Meniu
Prenumerata

trečiadienis, vasario 1 d.


KARTĄ PER ŠIMTMEČIUS PASITAIKANTI GALIMYBĖ
Rusija žlugs: kaip Vakarai turi tam pasiruošti
IQ
Facebook
Sakartvelo menininko Nugzaro Metreveli darbas.

Klausimas ne „ar Rusija žlugs“, o „ką daryti Vakarams, kai Rusija žlugs“. Įtakingo JAV analitinio centro Hudsono instituto vyresnysis bendradarbis Luke'as Coffey pateikia analizę, kaip tuomet reikės elgtis JAV ir sąjungininkams, pavadinimu „Rengiantis galutiniam Sovietų Sąjungos žlugimui“ („Preparing for the Final Collapse of the Soviet Union“):

1989 m. griuvus Berlyno sienai ir 1991 m. atsistatydinus Michailui Gorbačiovui iš Sovietų Sąjungos prezidento posto, prasidėjo SSRS žlugimas, bet ji dar nežlugo. Nors po 1991 m. SSRS nustojo egzistuoti kaip juridinis asmuo, SSRS žlugimo procesas tebevyksta ir šiandien. Du Čečėnijos karai, 2008 m. Rusijos invazija į Sakartvelą, 2014 m. Rusijos įvykdyta Krymo aneksija, Kirgizijos ir Tadžikistano pasienio susirėmimai ir 2020 m. antrasis Karabacho karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano – tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad Sovietų Sąjungos žlugimo procesas tęsiasi.

Tačiau ateities istorikai 2022 m. vasarį įvykusią Rusijos invaziją į Ukrainą tikriausiai įvardys kaip patį svarbiausią, jei ne galutinį, Sovietų Sąjungos žlugimo momentą. Kada baigsis karas Ukrainoje, nežinoma, tačiau tai greičiausiai reikš šiandien žinomos Rusijos Federacijos (teisinės Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos) iširimą. Rusija neabejotinai patyrė didelį smūgį savo ekonomikai, buvo nuniokotas jos karinis pajėgumas ir sumenko jos įtaka regionuose, kuriuose ji kadaise dominavo. Tikėtina, kad po 10 ar 20 metų Rusijos Federacijos sienos žemėlapyje atrodys kitaip nei dabar. Galutinai žlungant Sovietų Sąjungai ir iškilus galimybei, kad Rusijos Federacija gali ištirpti, politikos formuotojai turi pradėti planuoti naują geopolitinę realybę Eurazijos žemyne.

Tikėtina, kad po 10 ar 20 metų Rusijos Federacijos sienos žemėlapyje atrodys kitaip nei dabar.

Šios analizės tikslas nėra propaguoti režimo pasikeitimą Rusijoje – tai bus Rusijos žmonių reikalas. Šiame dokumente taip pat nenumatoma, kaip tiksliai atrodys Rusija ir platesnis Eurazijos regionas po galutinio Sovietų Sąjungos žlugimo ir Rusijos Federacijos iširimo. Vietoj to jame nustatomi realistiški tikslai Vakarų politikos formuotojams, išdėstomos prielaidos, kuriomis šie tikslai grindžiami, ir pabrėžiami klausimai, kuriuos sprendimų priėmėjai turėtų užduoti dabar, kad geriau pasirengtų ateičiai.

Tikslai

Po Rusijos Federacijos iširimo Jungtinės Valstijos turėtų siekti tam tikrų įgyvendinamų tikslų, siaurai orientuotų į JAV nacionalinius interesus. Konkrečiai JAV turės:

Realistiškai vertinti Rusijos demokratijos ir laisvosios rinkos perspektyvas. Dešimtasis dešimtmetis parodė, kad geopolitiniai pokyčiai (pavyzdžiui, teisinis Sovietų Sąjungos iširimas) automatiškai nepakeitė Rusijos visuomenės, kaip daugelis tikėjosi. JAV ir jų partneriai turėtų pasimokyti iš nesėkmingų dešimtojo dešimtmečio pamokų ir nešvaistyti išteklių bandydami paversti Rusijos visuomenę, ekonomiką ar vyriausybę vakarietiško tipo demokratija. Dešimtajame dešimtmetyje bandymai žlugo ir greičiausiai žlugs vėl. Vietoj to politikai turėtų nuolankiai pripažinti, kad Vakarų įtaka kuriant demokratizuotą Rusiją yra ribota.

