Lietuvos liberalų pakilimus ir nuopuolius iš arti mačiusio Eugenijaus Gentvilo nereikia įtikinėti, kad ir didžiausios politinės krizės įveikiamos, tačiau patyrusiam politikui kaip niekad trūksta talkininkų
Pastaruosius dvejus metus Seimo koridoriuose žurnalistai vos kelis politikus stabdė dažniau nei E. Gentvilą (59 metų). Tačiau jam tenkančių klausimų mainais į eterio kiekį, akivaizdu, nenorėtų nė vienas. Netrūkstant duobkasių ir gedėtojų, laidojančių Liberalų sąjūdį, E. Gentvilas išlieka žmogumi, įrodinėjančiu, kad partija dar gyva ir spardosi.
Išstudijavęs politinės korupcijos bylos kaltinamąjį aktą, kurį, susidedantį iš 450 puslapių, nesunku pastebėti politiko kabinete, E. Gentvilas savo pavardę rado paminėtą tik kartą. Visgi kaip pirmosiomis dienomis po skandalo, taip ir dabar išlieka abejojančių, ar vienas įtakingiausių žmonių partijoje galėjo nežinoti ar bent nenujausti to, ką vykus partijoje įtaria teisėsauga. Nors čia pat turėtų kilti ir kita kryptimi vedanti abejonė – juk bet kas, veikiantis prieš įstatymą, norėtų kuo mažiau bendrininkų, nepasisekus visuomet galinčių tapti liudininkais.
Tačiau jeigu blankiai rusenantis Liberalų sąjūdis užges ir toks pat likimas ištiks jo politinę karjerą, E. Gentvilas patikina tai priimsiantis be vidinių kančių. Ir priduria nemėgstantis girtis, bet galbūt pirmą kartą taip drąsiai sau tai leisiantis.
„Aš buvau labai įdomus dėstytojas“, – sakė politikas IQ žurnalui.
Nuo filosofų prie verslininkų
Kilęs iš Telšių rajone esančių Želvaičių, kuriuose, naujausio gyventojų surašymo duomenimis, tėra mažiau nei šimtas žmonių, E. Gentvilas geriausiai pažįstamas klaipėdiečiams. Uostamiestyje prasidėjo jo kaip geologo ir dėstytojo akademinė karjera, ilgainiui užleidusi vietą politikai. 1995 m., jau būdamas ryškus Lietuvos liberalų sąjungos (LLS) narys, jis išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą, o po dvejų metų tapo meru.
Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas priklauso E. Gentvilo vadovaujamam Liberalų sąjūdžiui, o praeityje, dirbdamas žurnalistu, sako buvęs jo kaip miesto vadovo stebėtojas ir kritikas. Artimiausiuose rinkimuose A. Šulcas nedalyvaus, todėl teigia galintis apie senus laikus kalbėti nesuvaržytai.
„Tai yra žmogus, kuris pats prisiims ugnį į save ir palaikys bendražygius. Tokį jį visada atsimenu. Ir jis labai talentingai susirinko priešus, nors pats tokiais kitų nelaiko“, – apibendrino pašnekovas.
Vienas E. Gentvilo ir talkininkų nuopelnų – pirma laisvoji ekonominė zona (LEZ) Lietuvoje, įkurta Klaipėdoje. Šiandien tiek uostamiesčio, tiek kitų šalies miestų LEZ siekia kuo aukščiau atsidurti įtakingiausių užsienio verslo leidinių sudaromuose kasmečiuose reitinguose ir pritraukti investuotojų, o anuomet ne visiems buvo aišku, kokios ir ar duos LEZ naudos.
„1994-aisiais parašiau kelių straipsnių ciklą Klaipėdos spaudoje apie tokį modelį kaip LEZ, kokį efektą jos suteikia regionų ekonomikai, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse ar Kinijoje. 1995-aisiais Seimas priėmė įstatymą, ir Klaipėdoje atsirado verslininkų, kurie nutarė, kad reikia būtent čia ją kurti, bet niekas gerai nežinojo, ką daryti, ir pakvietė mane vadovauti“, – prisiminė politikas.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais sutelkusi ne vieną to laiko intelektualą – tarp kurių buvo partijos įkūrėjas Vytautas Radžvilas, Arvydas Šliogeris, Aleksandras Dobryninas, Marius Povilas Šaulauskas, – LLS 1992 m. Seimo rinkimuose sulaukė vos kiek daugiau nei 2 proc. rinkėjų balsų ir negavo nė vienos vietos parlamente. Atsistatydinus V. Radžvilui, partija reorganizavosi, savo deklaracijoje išdėstė lojalumą laisvosios rinkos principams, tapo proverslininkiškai orientuota politine jėga, vadovaujama verslininko – tuomet pirmininku, tiesa, neilgam, tapo Šarūnas Davainis.
