Atviroji rinka, įvairialypė visuomenė, technologinė revoliucija, socialiniai judėjimai kelia iššūkių, kurių postmodernus pasaulis nebesugeba įveikti. Istorikas, politologas ir žurnalistas Sergejus Medvedevas interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei sakė, kad į madą vėl grįžta sienos ir tautiniai naratyvai. Geriausiai, jo teigimu, tai išnaudoja Rusija. Toliau skiepydama psichologinę ir fizinę baimę ji tvirtai laikosi pasaulio galingiausiųjų sąraše.
– Kas lemia, kad šiandien vis rečiau kalbame apie globalizaciją ir diskutuojame apie sienas, suverenitetą, nacionalinę valstybę?
– Pasaulis sudarytas iš sienų. Jos gali būti ir fizinės, ir sukonstruotos mūsų pasąmonės. Įdomu, kad šiandien suvokti jas svarbu labiau nei bet kada.
Dešimtajame dešimtmetyje buvo juntamas pernelyg didelis optimizmas. Esą atėjo ne tik istorijos, bet ir pasaulio, sudaryto iš sienų, tam tikrų padalijimų, pabaiga. Manyta, kad tai lėmė internetas, tarptautinė bendruomenė ir kt. Tačiau 2000 m. pasaulis staiga ėmė suktis atgal. Atsirado ne tik virtualios, bet ir fizinės sienos. Šiandien ją su Meksika stato JAV prezidentas Donaldas Trumpas, Vengrija – pasienyje su Serbija, apie tokias galimybes kalbama ir Rusijoje. Sienų turime Šiaurės Afrikoje, Bangladeše.
Į madą vėl ateina tautos sąvoka. Pasižiūrėkite, kas vyksta Prancūzijoje ir kokį didelį populiarumą turi nacionalistų lyderė Marine Le Pen. Ką jau kalbėti apie partijos „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland) stiprėjimą. Taigi sienos grįžta, pasaulį vėl imame suvokti pagal teritorijas, vietas ir priklausymą joms, senųjų naratyvų atsiranda politinėje ir kasdienėje darbotvarkėje. Kodėl taip vyksta – vis dar atviras klausimas. Manau, priežastys slypi tarptautinės bendruomenės prigimtyje. Vis dar neatrasti politiniai mechanizmai, kurie įveiktų tokius iššūkius kaip masinė migracija, epidemijos, nevaržoma informacijos sklaida, terorizmas.
Visa tai vyksta ir Rusijoje. Prezidentas Vladimiras Putinas į politinę darbotvarkę grąžino sąvokas „tauta“, „teritorija“, „suverenitetas“. Šiandienės Rusijos politikos tapatybė kuriama pasitelkus valstybės istorinį naratyvą.
– Užsiminėte, kad tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, primena imperijos pabaigą. Kokie veiksniai tai rodo ir kokių tai gali turėti padarinių?
– Tai nėra imperijos pabaiga, bet tikrai paskutinis jos veiksmas. Tiesą sakant, politinis terminas „imperija“ atrodo senas šių dienų pasaulyje. Ir neadekvatus. V. Putinas dar 2000-ųjų pradžioje bandė šalį paversti postimperine. Tačiau jam nepavyko. Vadovas jautėsi atstumtas, labai greitai grįžo prie tradicinės Rusijos politikos.
Ši imperija po truputį praranda pamatus. Tai geriausiai iliustruoja Ukrainos pavyzdys. Politologas Zbigniewas Brzezinskis yra sakęs, kad Rusijos imperija žlugs tada, kai ji praras Ukrainą.
Išsilaikyti šiandienos pasaulyje V. Putinui padeda XVIII–XIX a. naudoti nacionaliniai naratyvai: baimės, karo, tapatybių, priklausomybės politika.
Beveik taip ir nutiko. Ironiška, kad dėl paties V. Putino vykdomos politikos kaltės. Prezidentas realizavo pačias didžiausias baimes. Jei ne jo politika, Rusija niekada nebūtų tokiu būdu praradusi Ukrainos. Priešiška, agresyvia ir absoliučiai nelogiška politika V. Putinas žengė mirtinus žingsnius: pats save išstūmė iš pasaulio ekonomikos, finansų rinkų, iš Didžiojo aštuoneto ir kitų aukščiausio lygmens organizacijų. Tai Rusijai užkirto kelius gauti modernizaciją skatinančių išteklių. Normalūs santykiai virto įtemptais ir tam tikrais atvejais – konfrontaciniais. Kadaise, 8–9 dešimtmečiais, tai padarė galą Sovietų Sąjungai. Dabar Rusija vėl žengia šiuo mirtinu prospektu. Ir, deja, niekas nežino, kada bus prieita kelio pabaiga. Gal 2018-aisiais, gal 2024-aisiais.
