NATO ir Rusija įsivelia į galios demonstravimo ir ginklavimosi varžybas Baltijos jūros regione. Ar galima ir reikia tai sustabdyti?

Birželio viduryje Lietuvoje ir Lenkijoje vyko didžiausios šių metų NATO pratybos mūsų šalyje – jose dalyvavo apie 5300 karių iš Lietuvos ir dešimties Aljanso narių. Pirmą kartą NATO pajėgos treniravosi apginti vadinamąjį Suvalkų koridorių, maždaug 100 km ruožą tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos, kuris laikomas pažeidžiamiausia vieta galimos Rusijos agresijos atveju. Lietuvos kariai mokėsi veikti su atvykstančiais NATO padaliniais iš Lenkijos ir sujungti pajėgas Suvalkų ruože. Taip pat vertintas neseniai sukomplektuoto Aljanso priešakinio bataliono Lietuvoje pasirengimas vykdyti užduotis – kaip jau dislokuotos tarptautinės sąjungininkų pajėgos koordinuoja savo veiksmus su Lietuvos kariuomenės daliniais ir padeda užtikrinti, kad kilus kariniam konfliktui būtų perkelta daugiau NATO pajėgų. Visa tai yra akivaizdus įrodymas, kad Aljansas rimtai žiūri į Baltijos šalių gynybą. Nuo retorinių saugumo garantijų užtikrinimo ir politinių pareiškimų apie 5-ojo NATO sutarties straipsnio galiojimą pereita prie konkrečių gynybos priemonių ir karinių dalinių dislokavimo Baltijos šalyse. Svarbiausias sprendimas priimtas pernai Varšuvoje vykusiame Aljanso viršūnių susitikime. Tuomet oficialiai nutarta nuo 2017 m. pradžios Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti keturis NATO batalionus, kuriuose iš viso tarnautų apie 3–4 tūkst. karių. Pirmieji Vokietijos vadovaujamo bataliono padaliniai į Lietuvą atvyko jau sausį, prie jų prisijungė karių iš Belgijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo. 2018 m. turi prisidėti daliniai iš Prancūzijos ir Kroatijos. „Sprendimas dislokuoti dalinius rytuose labai sustiprina NATO pozicijas. Aljanso lyderiai Varšuvos viršūnių susitikime pernai liepos 8 ir 9 d. pagaliau parodė, kad supranta revizionistinio Kremliaus keliamus pavojus ir patvirtino reikšmingas priemones tam atsispirti“, – teigė JAV analitikos centro „Atlantic Council“ atstovas Johnas Herbstas. „NATO pasirengusi sumokėti papildomą kainą, stiprindama savo rytinį flangą augant Maskvos agresyvumui“, – pritarė ir vieno įtakingiausių JAV strateginės analizės centrų RAND analitikai Christopheris Chivvis bei Stephenas Flanaganas. Daugelis kitų analitikų, vertinę šiuos NATO žingsnius, sutarė, kad pagrindinė sprendimo priežastis – Rusijos agresija Ukrainoje ir smarkiai išaugusi rizika, jog Vladimiras Putinas gali būti linkęs į karines provokacijas net ir prieš Aljanso šalis. Nors pripažįstama, kad kelių tūkstančių karių dislokavimas Baltijos šalyse iš esmės nepakeis disproporcijos regione, kur Rusija turi akivaizdų karinių pajėgų pranašumą, pastangos gali atgrasyti nuo avantiūristiškų karinių provokacijų.

Rusija – apsuptyje?

Maskva į NATO pajėgų dislokavimą reagavo kaip į priešišką ir agresyvų jos atžvilgiu sprendimą. Kremliaus propagandininkai tiek vidaus auditorijai, tiek užsieniui tai pateikė kaip dar vieną bandymą telkti karines pajėgas prieš Rusiją. Nuo Kremliaus priklausomoje žiniasklaidoje nuolat palaikomas motyvas, jog „priešas nesnaudžia“ ir taikosi susilpninti Rusiją, gal net ją užpulti, nuversti V. Putino režimą, nes Vakarų šalys, ir ypač JAV, nenori jos matyti kaip svarbios tarptautinių santykių veikėjos. Rusijos Užsienio reikalų ar Gynybos ministerijų reakcijos į NATO sprendimą dislokuoti papildomus dalinius Lenkijoje ir Baltijos šalyse buvo šabloniškos. Anot jų, Vakarai demonizuoja Rusiją, beprasmiškai didina įtampą, užuot kovojusios su tikromis grėsmėmis, pavyzdžiui, terorizmu ir „Islamo valstybe“.