LLS pureno dirvą verslui, tačiau joje netruko suvešėti ir piktžolių. Finansine afera išgarsėjusio Gintaro Petriko vadovaujamo EBSW koncerno darbuotojai, jo verslo partneriai ir šių įmonių vadovai 1994 m. urmu tapo partijos nariais. Tuo džiaugėsi ir pats E. Gentvilas, kaip rodo LRT archyvuose išlikusi ir šiandien karčiai ironiškai skambanti jo citata.
„Malonu matyti, kad šioje konferencijoje, ir visoje LLS, vis didesnę įtaką vaidina verslas: smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai. Tai leidžia tikėtis, jeigu liberalams kada nors bus rinkėjų lemta patekti į valdžią, mažesnės korupcijos arba iš viso išnykstančios korupcijos šalyje“, – tada sakė bekylančios partijos kylantis politikas.
Kaip Amsterdame, o ne Minske
„Tarp idėjų ir pragmatizmo“, – liberalų būklę Leonido Donskio rinktinėje knygoje apibūdino E. Gentvilas. Visgi pragmatizmas, kaip matyti šiandien, kartais reiškė daugiau negu tik ideologinį aptakumą vien dėl pergalės rinkimuose. Pats E. Gentvilas prisimena, kad tiek būdamas meru, tiek uosto direkcijos vadovu buvo verslininkų gundomas kyšiais.
„Vienas vokiečių verslininkas kartą siūlė organizuoti atliekų deginimo gamyklos statybą, pritraukti fondus ir taip toliau. Privačiame pokalbyje, pamenu, kavą gurkšnojome, jis su vertėja sėdi, aš pats vokiškai irgi kalbu, jis man pasiūlė automobilį „Hyundai Sonata“. Apsimetu, kad nesuprantu, prašau vertėjos išversti. Ji mekendama dar kartą išverčia, pakartoja, kad man už tai bus automobilis“, – IQ pasakojo politikas. Po susitikimo E. Gentvilas pasuko ne link naujojo automobilio, o Valstybės saugumo departamento teritorinės būstinės.
A. Šulcas sako, kad įvertinti E. Gentvilo vadovavimą miestui galėtų tik kaip vienareikšmiškai pozityvų: „Jis pirmas kilstelėjo Klaipėdą ir pasakė, kad tai yra kitoks miestas, išdrįskime gyventi ne kaip Minske, o kaip Amsterdame.“
A. Šulcas teigia, kad kritikos E. Gentvilas niekada nepriimdavęs irzliai, kalbėti su žurnalistais kaip dabar, taip ir anuomet nevengdavęs net ir nemaloniomis temomis. „Tuo metu dariau žurnalistinius tyrimus apie prichvatizuotą valstybės turtą Klaipėdoje, ir kadangi tada nebuvau labai patyręs žurnalistas, visas strėles adresuodavau Eugenijui. Jis tai priimdavo labai rimtai ir į dūšią, iš tikrųjų stengėsi daryti, ką galėjo. Mes susipažinome labai įdomiai, tiesa, laikai buvo kitokie ir kitaip reikėtų vertinti – jis paskambino ir sako: kiek tu mane pjausi, pasišnekame. Gerai, sakau, pasiimk butelį, ateik pasišnekėti. Ir iš tikrųjų tą vakarą susėdom redakcijoje ir išsišnekėjom. Tai man iš tikrųjų padėjo geriau suvokti, kas yra savivalda, kokios jos galios. Ir toliau jį kritikavau, jis ir toliau stoiškai laikėsi, stengėsi padaryti kiek įmanoma geriau“, – pasakojo A. Šulcas.
Byranti jėga (K. Kavolėlio/Fotobanko nuotr.)
1999-ieji tapo LLS proveržio metais – į partiją įstojo kylanti žvaigždė Artūras Zuokas, o pirmininko postą E. Gentvilas užleido ką tik atsistatydinusiam premjerui Rolandui Paksui, atsisakiusiam pasirašyti „Mažeikių naftos“ pardavimo sutartį „Williams“. Pragmatizmas vėl nugalėjo. O LLS laimėjo Seimo rinkimuose – nors pagal iškovotus mandatus liko antra, sugebėjo aplink save sutelkti valdančiąją daugumą. Tiesa, tik trumpam, kol paaiškėjo, jog oportunistiškos sąjungos ne itin tvarios. Šiuo trumpu ir chaotiškai intensyviu laikotarpiu E. Gentvilui teko po kelis mėnesius pabūti ir ūkio ministru, ir laikinuoju premjeru.
