Keliuose įrengiamos žiedinės sankryžos padeda išvengti avarijų ir išsaugoti gyvybes, taip pat keičia šalies kraštovaizdį.
Šis faktas nebuvo oficialiai užfiksuotas ir iškilmingai paminėtas, bet neseniai šalies užmiesčio keliuose buvo įrengta šimtoji žiedinė sankryža. Lietuvos automobilių kelių direkcija yra numačiusi žiedinėmis paversti dar bent šimtą pavojingų sankirtų, tačiau tai užtruks daugiau nei dešimtmetį – dabar per metus jų įrengiama apie penkias. Be to, šis sąrašas nuolat pildomas, nes atsiranda naujų kvartalų, keičiasi transporto srautai.
Naujosios sankryžos gerokai skiriasi nuo dar sovietmečiu Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įrengtų eismo žiedų – jos pastebimai mažesnio skersmens, kad jas įveikdami vairuotojai kuo labiau pristabdytų ir išvengtų susidūrimų. Tai veiksminga. Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2012 m. atlikto tyrimo duomenimis, vietoj senųjų sankryžų įrengus modernius žiedus, avaringumas tose vietose sumažėjo 92,91 proc.
Nelaimių padeda išvengti ir žiedines sankryžas puošiantys meniniai elementai: tai gali būti ir gėlių bei želdinių kompozicijos, ir skulptūros. Tokios dekoracijos atlieka dvi funkcijas – praktinę ir estetinę. Dėl pastarosios dažnai galima pasiginčyti, bet pirmoji abejonių nekelia – matydami prieš akis skulptūrą vairuotojai sutelkia dėmesį.
Varėnos „eifilis“
Žiede prie Senosios Varėnos stūksanti milžiniška metalo konstrukcija yra bene garsiausias tokios paskirties kūrinys, sulaukęs daugybės pašiepiančių atsiliepimų socialiniuose tinkluose. Skaisčiai žalios spalvos Varėnos „eifiliu“ pravardžiuojamo bokšto neįmanoma nepastebėti. „Neseniai keliavau po Dzūkiją, mačiau Senosios Varėnos bokštą. Įsimintinas objektas – grįždami namo nepaklydome“, – šio statinio nesiryžo vertinti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptorius Vladas Urbanavičius, garsiosios „Krantinės arkos“ Vilniuje autorius. Tačiau jis visuomet atkreipia dėmesį į pakelės kūrinius: „Jau senokai įsiminiau prie Radviliškio įrengtą žiedą. Atrodo, lyg kelininkai būtų pamiršę stambų agregatą. Puikus sumanymas, formuojantis vietovės charakterį.“
Menininkui svarbu, kad jo parinkti elementai atskleistų vietovės išskirtinumą.
Šios žiedinės sankryžos viduryje stūksantis ryškiai geltonas kelininkų volas – viena pirmųjų dizainerio Dariaus Linkevičiaus sukurtų sankryžų dekoracijų. Menininkui svarbu, kad jo parinkti elementai atskleistų vietovės išskirtinumą. Pavyzdžiui, Šiaulių krašte žiedines sankryžas puošia spalvotos karvės ir paukščiai. „Paprasta, ryšku, linksma – tokia vaikiška kompozicija“, – apibendrino D. Linkevičius, šiuos statinius mieliau vadinantis kelio akcentais.
Kitur galima rasti ir sudėtingesnių D. Linkevičiaus kompozicijų. Sankryžoje, kurioje susikerta į Kernavę, Vilnių ir Trakus vedantys keliai, iškilo simboliška skulptūra „Trys karaliai“. Joje menininkas atvaizdavo Vytenį, Mindaugą ir Vytautą. Vievyje esančioje žiedinėje sankryžoje taip pat paslėpta gilesnė mintis – sumanyta raidžių kompozicija, surinkta iš užrašo „Vievio dvaras minimas 1522 metais“. Joje panaudoti visi užraše esantys ženklai, tačiau perskaityti šio sakinio neįmanoma. Sumanymas susijęs su tuo, kad Vievyje dar XVII a. pradžioje buvo įsteigta spaustuvė, o miesto herbe pavaizduotas senovinis spaudos presas. Žiedinėje sankryžoje prie Rumšiškių stovinti skulptūra yra aliuzija į lietuvių liaudies menus. Metalo kompozicijoje sujungti šiam kraštui būdingi drožybos, karpinių, audimo, dekoravimo motyvai.
Du ginčijasi, britai laimi
Prancūzai ir amerikiečiai niekaip negali susitarti, kurie pirmieji išrado judėjimo ratą. Tačiau moderniųjų žiedų pradininkai – britai. 1960 m. inžinierius Frankas Blackmore’as sugalvojo nedidelio žiedo koncepciją, padedančią sumažinti srautus sankryžoje ir taip išvengti nelaimingų įvykių.
1966 m. tokios žiedinės sankryžos Jungtinėje Karalystėje tapo naujuoju standartu, vėliau paplito ir po visą pasaulį. O pirmauja Prancūzija – tūkstančiui sankryžų tenka 22,2 žiedinės, kuriose taip pat pūpso vietos menininkų darbų.