Dešimtajame dešimtmetyje bandymai žlugo ir greičiausiai žlugs vėl. Vietoj to politikai turėtų nuolankiai pripažinti, kad Vakarų įtaka kuriant demokratizuotą Rusiją yra ribota.

Suvaldyti bet kokį Rusijos vidaus kovų plitimą. Po Rusijos Federacijos iširimo gali kilti revoliucija, sukilimas ir pilietinis karas tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygmeniu. Svarbiausias JAV ir jų partnerių prioritetas turėtų būti suvaldyti bet kokias vidaus kovas dabartinėse tarptautiniu mastu pripažintose Rusijos ribose.

Rusijos masinio naikinimo ginklų apskaita. Rusijoje yra beveik 6 tūkst. branduolinių kovinių galvučių, be to, žinoma, kad šalis vykdo didelę cheminio ir biologinio ginklo programą. Šių ginklų apskaita atitiktų tarptautinės bendruomenės interesus.

Skleisti stabilumą Europos pakraščiuose plečiant euroatlantinę integraciją ir gilinant dvišalius santykius. Nuo 1949 m. euroatlantinė integracija buvo vienas didžiausių stabilumo Europoje veiksnių. Iširus Rusijos Federacijai, NATO ir Europos Sąjunga turėtų pasinaudoti Maskvos silpnumu ir siekti „didžiojo sprogimo“ plėtros likusioms šalims kandidatėms ir pretendentėms. Tai planuoti, įskaitant parengiamąjį darbą, susijusį su bet kokiomis institucinėmis reformomis, reikalingomis naujoms narėms priimti, reikėtų pradėti jau dabar. Kai narystė NATO ar ES nėra tinkama, JAV turėtų siekti glaudesnių santykių dvišaliu ar daugiašaliu pagrindu, ypač pasitelkdamos regionines grupes, tokias kaip GUAM (Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Moldovos ekonomikos bei demokratijos plėtros organizacija) ar Tiurkų valstybių organizacija.

Kai kas teigs, kad Rusijos Federacijos pabaiga panaikins bet kokį stipraus JAV karinio buvimo Europoje poreikį. Tačiau niekas nežino, kokia Rusija atsiras po Vladimiro Putino valdymo.

Išlaikyti didesnę karinę galią Europoje. Pasibaigus Šaltajam karui, daugelis politikos formuotojų tikėjosi vadinamųjų „taikos dividendų“ Europoje. Remdamosi šia viltimi, kelios JAV prezidentų administracijos mažino karines išlaidas ir mažino Amerikos pajėgų skaičių Europoje. Tačiau taikos dividendų taip ir nesulaukta, o JAV ir jų sąjungininkės buvo nepakankamai pasirengusios Rusijos agresijai. Dabar Amerika neturėtų daryti tos pačios klaidos. Kai kas teigs, kad Rusijos Federacijos pabaiga panaikins bet kokį stipraus JAV karinio buvimo Europoje poreikį. Tačiau niekas nežino, kokia Rusija atsiras po Vladimiro Putino valdymo. Taigi JAV ir jų partneriai turėtų imtis veiksmų, kad artimiausioje ateityje sušvelnintų, marginalizuotų, sulaikytų, atgrasytų ir, jei reikės, nugalėtų Rusiją.

