiog ilgai stebėjau jauniklius, be jokios metodikos, be aiškaus tikslo ir tik per ilgą laiką ėmė ryškėti jų elgsenos detalės, kurios leisdavo atpažinti tam tikrus rūšies bruožus, skirtumus tarp individų, jų gebėjimą prisitaikyti.

– Ką pavyko atrasti per savo, beveik du dešimtmečius trunkančius tyrimus? Rodos, vyrauja ruonio, kaip kenčiančio gyvūno įvaizdis, apie juos plačiojoje visuomenėje dažniau žinoma iš susidūrimo su žuvusiais Baltijos pajūryje, jų reabilitaciją ir dresavimą Lietuvos jūrų muziejuje.

– Ilgalaikiai tyrimai neleidžia įstrigti stereotipuose. Tas mielas pūkuotas baltas jauniklis, sutiktas Lietuvos pakrantėje, gali stipriai įkasti ir priversti neblogai pakraujuoti. Kai pradedi pažinti rūšį, į ją imi žiūrėti visai kitaip. Iš tiesų pilkieji ruoniai yra dideli, stiprūs plėšrūnai, tikri kovotojai, gebantys prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, klimato kaitos ir įvairių žmogaus veiklos sukeltų iššūkių.

Nuoseklus stebėjimas leidžia suprasti tikrąją jų būklę. Pilkieji ruoniai yra viršūniniai plėšrūnai, todėl jų vaidmuo Baltijos jūros ekosistemoje yra labai svarbus. Tai stambiausia Baltijos jūroje gyvenanti ruonių rūšis, kurios populiacija šiuo metu siekia apie 60 tūkstančių individų. Be jų, Baltijoje gyvena dar dvi smulkesnės ir retesnės ruonių rūšys. Šiandien pilkųjų ruonių populiacijos būklė yra gera, nors praeityje ši rūšis buvo priartėjusi prie išnykimo ribos. Žmogaus pastangomis ją pavyko išsaugoti. Paradoksalu, nes būtent dėl žmogaus veiklos ji vos neišnyko.

Be to, pilkieji ruoniai yra vieni svarbiausių Baltijos jūros būklės indikatorių. Jų vaidmuo panašus į orangutanų atogrąžų miškuose – jų gausa ir būklė daug pasako apie visą ekosistemą. Kadangi jie yra viršūniniai plėšrūnai, jų organizmuose kaupiasi įvairūs teršalai. Prieš maždaug penkiasdešimt metų jų populiacija smarkiai sumažėo, ir tai tapo ženklu, kad Baltijos jūroje yra rimtų problemų. Tai paskatino riboti taršą ir uždrausti kai kurių pavojingų cheminių medžiagų naudojimą. Buvo pagerinta ne tik ruonių gyvenamoji aplinka, bet ir kitų jūros gyvūnų bei augalų, o tarp jų ir mūsų pačių gyvenimo kokybė.

Pilkieji ruoniai yra vieni svarbiausių Baltijos jūros būklės indikatorių. Jų vaidmuo panašus į orangutanų atogrąžų miškuose – jų gausa ir būklė daug pasako apie visą ekosistemą.

Taigi ruoniai mums parodo, ar sistema veikia tinkamai. Jei ruonių populiacija yra stabili ir gausi, tai leidžia manyti, kad bent dalis Baltijos jūros ekosistemos funkcionuoja pakankamai gerai. Problemų Baltijos jūroje netrūksta, tačiau jos greičiausiai nėra kritinės, jei ruonių populiacija šiandien išlieka gausi ir toliau auga.

– Kiek laiko per metus praleidžiate stebėdama ruonius?

– Ne tiek daug – iki mėnesio per metus. Prie šių gyvūnų apskritai galima prieiti ir juos stebėti gana trumpai, tik per dauginimosi sezoną, kai ruoniai išlipa į sausumą vesti jauniklių arba keisti kailio. Galima stebėti ir kai jie ilsisi krante bet kuriuo sezonu, tačiau didžioji jų gyvenimo dalis vyksta po vandeniu, o tai mums vis dar sunkiai prieinama. Ruoniai stebimi nemažai vietų Baltijoje, tačiau mūsų grupė nuosekliai bendradarbiauja su Estijos mokslininkais ir vykdo tyrimus Saremos ir aplink ją esančiose mažesnėse salose.

– Kaip vyksta šiuolaikiniai tyrimai?

– Šiandien tyrimai gerokai skiriasi nuo laikų, kai dirbo primatologių trijulė. Anksčiau nueidavome daugybę kilometrų salų pakrantėmis, skaičiuodami ruonius, o dabar šiuolaikinės technologijos – nuotoliniu būdu valdomi bepiločiai orlaiviai ir kameros – leidžia stebėti ir skaičiuoti gyvūnus beveik jų netrikdant.

Tačiau kartu su technologijomis prarandamas tiesioginis ryšys su gyvūnu ir jo aplinka. Esu praleidusi daugybę valandų stebėdama ruonius gamtoje. Kvapai, garsai, aplinka ir šimtai aplink esančių gyvūnų leidžia pamatyti platesnį kontekstą, kuriame stebima individo elgsena. Būnant šalia rūšies, išmoksti ne tik ją stebėti, bet ir kaip prie jos prieiti, judėti, elgtis, kad kuo mažiau trikdytum ir gyvūnas tave toleruotų. Tai pajausti galima tik esant vietoje.