Tai pasakyti labai sunku.
– Nors sudėtinga tiksliai prognozuoti Rusijos imperijos pabaigą, galima analizuoti, kokių padarinių dabartinė situacija turės ir pačiai Rusijai, ir Vakarų valstybėms.
– Santykiai tarp Rytų ir Vakarų nebegali būti tokie kaip anksčiau. Tai iliustruoja keturi esminiai faktai: Krymo aneksija, Malaizijos lėktuvo „Boeing 777“ katastrofa, karas Donbase ir kišimasis į JAV prezidento rinkimus. Tai esminės problemos, kurios neleidžia normalizuoti Rusijos ir Vakarų santykių. Kai kurie tai vertina kaip taktines Maskvos pergales, V. Putino sėkmės šauklius, bet iš tikrųjų tai pralaimėjimas. Jau įvykiai Ukrainoje parodė Rusijos silpnumą, kiti įrodymai išlįs po penkerių, galbūt dešimties metų.
Rusijai tai reiškia izoliaciją. Ne paslaptis, kad šalies elitas ir pats prezidentas V. Putinas desperatiškai siekia pripažinimo ir valstybės viduje, ir už jos ribų. Jie nori sėdėti prie didelio stalo su įtakingaisiais. Ilgą laiką taip ir būdavo, ir tai duodavo naudos. Tačiau 2007–2008 m. V. Putinas nusprendė ir vėl būti blogas vaikinas, žaisti sovietinį žaidimą. Jis bandė priversti Vakarus su juo kalbėtis, užmegzti dialogą savo primetamomis taisyklėmis. Geriausias pavyzdys – įvykiai Sirijoje, galiausiai – bandymas paveikti JAV rinkimų rezultatus ir kt.
Svarbiausias Rusijos užsienio politikos motyvas yra bet kokia kaina pelnyti dėmesį. Dažniausiai – erzinant. Tiesa, Vakarai suinteresuoti to klausytis: politikai sėdasi prie bendro stalo ir kalbasi apie įvykius Ukrainoje, Sirijoje, netgi pasirašo Minsko susitarimą. Tačiau Rusija, užuot pelniusi pasitikėjimą, sulaukia tik sankcijų. Taip pat didėja izoliacija tarp jos ir JAV, Europos Sąjungos, nuo Rusijos gręžiasi net tokie kaimynai kaip Kazachstanas.
– Vis dėlto Rusija ir toliau rikiuotėje greta didžiųjų pasaulio jėgų. Kaip jai pavyksta išlaikyti savo įtaką? Galbūt tai tik gerai kuriamas įvaizdis?
– Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti tarptautinėje politikoje. Juk tai ne tik bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui. Jei vertintume šį rodiklį, Rusija būtų kažkur tarp Meksikos ir Turkijos. Per metus ši šalis sukuria apie 1,7 proc. viso pasaulio BVP. Ir taip pastaruosius 200 metų. Todėl akivaizdu, kad reikia ieškoti kitų aiškinimo būdų.
Rusija užima ypatingą vietą, Vakarai ją suvokia kaip kitą pasaulį. Europa kaip bendruomenė formavosi kovose su Rusija ir Turkija, su stačiatikiais iš Rytų ir islamo sekėjais. Vis dėlto kartais Rusija buvo laikoma Europos dalimi, kartais – sąjungininke, ji buvo kita, kitokia. Kad ir kas nutiktų šioje valstybėje, Vakaruose į tai bus reaguojama. V. Putinas, tiesą sakant, tuo naudojasi. Jam pavyko atgaivinti nuslopusį Vakarų jausmą bijoti Rusijos. Juk vakariečiai, ypač amerikiečiai, rusų ieško net po savo lovomis. Rusiją ir jos įtaką jie mato rinkimuose, feisbuke, šaldytuve, kompiuteryje ir t. t. Tai jau primena 1950-uosius, JAV pradėtą antikomunizmą skatinančią makartizmo politiką.
