Aštuoniolika metų Judy ir Dennis Shepardai keliauja po pasaulį kalbėdami apie tai, kad netolerancija neapsiriboja taikiu nepritarimu: paskui save ji vedasi neapykantą ir smurtą. Ši trijulė jų sūnui Matthew kainavo gyvybę, o JAV sukėlė precedento neturinčią pokyčių bangą. Deja, nepakankamą.
1998-ųjų rudenį Shepardai ne tik patyrė didžiausią savo gyvenime tragediją, bet ir per vieną naktį atsidūrė visos šalies dėmesio centre. Spalį du jauni vyrai jų sūnų Matthew įviliojo į savo automobilį, išvežė į laukus, pririšo prie tvoros, mušė, kankino, o po egzekucijos pabėgo palikę jį numirti. Ryte leisgyvį vaikiną pastebėjo atsitiktinai pro šalį vykstantis vyriškis, tačiau medikams Vajomingo universiteto studento išgelbėti nepavyko: jis mirė po kelių dienų nepabudęs iš komos.
Žiaurus nusikaltimas sukėlė didžiulį rezonansą. Vienas Matthew bičiulis dar tebekovojant dėl studento gyvybės žiniasklaidai pareiškė esąs tikras, jog draugas nužudytas dėl to, kad buvo homoseksualus ir to neslėpė. Taip manyti leido ir vieša homofobiška vieno iš greitai sučiuptų kaltinamųjų laikysena.
Baiminantis neapykantos išprovokuotų išpuolių, į bažnyčioje aukojamas mišias nužudyto jaunuolio tėvui teko eiti po kostiumu vilkint neperšaunamą liemenę.
„Mudu iš pradžių neturėjome supratimo, kodėl tai įvyko. Apskritai nieko nežinojau apie nusikaltimus, kylančius dėl neapykantos homoseksualams, nes apie tai niekur nebuvo rašoma. Protu lyg ir suvoki, kad tai vyksta, bet kol to nėra žiniasklaidoje, atrodo, nėra ir problemos, – interviu IQ Vilniuje kalbėjo nužudyto vaikino motina. – Kai Matthew pirmą kartą mums pasakė esąs homoseksualus, nujaučiau, kad daliai aplinkos tai bus nepriimtina, bet nemaniau, jog tai gali išaugti į tragediją.“
Palaikymo ir neapykantos Shepardams istorija klostėsi žaibišku greičiu. Kai laidojant Matthew bažnyčioje buvo aukojamos mišios, aplink ją jau stumdėsi protestuotojų minia. Vieni – dauguma babtistai – stovėjo su plakatais, smerkiančiais homoseksualus, kiti laikomais užrašais reikalavo pagarbos ir lygių teisių visiems. Nusikaltimas įžiebė naujas diskusijas ir dėl mirties bausmės. Todėl dalis protestuotojų garsiai reikalavo nusikaltėliams atimti gyvybę, kiti atvyko pareikšti priešingos pozicijos. „Sūnų palaidojome jaukioje šeimyninėje atmosferoje“, – ironiškai prisiminė vaikino tėvas D. Shepardas. Baiminantis neapykantos išprovokuotų išpuolių, į bažnyčioje aukojamas mišias jam teko eiti po kostiumu vilkint neperšaunamą liemenę.
Pokyčių pradžia
Nors tragedija nutiko beveik prieš du dešimtmečius, viešas dėmesys šiems įvykiams nedingo. Paramą aukai ir jos artimiesiems išreiškė tokios žvaigždės kaip Eltonas Johnas, Madonna, Ellen DeGeneres ir Barbra Streisand. Vėliau M. Shepardo istorija buvo perkelta į knygas, filmus, dainas, vaidinimus. Kai kuriuose jų iki šiol keliamos vis kitokios vaikino mirties priežasties versijos. Prieš trejus metus šiai tragedijai skirtą knygą išleidęs Stephenas Jimenezas – garsus žurnalistas ir prodiuseris, neslepiantis savo homoseksualumo, – tvirtino, kad tikrasis vaikino nužudymo motyvas nebuvo neapykanta dėl seksualinės orientacijos. Jo teigimu, motyvų reikėtų ieškoti narkotikų platinimo schemose ir asmeniniuose Matthew ryšiuose su vienu žudikų.