Neilgai gyvavo ir Liberalų ir centro sąjunga, 2003-iųjų naujadaras, iš kurio po kelerių metų susikūrė ir Liberalų sąjūdis – partija, Valstybės saugumo departamento ataskaitoje po daugiau kaip dešimtmečio įvardyta „MG Baltic“ koncerno esą visiškai kontroliuojamu ilgalaikiu projektu. Tarp Vilniaus, Briuselio ir Strasbūro kaip europarlamentaras tuo metu migravusiam E. Gentvilui ši aplinkybė tapo svarbiu moraliniu alibi.
Priešai ir nedraugai
Grįžęs į Klaipėdą 2009 m. politikas paliko dar vieną pėdsaką miesto raidoje – kaip tarybos narys ir Valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas. Beveik 2 mln. eurų ieškinio pavidalu šis laikotarpis politiko nepaleidžia iki šiol – tokio dydžio žala esą padaryta dėl netinkamai vykdomų rangos sutarčių, kai uostui vadovavo E. Gentvilas.
Pats parlamentaras tai susiejo su Arvydo Vaitkaus, dabartinio uosto direktoriaus, rinkimų ambicijomis, nes jis kandidatuoja į Klaipėdos merus, kur stiprias pozicijas išlaiko liberalai, ir revanšu už praeitį – už teisėsaugai įduotą jam kyšį siūliusį verslininką Pranciškų Jurgutį, anot E. Gentvilo, proteguotą A. Vaitkaus. „Manau, kad tai yra viena priežasčių – kerštas už jo favorito sužlugdymą“, – įsitikinęs liberalas.
Vadovaujant daugiamilijoninę apyvartą kuriančiam uostui priešų atsirado bene daugiau nei per du dešimtmečius politikoje. Tačiau kai kurios, E. Gentvilo teigimu, sukurtos istorijos skamba tik nevykusiai anekdotiškai. Pavyzdžiui, pasakota, kad vienam direkcijos darbuotojų jis paleido degtinės butelį į galvą.
„Nors tai buvo jam ganėtinai nauja veiklos sritis – o gal būtent dėl šios priežasties, – Augis ryžosi rimtoms valdymo struktūros permainoms, taip pat nepabijojo pradėti draskyti uostą apipynusio korupcijos voratinklio, todėl įsigijo nemažai priešų. Dvasiškai nesenstantis, pažiūrų nekeičiantis – liberalas politikoje ir gyvenime. Nepatogus, nes nesitaikstantis ir galintis bet kam ir bet kada pasakyti viską tiesiai į akis. Drąsus, sąžiningas ir ryžtingas, inovatyvus ir modernus. Toks Augis buvo, tokį jį matau iki šiol“, – savo nuomonę apie E. Gentvilo nuopelnus Klaipėdai IQ išsakė Povilas Vasiliauskas, Klaipėdos LEZ valdymo bendrovės valdybos pirmininkas, buvęs politinis bendražygis.
Vidurio kelio beieškant
Skilimais nuo seno pasižymėję liberalai praėjusių metų pabaigoje skirtingais keliais pasuko dar kartą – iš Liberalų sąjūdžio pasitraukė Remigijus Šimašius ir Aušrinė Armonaitė, nemaža dalis jiems prijaučiančių partijos narių, daugiausia – vilniečių.
Naują politinę organizaciją telkiantys išeiviai pabrėžia, kad jų tikslas yra autentiškai liberali partija – kitaip tariant, idėjinė, ne pragmatinė. Kartais E. Gentvilas sulaukdavęs kritikos, jog neva pernelyg pasyviai gina prigimtinius ideologijos principus, į kuriuos nurodo partijos pavadinimas.
„Labai sunku atskirti liberalizmo vertybes nuo tiesiog stambaus verslo interesų gynimo – tai yra senoji partijos liberalizmo mokykla, tiesioginio atstovavimo verslui buvo aiškiai per daug. Ir E. Gentvilas, perėmęs vadovavimą partijai iš susikompromitavusių lyderių, tai nebent sušvelnino, bet ne pakeitė“, – IQ žurnalui komentavo Virgis Valentinavičius, Mykolo Romerio universiteto docentas.