Vakariečiai, ypač amerikiečiai, rusų ieško net po savo lovomis. Rusiją ir jos įtaką jie mato rinkimuose, feisbuke, šaldytuve, kompiuteryje ir t. t.
Nereikia pamiršti ir tokių dalykų kaip vieta Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje, branduolinis ginklas. Jį turėti – vadinasi, jau būti didi valstybė. V. Putinas puikiai išnaudoja ir galimybes pasirodyti rinkimuose, tarptautinėse krizėse ar konfliktuose. Rusija labai sėkmingai įsilieja į XXI a. staiga grįžusią geopolitiką. Mes tikėjomės, kad ji jau nugrimzdo praeityje ir užgimė tik ekonomika grįstas pasaulio suvokimas. Tačiau pasirodė priešingai. Tai dar 2001 m. įrodė rugsėjo 11-osios išpuoliai, išplitęs terorizmas, tokie dariniai kaip „Al Qaeda“, „Islamo valstybė“ ir kt. V. Putinas aiškiai suvokė, kad išsilaikyti tokiame pasaulyje jam padės XVIII–XIX a. naudoti nacionaliniai naratyvai: baimės, karo, tapatybių, priklausomybės politika.
– Kas yra Rusijos valstybės ir politikos varomosios jėgos? Kokią reikšmę tam turi dabartinis šalies vadovas?
– Rusijos istorija pirmiausia yra valstybės istorija. Ji nekalba apie tautą, visuomenę ar individus. Ji susideda iš valstybės gyvavimo ciklų. Šiandien Rusija, nors tai ir gali pasirodyti netikėta, išgyvena valstybės plėtimąsi. Turiu galvoje ne tik teritoriją – greičiau jos funkcijų plėtrą. XX a. pabaigoje Rusija darėsi vis patogesnė gyventi piliečiams, tauta savo rankose laikė reikšmingas politinio, socialinio, ekonominio, viešojo ir privataus gyvenimo sritis, turėjo gana plačią autonomiją nuo valstybės. Tačiau V. Putino eroje grįžo dinozauras – valstybė. Ji atsiėmė ne tik minėtas žmonėms priklausančias sferas. Ji susigrąžino netgi kai kurias teritorijas – kaip Krymo pusiasalyje.
Atviros Lietuvos fondo nuotr.
Žinoma, negalime visų laurų atiduoti V. Putinui. Nereikėtų įsivaizduoti, kad jis turi demonišką planą, kaip užvaldyti pasaulį. Tuo labiau kad V. Putinas nėra strategas, jis tik reflektuoja situaciją. Svarbus šioje situacijoje Rusijos elito indėlis. Šie žmonės nėra vieningi, bet jų tarpusavio konkurencija, atgaivintos saugumo pajėgos palaiko valstybės gyvastį. Be to, neužmirškime, kad Rusija yra išteklių valstybė, ji tiesiogiai priklausoma nuo naftos kainų. Kai jos krinta, Rusija elgiasi blogai.
Šiame žaidime V. Putinas yra tik reprezentacinė figūra, tik didesnio scenarijaus dalis, jo pasitraukimas bus didelė problema. Šiuo metu prezidentas yra institucija. Jei jis mirs – nemanau, kad pasitrauks savo noru, – bus pašalintas arba nebegalės eiti savo pareigų, atsidursime politinėje dykumoje. Gali kilti tarpusavio kovų, prasidėti pilietinis karas, areštai. Šioje šalyje nėra jokių kitų institucijų, tik besivaidijantis elitas, jokio valdžios paveldėtojo. V. Putinas tai žino, todėl negali pasitraukti. Jis negali būti tikras net dėl savo saugumo.
S. Medvedevas
Istorikas, politologas ir žurnalistas, Nacionalinio tyrimų universiteto Aukštosios ekonomikos mokyklos Maskvoje profesorius.
1988 m. baigė Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą, studijas Čekijos Karolio ir JAV Kolumbijos universitetuose.
1995 m. apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Rusijos mokslų akademijos Europos institute.
Tarptautinio edukacinio projekto „Escapes from Modernity“ kūrėjas ir vadovas.
Pastaruoju metu kuria ir veda autorines laidas televizijoje „Dožd TV“ bei radijo stotyje „Svoboda“.