S. Jimenezo knyga vėl įžiebė diskusijas: nuo sveikinimų už drąsą iki kaltinimų melu ir šmeižtu. Tačiau, kaip pabrėžė 2014-aisiais knygą apžvelgęs „The Guardian“, iškelta kitokios „tiesos“ versija šiuo atveju nėra reikšmingiausia. Svarbiau yra tragedijos į viešumą iškeltos problemos, kurių šaknys – netolerancija. Būtent su šiuo reiškiniu ėmė kovoti Matthew tėvai. Prabėgus vos kelioms savaitėms po sūnaus netekties jie įkūrė Matthew Shepardo fondą. Visa jo veikla siekiama naikinti homofobijos ir netolerancijos apraiškas, diskusijomis, edukacinėmis programomis, leidiniais ir paskaitomis skatinant dialogus apie problemas, iškylančias dėl seksualinės orientacijos ir lyties.
Didžiausiu fondo pasiekimu Shepardai laiko savo pastangomis priimtą Matthew Shepardo aktą, kuris iš esmės pakeitė požiūrį į nusikaltimus dėl aukos seksualinės orientacijos. Dar prieš kelerius metus tokie nusikaltimai JAV nebuvo priskiriami neapykantos nusikaltimams. Neapykanta savotiškai rūšiuota: nekęsti juodaodžio ar baltaodžio dėl jo rasės ir jį nužudyti buvo blogiau, nei nekęsti gėjaus dėl to, kad jis gėjus, ir jį užmušti. M. Shepardo žudikai po dukart iki gyvos galvos taip pat nuteisti kaip už paprastą nusikaltimą. Tik 2009 m. prezidentas Barackas Obama pasirašė vadinamąjį Matthew Shepardo aktą: nuo tada neapykantos nusikaltimams priskiriami ir nusikaltimai, padaryti dėl aukos lyties, seksualinės orientacijos ar negalios. Šio dokumento įteisinimo Shepardai ir jų vadovaujamas fondas siekė vienuolika metų. B. Obamos pirmtakas George’as W. Bushas viešai skelbė niekada neparemsiantis šio akto, o dar anksčiau prezidentu buvęs Billas Clintonas rėmė šį aktą, tačiau jam nepritarė Kongresas. Pasirašytą Matthew Shepardo aktą nužudytojo tėvai vadina didžiausiu savo fondo pasiekimu. „Jis sukėlė domino efektą. Po to prasidėjo diskusijos dėl homoseksualų santuokų ir kitomis temomis. Šis aktas tapo didžiulių pokyčių pradžia“, – teigė J. Shepard.
Ne gėjų teisės, o lygios teisės
Nors teisinę bazę pakeisti pavyko, žmonių požiūriai, nuostatos ir prietarai kinta gerokai lėčiau. Mūsų pokalbis su Shepardais Vilniuje vyko prabėgus vos kelioms dienoms po žudynių Orlando gėjų klube. Lietuvoje į šią nelaimę sureaguota daugybe džiaugsmingų, triumfuojančių ir neapykantos kupinų interneto komentarų. J. Shepard tai nestebina. Pasak jos, internete anonimiškai pilti homofobišką purvą ir likti nenubaustam paprasta ir Amerikoje. Jos sutuoktinis pastebi, kad tai šiek tiek keičiasi: pavyzdžiui, neseniai dvi jaunos moterys JAV nuteistos už tai, kad jų patyčios privedė žmogų prie savižudybės. Tačiau jų kaltę pavyko įrodyti, nes žalojantis elgesys buvo nukreiptas prieš konkretų asmenį. Jeigu nenorminę leksiką vartoji prieš homoseksualus apskritai, gali būti beveik ramus, kad liksi nenubaustas.
Sūnaus netekusių amerikiečių nuomone, giliausios netolerancijos šaknys siekia žmonių tamsumą ir neišmanymą. „Yra toks posakis: gali atvesti arklį prie vandens, bet negali priversti jo gerti. Gali žmogų atvesti prie žinių šaltinio, bet edukacija – jo paties reikalas. Pirmiausia žmogus turi pats norėti sužinoti, suvokti, suprasti. Amerikoje tokie TV šou kaip serialas „Moderni šeima“ atlieka didžiulį darbą. Jis parodo žmonėms, kad gėjai yra tokie pat žmonės kaip ir jie“, – sakė D. Shepardas.
Anot jo, priešiškumą ir atmetimo reakciją kartais sukelia pati formuluotė „gėjų teisės“: „Pamirškite tai, nes ji klaidina. Mes nekalbame apie gėjų teises, mes kalbame apie lygias teises visiems. Apskritai miegamojo reikalai sudaro mažą žmogaus gyvenimo dalį. Gal juos ten ir palikime, susitelkime į kitus dalykus.“
Esu pikta ant tėvų, kurie nusigręžia nuo savo vaikų. Jie turi puikius, sveikus, protingus ir mylinčius vaikus, bet jų patys atsisako. O aš savo sūnaus nebeturiu.
