Margarita VorobjovaitėPasitikėjimui tarp visuomenės ir valstybės sukurti reikia laiko, įsitikinęs Norvegijos Bergeno universiteto profesorius Steinas Kuhnle. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo apie Norvegijos gerovės valstybę ir kaip ją kuriantys įstatymai šiandien yra virtę socialinėmis normomis.
– „Gerovės valstybės“ sąvoka Lietuvoje pastaruoju metu itin populiari, tačiau ją skirtingai aiškina ir politikai, ir kiti visuomenės veikėjai. Kaip jūs apibrėžiate gerovės valstybės sistemą?
– Būdų, kaip galima apibrėžti ir aiškinti „gerovės valstybės“ sąvoką, jos pagrindines idėjas, yra ne vienas ir ne du. „Gerovės valstybės“ terminas – Wohlfahrtsstaat – yra palyginti naujas, susiformavęs maždaug prieš 170 metų Vokietijoje. Jos pradininku laikomas Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas, užtikrinęs pirmąsias garantijas darbininkų klasei. Savo interpretacijoje pabrėžčiau žodį „valstybė“. Mano nuomone, būtent valstybė yra atsakinga už savo piliečių gerovę. Kai kuriais atvejais tikimasi, kad valstybė prisiims visą atsakomybę, tačiau paprastai sistema, priklausomai nuo šalių, būna maišyta. Tai reiškia, jog dalį funkcijų valstybė perduoda savanoriškoms organizacijoms, dalį – rinkai ir privačiam sektoriui. Tačiau ji vis tiek lieka atsakinga.
Gerovė yra tai, kas bėgant metams keičiasi, perima vis kitas idėjas ir elementus, pasireiškia skirtingose vietose. Todėl tai, kas šiandien mums suvokiama kaip valstybės atsakomybė, gerokai skiriasi nuo to, ką gerove esant manė ir ko iš valstybės tikėjosi mano tėvų karta. Viltys ir lūkesčiai dėl to, ką valstybė gali ir turėtų daryti, keičiasi. Jie skiriasi ir dėl to, kad šalys nevienodos savo istorija, kultūra, kai kur, tiesa, žmonės nesitiki itin daug iš valstybės, nes ji niekada jiems neteikė jokios gerovės. Pavyzdžiui, JAV visuomenė niekada nemėgo gerovės valstybės sistemos, jai apskritai nepatinka stipri valstybė. Skandinavijos šalyse mes esame pripratę prie to, kad valstybė yra atsakinga, mes iš jos kaip iš modernios gerovės valstybės tikimės labai daug.
