Neturintieji ideologijos ar, kitaip tariant, politinių pažiūrų gali atrodyti geri kandidatai užimti prezidento postą. Lyg ir nenuostabu – atstovauti jie turės ne vienos partijos elektoratui. Bet ar jų ideologija mums neturi rūpėti?
Apie tai, kad dabar jau buvęs SEB banko prezidento patarėjas ir vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda kels savo kandidatūrą šalies vadovo postui užimti, spekuliuota jau seniai. Pro akis žiniasklaidai ir visuomenei nepraslydo ir mielai jo demonstruojamos analitinės žinios, ir net dalyvavimas teatro spektaklių aptarimuose. Visgi niekam nekilo minties pakamantinėti jį apie principines ir vertybines nuostatas. Galbūt laukiama debatų žiniasklaidoje, galbūt – dar vieno prisistatymo. Tik šį kartą ‒ skirto konkrečiam programos aptarimui.
Vienam seniausių moderniosios politinės minties elementų – ideologijai – kandidatai, regis, skiria mažiau dėmesio nei galbūt būsimų pirmųjų ponių kalboms ar rinkiminiams šūkiams svarstyti. Ar gali būti taip, kad beveik 200 metų demokratinių visuomenių mąstymą apie politiką apibrėžusi ir konceptualizavusi sąvoka prasmę praranda tada, kai labiausiai reikia – atskirti ir pasirinkti tinkamiausią kandidatą į valstybės prezidentus?
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi?
Politologai įsitikinę: nebūtinai kandidatai sakys, kad jie stovi centro kairėje ar centro dešinėje. Vienas aiškins, kad pasisako už progresinius mokesčius, kovą su skurdu. Kitas – kad tiki verslumu, trečias – kad reikia puoselėti moralines normas, drausti abortus, skyrybas ar homoseksualių asmenų santuokas. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad negalime jų priskirti konkrečioms ideologijoms.
„Ideologija yra svarbi kaip orientyras, kuriame bet koks politinis veikėjas, jei tai yra demokratija ir egzistuoja konkurencija, pasiūlo tam tikrą principų rinkinį, kaip valdyti, kaip organizuoti visuomenės ir valstybės gyvenimą, vidaus ir užsienio, ekonomikos, kultūros bei socialinės politikos aspektus“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas.
Tai reiškia, kad visus kandidatus pagal jų pasisakymus, partinę priklausomybę galima identifikuoti kairės–dešinės politinėje skalėje ir išskirti, kas jiems yra svarbu: valstybė, laisva rinka, didėjantys ar mažėjantys mokesčiai, moraliai liberalios ar moraliai konservatyvios vertybės. „Šis procesas nėra sunkus. Kandidatus mes galime sudėlioti į gražias dėžutes, nepaisant to, ką jie sakytų – ar ideologija yra mirusi, ar jie yra žmonių kandidatai“, – aiškino politologas.
Ideologijos svarbos nėra linkęs nuvertinti ir Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto direktorius Gediminas Kazėnas. Ji, pašnekovo teigimu, yra mąstymo rėmai, leidžiantys suprasti politiko elgesį. Atsakomybę tokiu būdu prisiima ir pats politikas: ideologijos deklaravimas – galimybė parodyti savo sąžiningumą rinkėjams. „Jei politikas savo pažiūras slepia –mausto rinkėjus“, – įsitikinęs G. Kazėnas.
Ideologijos deklaravimas – galimybė parodyti savo sąžiningumą rinkėjams.
Tačiau patiems rinkėjams konkrečios ideologijos deklaravimas nebūtinai yra reikšmingas, juolab kad ne vieno sąmonėje tai siejasi su nebūtinai maloniais sovietinės patirties ar nuosavybės privatizavimo procesais ir už tai atsakingais asmenimis.
„To, kas svarbu, nevadinčiau ideologija, – sakė filosofas, Vilniaus universiteto docentas dr. Vytautas Ališauskas. – Prezidentas turėtų turėti aiškiai apibrėžtas pagrindines vertybes, tokias kaip Lietuvos geopolitinė orientacija, socialinio teisingumo siekimo formos, pagrindinės pozicijos dėl žmogaus orumo.“ Ideologijos, jo nuomone, dažnai yra fiktyvūs teiginiai. Tačiau tai pateisina pati politinė šalies sistema: juk būsimi prezidentai paprastai pretenduoja atstovauti daug platesniems visuomenės sluoksniams nei vienos partijos elektoratas. Kita vertus, prezidento funkcijos gali apriboti asmens ideologinę saviraišką.
Panaikinti takoskyras
Prezidento rinkimai – ne tas pat, kas Seimo. Konfrontavimas su oponentais, remiantis skirtingomis atstovaujamomis visuomenės grupėmis, nėra tinkama taktika. Tą rodo ir praeities pavyzdžiai. Anot V. Ališausko, gal tik Rolando Pakso laimėjimas rėmėsi visuomenės supriešinimu. Algirdas Mykolas Brazauskas akcentavo siekiantis būti visos šalies prezidentu, nekalbant jau apie Valdą Adamkų ar Dalią Grybauskaitę.
Todėl kandidatai ir stengiasi kalbėti apie vienybę to, kas jau supriešinta: dvi ar šešios Lietuvos, mokytojai, kultūros darbuotojai ar gydytojai ir verslininkai kaip atskiros visuomenės grupės, emigrantai ir tie, kuriuos reikia susigrąžinti, pamiršus esančiuosius greta.
Tikėdamiesi išlipti sausi, kai kurie nevengia permesti atsakomybę kitiems veikėjams: konservatoriams, prekybos centrams, viešojo sektoriaus darbuotojams ir ginasi – jie esą tokie nėra. Tokiu būdu jie formuoja dar vieną, didesnę ar mažesnę, visuomenės skirtį, ant kurios pamatų ateityje vešės naujos politikos ar ideologijos rėmai.
O klausimas tada liks retorinis: ar nuolat pabrėžiama programos ir bendrųjų principų svarba ir toliau nusvers ideologiją.