Net jei galimybė nuteisti Rusijos politinius ir karinius vadovus yra labai menka, tarptautinė bendruomenė vis tiek turėtų bandyti.

Kai įmanoma, reikalauti, kad Rusijos pareigūnai atsakytų už Ukrainoje įvykdytus žiaurumus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pateikė įdomų pasiūlymą, kuriam pritarė įvairios Vakarų parlamentinės institucijos: įsteigti Specialųjį tribunolą agresijos prieš Ukrainą nusikaltimui nubausti. Šis tribunolas patrauktų atsakomybėn aukščiausius Rusijos politinius ir karinius vadovus už agresijos prieš Ukrainą nusikaltimo padarymą. Net jei galimybė nuteisti Rusijos politinius ir karinius vadovus yra labai menka, tarptautinė bendruomenė vis tiek turėtų bandyti. Chaotiška situacija Rusijos viduje gali sudaryti galimybes tarptautinei bendruomenei patraukti šiuos kaltininkus atsakomybėn.

Planavimo prielaidos

Nors niekas negali numatyti, kokia Rusija atsiras pasibaigus V. Putino valdymui, kai kurios pagrįstos prielaidos gali padėti politikos formuotojams geriau planuoti. Šio planavimo prielaidos yra tokios:

Rusija ir toliau skilinės. Rusijos Federacijos iširimas, nesvarbu, ar de facto, ar de jure, gali suskaldyti Rusiją geopolitiškai. Tikėtina, kad šis tolesnis susiskaldymas nebus toks paprastas ar „švarus“ kaip 15 naujų valstybių atsiradimas po teisinio SSRS iširimo 1991 m. Politikai turėtų manyti, kad tolesnis Rusijos susiskaldymas bus panašesnis į Čečėnijos 1994 m. (žiaurus konfliktas) nei, pavyzdžiui, Estijos 1991 m. (taikus ir paprastas) atvejus.

Tam tikruose Rusijos regionuose bus daug bedarbių karo veteranų. Nemaža dalis Rusijos karių Ukrainoje yra tik iš kelių Rusijos Federacijos regionų. Tūkstančiai jaunų vyrų, priklausančių etninėms mažumoms, turės kovinės patirties Ukrainoje ir grįš į savo gimtuosius regionus, kuriuose lauks miglota ekonominė ir socialinė ateitis. Daugelis šių regionų praeityje buvo linkę į nepriklausomybės judėjimus ir sukilimus. Dėl to gali padidėti vidaus kovų tikimybė.

Kinija ir Turkija stengsis užpildyti Eurazijoje susidariusį galios vakuumą. Kinija ir Turkija varžysis dėl įtakos Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze, kur Maskva tradiciškai turėjo didelę įtaką. Konkurencija gali kilti ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose.

Daugės privačių ginkluotų grupuočių. Žlugus Rusijos valstybei, gali padaugėti „privačių armijų“ (pavyzdžiui, „Wagner Group“) arba subnacionalinių ginkluotų grupuočių (pavyzdžiui, Čečėnijos 141-asis specialusis motorizuotasis pulkas, paprastai vadinamas „kadyrovcais“). Šios grupuotės ir jų lyderiai taps svarbiais valdžios centrais Rusijoje po V. Putino, ypač visuomenėje, kurioje bus dešimtys tūkstančių Rusijos invazijos į Ukrainą veteranų.

Vakarų politikai turėtų nustoti tikėtis „nuosaikaus“ Rusijos lyderio, kuris nori taikos su kaimynais ir reformų namuose.

V. Putiną pakeisiantis asmuo nebus Thomas Jeffersonas (JAV įkūrėjas – IQ past.). Iš karto po prezidento V. Putino režimo, kad ir kas jį pakeistų, bus toks pat nacionalistas ir autoritaritaras. Vakarų politikai turėtų nustoti tikėtis „nuosaikaus“ Rusijos lyderio, kuris nori taikos su kaimynais ir reformų namuose.

