Rinkimų kampaniją Donaldas Trumpas organizuoja kaip šeimos verslą.
Šeimos įmonės išsiskiria iš kito verslo – jas saisto DNR grandinės ir pelno logika. Jos apsirūpinusios retais ištekliais – lojalumu ir lankstumu, bet sykiu susiduria su ypatingais iššūkiais – giminės nesantaika ir aikštingais patriarchais. Geriausiais laikais jos neįveikiamos. Blogiausiais – tikra katastrofa.
Vienas neprastų tai iliustruojančių pavyzdžių – D. Trumpo prezidento rinkimų kampanija. Šis asmuo prisistato kaip verslininkas, galintis amerikiečiams pasiūlyti sveiko proto sprendimų, laikomų profesionalia vadyba. „Pasikviesiu puikių žmonių, kurie žino, ką daro, o ne būrį politikierių“, – sakė kandidatas į šalies vadovus. Bet realiai jis ypatingas vadybininkas – antros kartos šeimos verslininkas, iš tėvo Fredo paveldėjęs nekilnojamojo turto (NT) įmonę, kurios valdymą patikėjo savo trims suaugusiems vaikams (Donaldui, Ivankai, Ericui) ir žentui (Jaredui Kushneriui).
Diskutuojant apie D. Trumpo komercinius įgūdžius šis paprastas faktas dažnai praleidžiamas. Kritikai negaili strėlių chaotiškiems jo metodams: „The Trump Organisation“ skaičiuoja 515 įmonių ir, be NT verslo, vienu ar kitu metu užsiėmė televizija, oro vežėjomis, grožio konkursais ir lošimais. Jie pamiršta, kad dažnai šeimos bendrovėms nesubyrėti padeda vien vardas ir plėšikiški metodai. Kai kas tvirtina, jog paveldėtus pinigus investavęs į vertybinius popierius jis galėjo susikrauti daugiau turto. Bet D. Trumpas pasirinko nerūpestingą gyvenimą, o jo vardas švietė ant Manhatano dangoraižių, Škotijos golfo klubų, kurortiniame Palm Biče.
Nors yra pagyrūniškos natūros, D. Trumpas išvengė bene dažniausių šeimos verslo bėdų – kivirčų arba nevykusiai sprendžiamo įpėdinio klausimo; tereikia prisiminti dažnus brolių Kochų, valdančių naftos imperiją, vaidus arba kovą, kas taps kino ir TV magnato Sumnerio Redstone’o įpėdiniu. Šeimos verslo instituto duomenimis, tik 30 proc. šeimos įmonių išsilaiko iki antros kartos ir tik 12 proc. – iki trečios. D. Trumpui ne tik pavyko išsaugoti neišdraskytą verslą per dvi ištuokas ir aibes vaidų, bet ir sėkmingai parengti vaikus (ir žentą) perimti vadžias.
Tą pačią šeimos verslo formulę D. Trumpas taiko prezidento rinkimų kampanijoje. Svarbiausius sprendimus jis priima pats, bet sykiu jam padeda, jį pavaduoja ir daug ką organizuoja trys suaugę vaikai ir J. Kushneris. Sūnūs Ericas ir Donaldas daug nuveikė bendraudami su medžioklės mėgėjais (kurie galėjo įtariai žiūrėti į Manhatano garsenybes), nes patys mėgsta žudyti laukinę Afrikos fauną. Norint pasiekti Trumpą vyresnįjį, Respublikonų partijos šulams tenka eiti per vaikus.
Gal Donaldas ir pirmas iš kandidatų kampanijai pasirinko šeimos verslo modelį, tačiau ir Adamsai, ir Kennedy, ir Rockefelleriai, ir Bushai, ir, žinoma, Clintonai politiką laiko šeimos reikalu.