Nuo Kremliaus priklausomoje žiniasklaidoje nuolat palaikomas motyvas, jog „priešas nesnaudžia“ ir taikosi susilpninti Rusiją, gal net ją užpulti.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas birželio 23 d. duodamas interviu Baltarusijos žurnalistams vėl aiškino, jog planuojamos karinės pratybos „Zapad 2017“ bus vykdomos skaidriai ir nekelia jokios grėsmės. „Ne pirmą kartą pasigirsta vaitojimų ir verksmų, neva Rusijos pajėgos per pratybas įvažiuos į Baltarusiją ir ten liks amžiams, okupuos Baltarusiją. Didesnį absurdą turbūt sunku įsivaizduoti“, – kalbėjo S. Lavrovas. Taip pat jis pabrėžė, kad Aljanso pajėgų stiprinimas rytiniame flange yra agresyvumo požymis: „Ne kartą įsitikinome, kad visi tie pasirengimai, kurie dabar realizuojami, kai NATO infrastruktūra artėja prie mūsų bendrų sienų, kai ten nukreipiami nauji daliniai, (...) visi tie pretekstai, kurie naudojami siekiant tokius veiksmus pateisinti, yra išgalvoti. Jei nebūtų buvę valstybinio perversmo Ukrainoje, po kurio buvome priversti ateiti ginti tų žmonių, kurie atsisakė paklusti neonacistiniams pučistams, būtų buvęs sugalvotas kitas pretekstas. NATO planai niekada nesikeitė ir skirtingu intensyvumu buvo vykdomi, siekiant godžiai užimti tą geopolitinę erdvę, kuri, kaip jie mano, tapo „bešeimininke“ Sovietų Sąjungai subyrėjus.“ Be to, S. Lavrovas pabrėžė, kad nesupranta, kaip kas nors gali įsivaizduoti Rusijos agresiją prieš NATO: „Labai vertinu karinės minties ir pasirengimo lygį JAV, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose Aljanso šalyse. Negaliu įsivaizduoti, jog jiems kiltų nors mažiausia mintis, kad Rusija gali pulti NATO. Viskas, kas dabar vyksta, atspindi liniją, susiformavusią devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo pradžioje, jog reikia perimti geopolitinę erdvę, kuri tarsi tapo laisva (...). Neketinu pulti į paniką, didinti konfrontacijos, pasiduoti provokacijoms, kuriomis siekiama mus įtraukti į neribotas ginklavimosi varžybas. Mums pakanka pasitikėjimo tuo, kad Rusija ir Baltarusija, turėdamos bendrų karinių pajėgų grupę, yra pasirengusios, ir jokios provokacijos nesumažins mūsų saugumo.“

Išvengti saugumo dilemos

Tad NATO pajėgų atsiradimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje, žvelgiant iš Rusijos politikų perspektyvos, tik dar labiau paspartino įsisukti tipinės saugumo dilemos spiralę – kiekvieno iš potencialių priešininkų sprendimas didinti gynybos pajėgas vertinamas kaip agresyvus žingsnis, į kurį būtina atsakyti tik dar labiau stiprinant savąsias pajėgas. (Scanpix nuotr.) „Mes jau kelerius metus išgyvename tipinę saugumo dilemą, nes Rusija niekaip kitaip pagal savo mąstymą negali reaguoti į NATO pajėgų didinimą prie savo sienų. Kita vertus, ir mūsų piktinimasis Rusijos rengiamomis pratybomis, atvirai kalbant, yra labiau retorinis nei sąžiningas. Juo labiau, kad naudojama taip pat tipinė argumentacija: mes ruošiamės tik gintis, o jūs – pulti“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Dovilė Jakniūnaitė. Klasikinė saugumo dilema nulemia vis didėjantį ginklavimąsi, nes baiminamasi, kad pražiūrėjus pernelyg agresyvų priešininko kariuomenės didinimą galima tapti lengva auka. Dažnai tai galiausiai veda į tiesioginį karą – kaip įvyko Pirmajame ar Antrajame pasauliniuose karuose. Šaltasis karas ir JAV bei Sovietų Sąjungos ginklavimosi varžybos baigėsi be tiesioginio susidūrimo, kai sovietai tiesiog nebepajėgė karinėje srityje vytis JAV ir persitempė. Tad kur link veda naujoji saugumo dilema tarp NATO ir Rusijos? Ar vis labiau stiprindami savo karines galimybes mes po truputį artėjame tikro karo link? „Manau, kad tiek NATO, tiek Rusija supranta, kokia padėtis susiformavusi, ir suvokia savo atsakomybę bei padarinius. Tačiau ir toliau žaidžia retorinius žaidimus, – kalbėjo D. Jakniūnaitė. – Tokiame kontekste Lietuvos politikai gali sau leisti būti kategoriški, nes nereikia prisiimti atsakomybės ar galvoti apie diplomatiją – mums už nugarų yra didesnė galia. Kita vertus, dabar susiformavusiomis sąlygomis deeskalacija būtų kvailas reikalas, todėl, matyt, prasmingas tik palaikyti status quo, stengiantis nejudėti įtampos link.“