Rusija sugrįš. Kad ir koks skaudus būtų Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje, kad ir kaip dėl to smuktų Rusijos ekonomika ir armija, Maskva niekada neatsisakys savo imperinių planų Rytų Europoje. Net jei persiginklavimas ir atstatymas užtruks kelis dešimtmečius, Maskva kels grėsmę savo kaimynams. Šia prielaida JAV ir NATO turi pagrįsti savo pajėgų išdėstymą bei strategijas.

Septyni klausimai, kuriuos politikai turėtų užduoti dabar

Niekas negali pasiūlyti konkrečių rekomendacijų politikos formuotojams dėl Rusijos po V. Putino. Tačiau, atsižvelgdami į minėtus tikslus ir prielaidas, jie jau dabar turėtų užduoti sau septynis klausimus, kad geriau pasirengtų galutiniam Sovietų Sąjungos žlugimui ir Rusijos Federacijos iširimui.

1. Ką JAV turėtų daryti, kad koordinuotų tarptautinį atsaką į nepriklausomybės ir tautų apsisprendimo reikalavimus, kurie tikriausiai kils visoje Rusijoje? Rusijos Federaciją sudaro 83 federaciniai vienetai. Daugelį jų sudaro žmonės, kurių bendra kultūra, istorija ir kalba skiriasi nuo Rusijos slavų gyventojų. Kai kuriuose iš šių subjektų jau veikia žemo lygio nepriklausomybės judėjimai. Po Rusijos Federacijos iširimo politikos formuotojai turėtų tikėtis, kad kai kurie iš šių federalinių subjektų paskelbs nepriklausomybę. Jungtinės Valstijos turi bendradarbiauti su savo partneriais, kad koordinuotų atsaką į šiuos apsisprendimo reikalavimus taip, kad jie atitiktų JAV interesus ir būtų suderinti su tarptautine teise.

2. Kaip JAV ir partneriai gali užkirsti kelią vidaus ginkluotiems konfliktams po Rusijos Federacijos iširimo? Tikėtina, kad Rusijos Federacijai subyrėjus kils vidinė kova tarp skirtingų galios centrų. Amerika suinteresuota, kad kovos ir konfliktai liktų dabartinėse Rusijos Federacijos ribose ir nepaveiktų kaimyninių šalių. Taigi, JAV ir partneriai turės stiprinti dvišalį bendradarbiavimą visoje Eurazijos žemyno teritorijoje, kad pagerintų karinius, sienų apsaugos, teisėsaugos ir saugumo sektoriaus pajėgumus.

3. Kaip JAV ir partneriai gali koordinuoti tarptautinį atsaką siekdami apsaugoti Rusijos masinio naikinimo ginklų atsargas? Tūkstančiai Rusijos Federacijos branduolinių ginklų, taip pat jos cheminių ir biologinių ginklų programos kelia pavojų pasaulio stabilumui, jei nebus užtikrintas saugumas ar atskaitomybė. Šis klausimas turėtų kelti bendrą tarptautinės bendruomenės susirūpinimą. Jungtinės Valstijos jau dabar turėtų galvoti, kaip jos vadovaus pastangoms spręsti šį klausimą. Pirmiausia JAV turi daugiau investuoti į geresnius aptikimo pajėgumus pasienio punktuose visame regione.

Jei Rusijos Federacija iširs, ES ir NATO turėtų apsvarstyti galimybę paspartinti atrinktų šalių narystės procesą.

4. Ar NATO ir ES turėtų pasinaudoti Maskvos silpnumu ir siekti „didelio sprogimo“ plėtros likusioms šalims kandidatėms ir pretendentėms? Europoje yra keletas šalių, kurios siekia kada nors įstoti į Europos Sąjungą, NATO arba į abi šias organizacijas. Tokioms šalims kaip Sakartvelas ir Ukraina pagrindinis kliuvinys buvo Rusijos spaudimas ir ginkluota agresija. Jei Rusijos Federacija iširs, ES ir NATO turėtų apsvarstyti galimybę paspartinti atrinktų šalių narystės procesą.

