„Kokią mokyklą baigei“ ir „kur dirba tavo tėvai“ arba kodėl vien būti lenku Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose dar nereiškia priklausyti daugumai.
Juzefas Kvetkovskis, Lenkų mokytojų draugijos pirmininkas, ruošiasi organizacijos dvidešimtpenkmečiui ir dėlioja senas laikraščių iškarpas bei fotografijų krūveles. Nuklotas visas stalas ir didelė sofa. J. Kvetkovskis, buvęs Vilniaus miesto tarybos narys ir dabartinis parlamentaras, tikisi parašyti knygą apie draugiją, kuriai vadovauja jau 23 metus. Pagrindinė organizacijos veikla – kultūrinė ir edukacinė, pavyzdžiui, organizuojamas raštingiausio lietuvių kalba mokinio konkursas. Tačiau mokytojų draugija aktyviai dirbo ir visais politiniais su švietimu susijusiais klausimais, pradedant 1998-aisiais, kai valdžia nusprendė iš privalomųjų sąrašo išbraukti gimtosios kalbos egzaminus.
„Galiausiai pavyko susitarti, kad mokykla galėtų pati organizuoti gimtosios kalbos egzaminą, jei tėvų komitetas taip nusprendžia. Dabar 99 proc. mūsų abiturientų lenkiškose mokyklose laiko lenkų kalbos mokyklinį egzaminą. Mes nustatėme, kad čia – būtinai“, – sako J. Kvetkovskis, kurio organizacijos lenkiškas pavadinimas yra „Macierz Szkolna“ („Mokyklų motina“).
Jos būstinė įsikūrusi Lenkų kultūros namuose sostinės Naugarduko gatvėje. Lenkijos vyriausybės lėšomis pastatyti namai pradėjo veikti 2001 m. ir priglobė kelias dešimtis lenkų nevyriausybinių organizacijų, taip pat viešbutį ir restoraną „Pan Tadeusz“, europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio biurą ir kirpyklą „Pas Heleną“.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovas Seime ir didžiausios lenkus vienijančios nevyriausybinės organizacijos Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) pirmininkas Michalas Mackevičius sako, kad šis pastatas yra kompromisinis ir laikinas sprendimas dėl bendruomenei negrąžintų lenkų visuomeninėmis lėšomis statytų pastatų. Pavyzdžiui, harcerių (tai tokia lenkiška skautų atmaina) namuose dabar įsikūrusi Amerikos ambasada, o buvusiame Vilniaus mokslo bičiulių draugijos pastate priešais Operos ir baleto teatrą veikia Vytauto Kasiulio dailės muziejus.
Netgi Šilutėje veikia LLS ratelis, kuriame lenkiškai moka tik keli nariai, – daugelis kalba tik žemaitiškai.
LLS apima visą lenkų visuomeninę veiklą su retomis išimtimis. „Turiu pasakyti, kad esame gerai organizuoti, – sako M. Mackevičius. – Buvau viename rajone – ten… toliau – ir meras man sako: jei ne lenkai, šitas mūsų miestelis jokios kultūros ir neturėtų. Nes jie tai kokį festivalį sugalvoja, tai miestelio šventę organizuoja.“
Netgi Šilutėje veikia LLS ratelis, kuriame lenkiškai moka tik keli nariai, – daugelis kalba tik žemaitiškai. Anot M. Mackevičiaus, tai lituanizuoti lenkai, tame regione atsidūrę per atsitiktinumą: „Jau 180 metų praėjo: žmonės turėjo būti išvežti į Sibirą, bet žandarai prisigėrė ir pametė. Yra keletas kaimų, kur sako, kad jie lenkai, bet kalba žemaitiškai, pavardės lietuviškos. Jie turi savo kultūrinį gyvenimą, atvažiuoja čia, kai kurie vaikai mokosi lenkiškai.“
Tie patys žmonės
11 tūkst. narių turinčios LLS valdymo organuose absoliučiai dominuoja LLRA lyderių pavardės, nors šioje partijoje – vos 1600 narių. Iš pirmo žvilgsnio įtarimą keliantis dubliavimasis tampa aiškesnis pažvelgus į abiejų organizacijų istoriją. LLS pirmuosiuose rinkimuose dalyvavo kaip visuomeninė politinė organizacija, tačiau 1994 m. pakeitus įstatymus tokiems dariniams nebeleista kelti kandidatų, tad įkurta LLRA kaip LLS politinis sparnas. Panašiai Lenkijoje atsirado „Solidarumo“ profsąjungos politinis sparnas Solidarumo rinkimų akcija. Iš pradžių LLRA norėta įregistruoti LLS rinkimų akcijos pavadinimu, tačiau to neleido Teisingumo ministerija.