Šeimos verslo stilius D. Trumpui puikiai pasitarnavo, kai jis siekė būti nominuotas partijos. Šeimos organizacijos gerai pastebi pelno centrus, kuriuos milžiniškos korporacijos ignoruoja. „Walmart“ įkūrėjas Samas Waltonas suprato, kad amerikiečiams svarbiau „kasdien žemos kainos“ nei vietos parduotuvėlės. D. Trumpas suvokė, jog konservatyviems darbo klasės atstovams jau atsibodo politinė partija, turtuoliams mokesčių lengvatų forma siūlanti kepsnį, o masėms – tik pigų darbą ir šlakelį patriotinio įkarščio.
Dabar toks stilius tampa katastrofiškas. Klestinčios šeimų bendrovės žino, kada metas konsoliduoti pasiekimus, pradėjus taikyti profesionalius vadybos metodus. D. Trumpui vis dar atrodo, kad jis dalyvauja pirminiuose rinkimuose. Ivanka, kuri daug metų dalyvaudama tėvo TV laidoje „The Apprentice“ („Mokinys“) gerai nušlifavo įgūdžius, galėjo tapti tikru kampanijos lobiu. Bet, užuot stiprinus tėvo prekės ženklą, jėgas jai tenka švaistyti gesinant gaisrus po mizoginistinių jo komentarų.
D. Trumpo kampanijoje išryškėjo visi klasikiniai nenusisekusio šeimos verslo požymiai: ją drasko grupiniai vaidai, persekioja priminimai apie praeities verslo reikalus su nesąžiningais finansininkais ir NT plėtotojais, žeidžia tinkamai organizuota varžovo kampanija. Vasaros pabaigoje D. Trumpas trečią kartą pertvarkė komandą: į naujas kampanijos generalinio direktoriaus pareigas paskyrė konservatyvų žurnalistą Stepheną Bannoną, o į kampanijos pirmininko postą pakvietė Kellyanne Conway, ilgametę respublikonų apklausų specialistę. Bet kol kas jis neįvaldė elementaraus kampanijos meno, pavyzdžiui, pirkti politinę reklamą ir steigti vietos būstines.
Nusiteikite naujam šou
Prieš pradedant džiūgauti, kad lapkritį D. Trumpas gali pralaimėti, verta prisiminti, jog šeimos verslas visų nuostabai pajėgus susitvarkyti. Po to, kai telefoninių pokalbių klausymosi skandalas privertė imtis restruktūrizacijos, Ruperto Murdocho „News Corporation“ vertė išaugo. D. Trumpo vaikams (kalbama, kad jie – vieninteliai sugebantys jį suvaldyti žmonės) dar gali pavykti išgelbėti jo kampaniją nuo pažeminimo. Galimą pralaimėjimą politikoje jam gali pavykti paversti verslo sėkme konservatyvaus TV kanalo forma. Įniršis, kurį jis dažnai pasitelkia, bus varomoji jėga, o Ivanka ir kiti – žvaigždės.
Prieš nurašant Trumpų dinastinę kampaniją kaip keistą nukrypimą nuo normos, verta prisiminti, kad politinės šeimos JAV ne naujiena. Gal Donaldas ir pirmas iš kandidatų kampanijai pasirinko šeimos verslo modelį, tačiau ir Adamsai, ir Kennedy, ir Rockefelleriai, ir Bushai, ir, žinoma, Clintonai politiką laiko šeimos reikalu. Hillary Clinton veiksmai tiek profesionalūs, kiek D. Trumpo – neapgalvoti. Bet yra panašumų. H. Clinton labai padeda artimieji – ne tik sutuoktinis Billas, bet ir duktė Chelsea. (Chelsea ir Ivankos panašumai nejaukiai keisti – be kitų, abi maždaug įpusėjusios ketvirtąją dešimtį, abi ištekėjusios už vyrų, kurių tėvai yra kalėję). H. Clinton taip pat neišvengia interesų konfliktų, ypač dėl Clintonų fondo, apie kurį dabar būtų daug aršiau diskutuojama, jei ne D. Trumpo kvailystės. Net jeigu jis pralaimės rinkimus, JAV neatsikratys problemų, kurių kyla susidūrus šeimoms, verslui ir politikai.