5. Kaip JAV ir partneriai gali koordinuoti ekonominę ir rekonstrukcijos pagalbą Rusijos okupuotiems regionams, kurie bus išlaisvinti? Tikėtina, kad iširus Rusijos Federacijai ne tik tam tikri Rusijos viduje esantys regionai reikalaus nepriklausomybės, bet ir vietos, kurias Rusija šiuo metu okupavusi, taip pat bus išlaisvintos. Tai Padniestrė Moldovoje, Abchazija ir Cchinvalio (dar vadinama Pietų Osetija) regionai Sakartvele, Krymas ir kitos šiuo metu Rusijos okupuotos Ukrainos vietos. Vašingtonas turės unikalią galimybę padėti šiems JAV partneriams atkurti teritorinį vientisumą jų tarptautiniu mastu pripažintų sienų ribose. Kuo greičiau ir veiksmingiau tai bus padaryta, tuo situacija taps stabilesnė.

6. Ką JAV turi daryti, kad koordinuotų tarptautinį ar regioninį atsaką sprendžiant esamus ginčus dėl sienų tarp Rusijos Federacijos ir kai kurių jos kaimynių? Tai ginčijamos Ukatnij, Žecki ir Malij žemčužnij salos Kaspijos jūroje, Estijos ir Rusijos de facto siena, Šiaurės teritorijų statusas ir galbūt Karelijos klausimas.

Jei Maskvos elgesys pasaulinėje arenoje nuo 1991 m. ką nors parodė, tai tik tai, kad Rusija artimiausioje ateityje vargu ar taps atsakinga pasaulio veikėja.

7. Ką JAV ir partneriai gali padaryti, kad kompensuotų Rusijos įtakos sumažėjimą kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Sirijoje, Libijoje ir kai kuriose į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos dalyse? Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą Maskvos įtaka tam tikrose pasaulio dalyse jau sumažėjo. Jei Rusijos Federacija žlugs, tai paveiks ir Kremliaus klientines valstybes Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. JAV jau dabar turi pradėti dirbti su savo partneriais, kad parengtų strategiją, kaip padidinti Vakarų įtaką regionuose, kuriuose Rusijos įtaka mažėja.

Išvada

Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasarį pakeitė saugumo padėtį Šiaurės Atlanto regione taip, kaip nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Eurazijos žemynas Rusijos invazijos padarinius, ypač jei Ukraina laimės, visiškai pajus tik po kelerių metų. Politikai turi pripažinti istorinį situacijos mastą ir pradėti atitinkamai ruoštis.

Ukrainos sėkmė mūšio lauke prieš Rusiją gali suteikti kartą gyvenime pasitaikančią galimybę sugrūsti Maskvą atgal į jos geopolitinę dėžę daugeliui kartų. Tai sukurtų naują geopolitinę tikrovę, kokios nematė jau kelios kartos. Planuodami šią naują geopolitinę tikrovę, politikos formuotojai turėtų pasimokyti iš XX a. dešimtojo dešimtmečio, kai Vakarų sprendimų priėmėjai naiviai tikėjosi Rusijoje demokratinio valdymo ir ekonominių reformų, kurios taip ir neįvyko. Jei Maskvos elgesys pasaulinėje arenoje nuo 1991 m. ką nors parodė, tai tik tai, kad Rusija artimiausioje ateityje vargu ar taps atsakinga pasaulio veikėja. Užuot sutelkę dėmesį į nepasiekiamus dalykus, Amerikos sprendimų priėmėjai turėtų vykdyti pragmatišką ir realistišką politiką, kuri padėtų įgyvendinti JAV nacionalinius interesus.

2022 12 29 11:04
Spausdinti