„Ir jų, ir mūsų tikslai turbūt tie patys. Puoselėti lenkų gyvenimą Lietuvoje“, – sako LLS vadovas ir LLRA narys M. Mackevičius. Tuo metu vienas LLS steigėjų, pasitraukusių iš organizacijos veiklos, Česlavas Okinčicas teigia, kad lenkų visuomeninės organizacijos rinkimuose aktyviai padeda LLRA. „Partijos pirmininkas yra ir LLS Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas daugiau nei 10 metų. Tai strategija, kaip apie save suburti žmonių. Be abejo, ir LLS, ir Lenkų mokytojų draugija, ir kitos lenkiškos organizacijos telkiamos rinkimų išvakarėse tam, kad LLRA laimėtų pakankamai balsų. Šiuo atžvilgiu visi jie veikia išvien“, – kalba Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, buvęs pirmasis LLS viceprezidentas ir Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas Č. Okinčicas.
„Aktyvių žmonių nėra per daug, o išsilavinusių lenkų dar mažiau. Tie patys žmonės, kaip sakant, kartojasi“, – neslepia J. Kvetkovskis, kuris jau daugiau nei du dešimtmečius perrenkamas draugijos pirmininku. Iš pradžių – dėl darbų tęstinumo, vėliau – iš inercijos. Jis sako, kad į LLRA įstotų tik jei šiai pritrūktų narių. Šiokią tokią distanciją nuo partijos reikalų demonstruoja LLS pirmininkas bei LLRA parlamentaras M. Mackevičius. Vasarą jis nesinešioja Seimo nario telefono, kad neskambintų žurnalistai: „Tegul komentuoja tie, kurie turi komentuoti, aš tik balsuoju.“
Politizuotos mokyklos
Trečdalis Šalčininkų rajono savivaldybės įsteigtų mokyklų direktorių yra dalyvavę rinkimuose LLRA sąrašuose, taigi, tikėtina, priklauso partijai. Nustatyti, kiek partinių išties vadovauja mokykloms, sunku, nes partijų narių sąrašai nevieši. Skelbiami tik rinkimuose iškelti kandidatai.
Ar norint gauti arba išlaikyti darbą lenkiškoje mokykloje reikia stoti į partiją? „Aišku, jei nori užimti kokią nors aukštesnę vietą, gal tai ir turi reikšmės. Jei liberalai rinkimus laimėtų, tas pats būtų. Aišku, kad jei žmogus iš kitos partijos, niekas jo neproteguos, niekas nesiūlys. Čia yra savaime suprantamas dalykas politikoje, nors sunku pasakyti, ar tai gerai“, – sako J. Kvetkovskis. Galios koncentravimas ir politinė visuomeninės terpės kontrolė nėra jokia išskirtinė lenkų arba LLRA savybė, tai vyksta ir daugelyje kitų rajonų, pavyzdžiui, Darbo partijos kontroliuojamose Širvintose, socialdemokratų – Druskininkuose arba konservatorių – Radviliškyje.
„Dieveniškėse direktorė ir pavaduotojos nėra LLRA narės, o kitose, net ir Jašiūnų lietuviškoje mokykloje, pastatyti žmonės, kurie kontroliuoja, – sako lietuvišką mokyklą Šalčininkuose baigusi Julija Mackevič, Liberalų sąjūdžio Šalčininkų skyriaus pirmininkė ir rajono tarybos narė. – Tarkime, aš šiuo metu negaliu įeiti į jokią mokyklą pakalbėti. Bet ne man vienai taip būna.“
Rinktis lenkiškas mokyklas skatina Lenkijos valstybės ir organizacijų teikiama parama: ekskursijos, materialinės bazės stiprinimas, galimybė nemokamai studijuoti Lenkijoje.
Kai kurių Vilniaus rajono mokyklų vadovybė atsisako kalbėtis su radijo „Znad Wilii“ žurnalistais, kaip tvirtino šios Č. Okinčicui priklausančios stoties direktorius Miroslavas Juchnevičius. Tiesa, jo teigimu, ne visi mokyklų direktoriai to nori patys – jie tiesiog jaučia spaudimą.