Homofobiško požiūrio neslepiantys žmonės viešai neretai piktinasi, kad jiems neleidžiama turėti savo nuomonės. Tačiau Shepardų istorija yra pavyzdys, kad netolerancija neapsiriboja vien nuomone: ji žaloja žmones, griauna gyvenimus ir atima gyvybes. Į klausimą, ar apskritai įmanomas tokių žmonių kaip Shepardai ir homofobų dialogas, Matthew motina atsako truktelėdama pečiais: „Turbūt įmanomas, bet nemanau, kad tai mūsų užduotis. Mes vykstame ten, kur esame kviečiami. Žinome, kad kalbėsime auditorijai, kuri mus supras, išskyrus galbūt pavienius atvejus. Tačiau mūsų istorija nėra ir nebus lūžis keičiant požiūrį ir siekiant tolerancijos. Galbūt tuo lūžiu taps įvykiai Orlande.“
Dialogai tarp ašarų
Kad fondo keliami klausimai apie netoleranciją jautrūs ir aktualūs daugybei žmonių ne tik JAV, buvo galima įsitikinti ir Vilniuje. Į Lietuvą amerikiečių pora atvyko dalyvauti eitynėse „Už lygybę“, taip pat surengė keletą dokumentinio filmo „Matthew Shepardas yra mano draugas“ („Matthew Shepard is a friend of mine“) peržiūrų. Vienoje jų, vykstančioje JAV ambasadoje, apsilankiau laukdama interviu su Shepardais. Po filmo surengtoje diskusijoje tvyrojo gedulinga nuotaika ne vien dėl ką tik ekrane matytos tragedijos. Vienas auditorijoje sėdintis vaikinas pradėjo dėkoti Shepardams už jų atvirumą ir pasakoti savo seksualinės orientacijos atskleidimo istoriją, tačiau tuoj pat ėmė verkti ir nutilo. Vidutinio amžiaus moteris jau po diskusijos įsikibo D. Shepardui į ranką ir kūkčiodama bėrė jam tai, ko turbūt negali ar neturi kam išsakyti savo aplinkoje.
Laisvoje, demokratiškoje, civilizuotoje šalyje liejamos ašaros ir sukauptos nuoskaudos dėl savo ar kito seksualinės orientacijos – paradoksas, su kuriuo keliaujantiems Shepardams tenka susidurti nuolat. Į J. Shepard dažnai kreipiasi paaugliai bei jaunuoliai, kuriuos, sužinoję apie homoseksualumą, atstumia jų pačių tėvai. „Judy yra nuostabi, ji atlieka didžiulį darbą, – žvelgdamas į žmoną kalbėjo D. Shepardas. – Po kiekvienos paskaitos ji lieka kalbėti su jaunimu tiek, kiek turi laiko, kartais iki ryto. Prie manęs yra priėjęs ne vienas žmogus ir pasakęs: „Prieš kelerius metus rimtai ruošiausi nusižudyti. Bet tada atsirado vienintelis žmogus – jūsų žmona, kuri mane apkabino ir palaikė. Ir šiandien aš čia esu tik dėl jos.“ Po ilgokos pauzės Judy priduria: „Esu pikta ant tėvų, kurie nusigręžia nuo savo vaikų. Jie turi puikius, sveikus, protingus ir mylinčius vaikus, bet jų patys atsisako. O aš savo sūnaus nebeturiu.“
Vilniuje rodytame dokumentiniame filme kalbintas dvasininkas guodžia Matthew bičiulę, kad jausti pyktį kartais yra gerai. Reikia pykti ant pasaulio už jo žiaurumą, tamsumą ir kvailumą, nes tik tai gali sukelti pokyčių. D. Shepardas sako pykstantis ir šiandien, nes tam, kad netolerancijos ir neapykantos problema būtų iškelta, prireikė jo sūnaus gyvybės: „Matau, jog jaunoji karta kitokia. Jaunimui nerūpi, kas su kuo miega, jis yra atviresnis ir nebijo skirtumų. Bet visa kita nesikeičia.“ Jo teiginį patvirtina ir faktas, kad viešai paremti nužudytą gėjų išdrįsęs minėtas dvasininkas netrukus Bažnyčios sprendimu buvo išgrūstas į itin atokią parapiją. O neapykantos doktrina garsėjančios Vestboro babtistų bažnyčios įkurta interneto svetainė, skaičiuojanti, kiek dienų M. Shepardas dega pragare (nes „dievui nepatinka gėjai“), veikia iki šiol.