Spirale kylanti įtampa

Vis dėlto Rusija, nors jos vadovai viešai ir deklaruoja tariamą taikų norą nedidinti įtampos, realiais veiksmais į NATO žingsnius stiprinti savo rytinio pakraščio saugumą atsako keleriopai stipresne reakcija. Aljansas didžiausiose pratybose Baltijos regione „Saber Stryke 2017“ („Kardo kirtis“) buvo sutelkęs apie 5 tūkst. karių, o Rusijos ir Baltarusijos bendrose pratybose „Zapad 2017“, numatytose rugsėjo 14–20 d., pagal oficialiai skelbiamus Maskvos duomenis turėtų dalyvauti 13 tūkst. karių, tačiau ekspertai prognozuoja, kad realiai jų gali būti apie 50 tūkst. Paprastai į tokias pratybas įtraukiamos ir vidaus saugumo pajėgos, be to, skelbiamos mažesnio masto pratybos ir daliniuose, oficialiai nepriskiriamuose pagrindinių pratybų grupei. Kaip neseniai išleistoje studijoje skelbia „Rand Corporation“ analitikai, nerimas dėl galimo NATO ir Rusijos konflikto jaučiamas nuo Juodosios jūros regiono, Balkanų iki pat Baltijos bei Šiaurės šalių, o NATO šalių ir Rusijos susidūrimas greičiausiai neapsiribotų viename regione. Tačiau JAV analitikai pabrėžia, kad Baltijos šalys Aljansui kelia didžiausią nerimą.

Nerimas dėl galimo NATO ir Rusijos konflikto jaučiamas nuo Juodosios jūros regiono, Balkanų iki pat Baltijos bei Šiaurės šalių.

„Atgrasymo stiprinimas ir saugumo garantijų užtikrinimas Baltijos regione yra esminis JAV regioninės strategijos prioritetas atsinaujinus įtampai su Rusija“, – teigiama analizėje. Joje, be kita ko, rekomenduojama didinti JAV pajėgų dislokavimą regione, stiprinti atskirus gynybos sektorius, ypač oro gynybą ir stebėjimą, parduodant priešlėktuvinės gynybos sistemas ar bepiločius skraidančius aparatus. Tai iliustruoja bendrą pastaruoju metu ir NATO dominuojantį požiūrį, kuris įvardijamas šūkiu „nuo užtikrinimo prie realios gynybos“ – reikia pereiti nuo politinių deklaracijų dėl saugumo garantijų užtikrinimo prie konkrečių karinių priemonių ir pajėgų dislokavimo Baltijos šalyse, nes būtent tai gali būti geriausias signalas Rusijai, kad ketinama sukelti kuo didesnę žalą pastarosios pajėgoms, jei šios ryžtųsi peržengti NATO narių sienas. Rusija kol kas nekeičia požiūrio į būtinybę ruoštis galimam susidūrimui su Aljansu. Gana ilgai laikiusis pozicijos, kad NATO yra agresyvus blokas ir būtina jam pasipriešinti, sunku sustabdyti įsibėgėjusią propagandinę mašiną ir grandiozinius karinės modernizacijos projektus. Rusijoje dominuojantis oficialus požiūris, neva NATO agresyviai kėsinasi į šios šalies saugumą, skirtas ir visuomenei įtikinti, kad būtina vis labiau stiprinti gynybos pajėgas ir vidaus saugumo institucijas. Net prasidėjus ekonomikos krizei 2014 m., gynybos išlaidos nebuvo mažinamos. Karinės išlaidos išaugo nuo 3,6 (2005 m.) iki 5,4 proc. 2015-aisiais. Penktadalis viso federalinio Rusijos biudžeto išlaidų 2015–2016 m. skirta šalies gynybos sektoriui. Tik 2017 m. suplanuotos išlaidos krašto apsaugai buvo pradėtos mažinti. Propagandinis spaudimas visuomenei susitaikyti su didėjančiu finansavimo karinėms reikmėms poreikiu davė akivaizdžių rezultatų. Kaip rodo Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro „Levada“ duomenys, 1998 m. tik 35 proc. apklaustųjų pritarė teiginiui, kad „išlaidas gynybai būtina didinti, net jei tai sukeltų tam tikrų problemų ekonomikos plėtrai“, 2013 m. viduryje tam pritarė 46 proc., o 2015 m. birželį – jau 53 proc. respondentų. Toks priešpriešinis judėjimas vienas kito link kelia riziką, kad anksčiau ar vėliau susidūrimas bus neišvengiamas. Tai gali įvykti net dėl atsitiktinių incidentų, pavyzdžiui, periodiškai virš Baltijos jūros vyksta „kietumo“ demonstravimai, kai NATO ir Rusijos naikintuvai prasilenkia vos kelių metrų atstumu. Saugumo dilemą galėtų išspręsti tik iš esmės pasikeitęs potencialių varžovų požiūris. Tačiau, kol Rusijoje V. Putino režimas savo išlikimą sieja su būtinybe priešintis išorinei grėsmei, o visuomenė tiki, kad ši yra reali, sunku tikėtis, kad Kremliaus požiūris pasikeis. Atitinkamai, NATO jau įsitraukė į saugumo stiprinimo rytiniame flange procesą, todėl artimiausiu metu jis tik įgaus pagreitį. Veikiausiai teks priprasti prie „naujos realybės“, kuri primena tipines ginklavimosi varžybas.