Nuotoliniai metodai leidžia surinkti didelius duomenų kiekius ir mažiau trikdyti gyvūnus, tačiau buvimas šalia suteikia gerokai gilesnį supratimą apie kontekstą. O būtent kontekstas dažnai padeda suprasti, kaip rūšis prisitaiko prie aplinkos, kokie veiksniai jai kelia grėsmę ir kokios apsaugos priemonės būtų veiksmingiausios. Būtent ilgas buvimas šalia gyvūnų leido Birutei Galdikas, Jane Goodall ir Dian Fossey padaryti svarbiausius savo atradimus bei iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie primatus.

– Yra daug gamtosaugos projektų nukreiptų į vienos rūšies apsaugą, ar kartais atkūrinėjant natūralias buveines, tenka daryti kompromisus ir iš ten išvyti naujai įsikūrusias rūšis?

– Dažnai tenka ieškoti kompromisų tarp gamtosaugos, žvejybos, miškininkystės, žemės ūkio ar urbanizacijos interesų. Gamtosauga beveik visada susijusi su sudėtingais sprendimais, kuriuose svarbu rasti pusiausvyrą tarp skirtingų visuomenės ir aplinkos poreikių. Tam tikros rūšys yra ypač svarbios nes kaip jau minėti aplinkos indikatoriai padeda suprasti, kas vyksta platesnėje gyvybės bendrijoje. Dėl to jų apsaugai dažnai skiriamas didesnis dėmesys. Tačiau saugant šias rūšis saugomos ir jų buveinės, o kartu – daugybė kitų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Buveinių atkūrimas dažniausiai yra naudingas gerokai platesnei biologinei įvairovei ir padeda stiprinti visos ekosistemos atsparumą. Todėl tokios rūšys kaip orangutanai ar pilkieji ruoniai yra svarbios ne tik pačios savaime – jų būklė daug pasako apie visos ekosistemos sveikatą ir padeda nukreipti gamtosaugos pastangas ten, kur jos gali duoti didžiausią naudą.

Gamtosauga beveik visada susijusi su sudėtingais sprendimais, kuriuose svarbu rasti pusiausvyrą tarp skirtingų visuomenės ir aplinkos poreikių.

Apsaugos priemonės gali būti įvairios. Kartais ribojama žmogaus veikla tam tikrose buveinėse, griežčiau reguliuojamas lankymasis ar ūkinė veikla. Kitais atvejais siekiama sugrąžinti nykstančias rūšis į teritorijas, kuriose jos gyveno anksčiau. Pavyzdžiui, ruonių atveju sergantys individai paimami iš aplinkos, gydomi ir vėliau paleidžiami atgal į gamtą. Taikomos ir dirbtinio veisimo programos – kai kurios nykstančios rūšys, pavyzdžiui, baliniai vėžliai, veisiamos nelaisvėje, o vėliau paleidžiamos į natūralią aplinką, siekiant sustiprinti arba atkurti jų populiacijas. Ne mažiau svarbus ir nuolatinis monitoringas, leidžiantis įvertinti, ar taikomos apsaugos priemonės iš tiesų yra veiksmingos.

Gamtoje gana dažnai tenka priimti sprendimus, kurie nėra visiškai neutralūs visoms rūšims. Pavyzdžiui, atkuriamos šienaujamos pievos, kad galėtų sugrįžti reti pievų paukščiai, atkuriamos užliejamos teritorijos ir natūralios bebrų buveinės, pertvarkomos ištiesintos upių vagos, atkuriant jų vingiuotumą ir natūralias ekologines funkcijas. Tačiau gamtosauga dažnai reikalauja pasirinkimų ir kompromisų, nes tai, kas naudinga vienoms rūšims, ne visada vienodai naudinga kitoms.

– Kaip kiekvienas žmogus gali prisidėti prie jų rūšių išsaugojimo?

– Žmogus iš prigimties yra gana egoistiškas. Kol jis kovoja dėl išgyvenimo ir bazinių poreikių, jam lieka mažiau laiko bei energijos rūpintis aplinka. Kai žmogui gerai, jis gali daugiau dėmesio skirti tam, kas vyksta aplink jį, todėl svarbu, kad ir žmogaus gyvenimo kokybė gerėtų.

Manau, kad svarbiausias būdas prisidėti prie gamtos apsaugos yra švietimas. Jeigu nuo mažens mokysime vaikus apie juos supančią aplinką, rūšių ir buveinių įvairovę, apie tai, kad kartais reikia įdėti šiek tiek papildomų pastangų ir ne visada teikti pirmenybę savo komfortui, ilgainiui tai duos rezultatų. Tada ir gamta turės daugiau galimybių klestėti.

Manau, kad svarbiausias būdas prisidėti prie gamtos apsaugos yra švietimas.

Vienas paprastas pavyzdys – pievų šienavimas. Daug žmonių piktinasi matydami nešienautas pievas, tačiau jei mums toks kraštovaizdis taptų įprastu, turėtume gerokai didesnę vabzdžių, roplių, varliagyvių, o kartu ir paukščių bei žinduolių įvairovę. Didžiojoje Britanijoje jau ne vienerius metus vyksta pilietinė iniciatyva No Mow May („Nepjaukime gegužę“). Pavasaris ten prasideda anksčiau, tad jų gegužė yra kaip mūsų birželio pradžia – aktyviausio pievų žydėjimo metas, kai gausiausia ir vabzdžių apdulkintojų. Jau dabar matyti šios iniciatyvos rezultatai: vis daugiau bendruomenių dalį pievų palieka nenušienautų ir ten atsikuria rūšių įvairovė, pasirodo anksčiau retai stebėtos rūšys. Taigi net labai paprastos pilietinės iniciatyvos gali duoti apčiuopiamos naudos gamtai.