LLRA pati žengė ambicingą žingsnį į žiniasklaidą. 2003 m. įkurtas naujienų portalas L24.lt, kuris publikuoja straipsnius net keturiomis kalbomis. Jam vadovauja Viktoras Juselis – J. Kvetkovskio padėjėjas Seime, taip pat kandidatavęs LLRA sąraše. Portalo komandą sudaro LLRA atstovė spaudai, buvę ir esami Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojai ir Seimo narės Vandos Kravčionok (LLRA) padėjėjai bei Šalčininkų rajono mero Zdzislavo Palevičiaus (LLRA) sūnus. Reklamos skydeliuose – Vilniaus rajono savivaldybė ir Europos konservatorių ir reformuotojų aljansas, kurio frakcijai priklauso europarlamentaras V. Tomaševskis, Lenkijos paramos fondai.
Pastarųjų indėlis itin reikšmingas lenkiškai žiniasklaidai Lietuvoje. 1998 m. Č. Okinčicas įkūrė laikraštį „Gazeta Wilenska“, tačiau šis be jų paramos neišsilaikė nė pusantrų metų. Lenkijos dienraščiai „Trybuna“ ir „Rzeczpospolita“ rašė, kad jau nuo pat pradžių „Gazeta Wilenska“ turėjo nemažai finansinių sunkumų, nes dienraščio „nepastebėjo“ nei organizacija „Wspolnota polska“, nei paramos Rytuose gyvenantiems lenkams fondas. Pasak žiniasklaidos, kai kas manė, kad naujas leidinys gali pakenkti kitam lenkų kalba leidžiamam laikraščiui „Kurier Wilenski“. „Be to, nenoras padėti leidiniui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje buvo siejamas su nelabai mėgstamo tarp Lietuvos lenkų Č. Okinčico asmenybe“, – uždarius laikraštį rašė lenkų „Trybuna“, kurį citavo BNS.
Šalčininkų rajone itin daug palydovinių lėkščių, per kurias galima matyti lenkiškas programas, tačiau, pasak politikės J. Mackevič, lenkiškoje auditorijoje dominuoja Rusijos kanalai, įskaitant ir Lietuvoje draustus, o Baltarusijos pasienio gyventojai gali juos pasigauti ir Minsko retransliuojamu analoginiu signalu.
Gravitacija Lenkijos link
Viena svarbiausių Lietuvos lenkų visuomeninio gyvenimo institucijų yra mokykla, o pasirinkimas iš mokyklos lietuvių ar lenkų kalba gali lemti daugiau, nei matoma plika akimi. Etninių tyrimų instituto (ETI) sociologė Kristina Šliavaitė, atlikusi tyrimą Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose, pastebi, kad besirenkantieji lietuviškas mokyklas tai sieja su didesniu socialiniu mobilumu Lietuvoje, o lenkiškas – su geresnėmis perspektyvomis savo gyvenamoje vietovėje. Bet lietuviškos mokyklos nėra savaime pranašesnės, nes tėvai, nemokėdami lietuvių kalbos ir leisdami vaiką į lietuvišką mokyklą, negalėtų visavertiškai dalyvauti jo ugdymo procese, o lenkiškose švietimo įstaigose stengiamasi užtikrinti gerą valstybinės kalbos mokymo lygį. Be to, rinktis lenkiškas mokyklas skatina Lenkijos valstybės ir organizacijų teikiama parama: ekskursijos, materialinės bazės stiprinimas, galimybė nemokamai studijuoti Lenkijoje, ko gero, atsverianti lietuviškos mokyklos suteikiamą didesnį socialinį mobilumą Lietuvoje.
„Labai svarbus aspektas – stipendija Lenkijoje, – sako J. Mackevič. – Mano studijų Lietuvoje vidurkis buvo labai aukštas ir gaudavau padidintą 250 litų stipendiją, o ten gauni bendrabutį ir apie 1000 zlotų stipendiją. <…> Siūlo studijuoti ne tik universitetai, bet net ir profesinės mokyklos. Dalyvavau pokalbyje su vienos lenkiškos gimnazijos direktore. Ji kalbėjo apie tai, kad štai mūsų vaikai važiuoja į stovyklas Lenkijoje, kad lankėsi Lenkijos universitetuose. Žodžio „Lietuva“ net nebuvo. Jie asocijuoti su Lenkija.“ Kaip teigė J. Mackevič, iš išvažiuojančių studijuoti į šalį kaimynę grįžta vienetai.
Gravitaciją Lenkijos link pabrėžia ir ETI mokslininkė Monika Frėjutė-Rakauskienė, tyrusi nevyriausybininkų veiklą Pietryčių Lietuvoje. Jos kalbinti lenkiškų organizacijų atstovai minėjo kaimynės fondus, tokius kaip „Lenkų bendruomenė“ („Wspólnota Polska“), Pagalbos lenkams Rytuose fondas („Pomoc Polakom na Wschodzie“), taip pat Lenkijos atstovybę, bet lietuviškus finansavimo šaltinius – labai retai. „Kai kurių organizacijų atstovai net nežinojo apie tokias galimybes. Informantai pabrėžė, kad, kol veikė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, kreipdavosi ten paramos savo veiklai finansuoti, tačiau dabar nematantys galimybės gauti paramą“, – rašo M. Frėjutė-Rakauskienė moksliniame žurnale „Filosofija. Sociologija“. Daugiau nei 30 interviu atlikusi mokslininkė daro išvadą, kad „nepritraukiama parama iš Lietuvos valstybės iš dalies formuoja šių organizacijų veiklos turinį, motyvus“.
„Kokią mokyklą baigei?“
Baigusi studijas ir išmokusi projektų vadybos, J. Mackevič 2009 m., dar gerokai prieš įsitraukdama į politiką, bandė įsidarbinti Šalčininkų rajono savivaldybėje. „Galvojau: moku kalbas, moku rašyti projektus, galėčiau laisvai parašyti net investicinius. Tačiau pirmi mero klausimai buvo „kokią mokyklą baigei“ ir „kur tavo tėvai dirba“. Tūkstantmečio gimnaziją. Mama – ligoninėje, tėtis – pasienio policijoje“, – pasakoja J. Mackevič. Šalčininkų savivaldybėje ji niekada nedirbo.
47 konfidencialius interviu atlikusi ETI mokslininkė K. Šliavaitė pamatė, kad tėvai jaučia socialinį spaudimą spręsdami, į lenkišką ar lietuvišką mokyklą leisti vaikus. „Kai kuriais atvejais buvo teigiama, kad baigus mokyklą lietuvių mokomąja kalba būtų sudėtinga surasti darbo viename iš tirtų rajonų. Tai sieta su vietos valdžios nuostatomis, socialiniais tinklais, – teigiama K. Šliavaitės straipsnyje žurnale „Filosofija. Sociologija“. – Mokyklos valstybine ar mažumos kalba pasirinkimas susijęs ne tik su išsilavinimo ir tolesnių studijų galimybių klausimais, tačiau bendruomenės akyse siejamas su lojalumu vienai ar kitai etninei bendruomenei, galimybe naudotis tam tikrais socioekonominiais resursais.“
Opozicijos politikė J. Mackevič sako, kad Šalčininkuose ir Eišiškėse akivaizdaus tiesioginio spaudimo leisti vaikus į lenkišką mokyklą tėvai nesulaukia, tačiau „kitose mokyklose yra pritraukimo metodų – manipuliuojama išmokomis, malkomis, pagalba iš užsienio“.
Viena vertus, Pietryčių Lietuvoje nėra nieko fenomenalaus, nes sociologijoje, žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, etniškumas dažnai suprantamas kaip socialinis kapitalas, kuriuo naudojantis siekiama ir ekonominės gerovės. Tačiau lenkų dominuojamuose regionuose, pasižyminčiuose dideliu nedarbu, mažais atlyginimais, stipriu tautiniu identitetu ir „Lietuvos“ politikų spaudimu, galios vertikalė – kartu su sąlygomis diskriminuoti ir piktnaudžiauti – gali būti gerokai tvirtesnė. Tai ne Vokietija, kur, LLS pirmininko M. Mackevičiaus žodžiais, keletas milijonų lenkų turi keletą stiprių organizacijų: „Nėra taip, kaip Lietuvoje, kur viena didelė organizacija ir kitos mažesnės. Jie ten konkuruoja, kas ważniejszy.“