Politologo žodžiais, ginti laisvosios rinkos principus nėra tas pats, kas ginti konkrečius laisvosios rinkos dalyvius, o tokia nepakitusi strategija negali padėti išsikapstyti iš krizės. Tad nenuostabu, jog LGBT, šeimos politikos, lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo temomis aktyviai ir liberaliai besireiškiantys politikai pasitraukė iš partijos. Visgi E. Gentvilas turi savo paaiškinimą.
(V. Skaraičio/Fotobanko nuotr.)
„Aš mažiau komunikuoju tokiomis temomis, bet visada nuosekliai balsuoju ir palaikau. Mano kaip partijos pirmininko priedermė yra ieškoti bendrų vardiklių visos partijos mastu. Tai, ką visiškai natūraliai priimu, suprantu, už ką balsuoju ir galiu diskutuoti, daugelyje partijos skyrių nėra priimtina. Jie klausia, kaip turi eiti su rinkėjais šnekėti, kai jie iškart sako: „čia jūs, kurie už gėjus ir žolę“. Ir aš priverstas juos suprasti. Jeigu Aušrinė apie tai šneka – gerai, bet kaip partijos pirmininkas turiu susilaikyti nuo radikalių dalykų, kurie gali pakenkti kai kuriems mūsų liberalams“, – IQ išdėstė politikas.
Pragmatizmas, bent jau šiuo aspektu, rodos, nugalėjo ir E. Gentvilą. Ir akivaizdu, kad ideologijoms abejingų rinkėjų šalyje tai nėra naivi strategija.
Laikas kitiems
Kelis politikus išugdžiusioje šeimoje E. Gentvilas tebegali duoti patarimą sūnui Simonui, taip pat Seimo nariui, tačiau su seserimi, buvusia ūkio ministre Virginija Baltraitiene, diskutuoti apie politiką beveik netenka – ji nebepriklauso Darbo partijai, visuomet buvusiai skirtingoje pusėje negu liberalai, ir politinėje veikloje apskritai nebedalyvauja.
Sūnui E. Gentvilas sako kritikos kartais turintis, tačiau detaliau neišduoda. Tikėtina, jog dar šiemet planuojamuose Liberalų sąjūdžio pirmininko rinkimuose pasitikėjimą tikrinsis ir jis, o vyresnysis Gentvilas teigia vadovauti partijai ilgiau nesieksiąs.
„Tikrai manau, kad atėjo kitų žmonių laikas“, – teigė pašnekovas. Tačiau kalbėti apie permainas, susijusias su jaunesniąja karta, Liberalų sąjūdyje tebėra nedrąsu. Tai – tų pačių politinės korupcijos bylos įtariamųjų, arba „sėkmės džentelmenų“, kaip juos pavadino E. Gentvilas, palikimas. Visi jie ne taip seniai laikyti nepriklausomybės kartos politikais, todėl tarsi savaime kitokiais.
„Nemanau“, – visgi į klausimą, ar valdžia turi savybę pagadinti nepatyrusius politikos naujokus, atsakė E. Masiulio mokytoju dažnai įvardijamas E. Gentvilas. Gali būti, kad pozityviausiame ateities scenarijuje, kuriame pasitikėjimas partijomis vėl ima kilti, Liberalų sąjūdžiui vietos neatsiras. Tačiau beveik neabejotinai E. Gentvilas elgsis taip pat kaip lig šiol – ramiai ir kantriai ragins neskambinti varpais tiems, kurie dar rodo gyvybės ženklus. Nors ir nepakankamus, kad būtų atsistota ant kojų.
E. Gentvilas
1960 m. gimė Želvaičiuose, Telšių rajone.
1978 m. baigė Radviliškio rajono Baisogalos vidurinę mokyklą.
1983 m. Vilniaus universitete įgijo geografo specialybę, pradėjo dirbti Mokslų akademijoje.
1990–1992 m. – LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras.
1993 m. apgynė disertaciją geografijos srityje, pradėjo dirbti Klaipėdos universitete, įstojo į Lietuvos liberalų sąjungą (LLS).
1995 m. pirmą kartą išrinktas į Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą.
1996 m. tapo LLS pirmininku.
1997–2001 m. – Klaipėdos miesto savivaldybės meras.
2001 m. paskirtas ūkio ministru, laikinai (birželį–liepą) ėjo ministro pirmininko pareigas, antrą kartą išrinktas LLS pirmininku.
2003 m. tapo Liberalų ir centro sąjungos vicepirmininku.
2004 m. išrinktas į Europos Parlamentą.
2009–2012 m. – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius, Klaipėdos miesto tarybos narys.
2012 m. išrinktas į Seimą.
2016 m. tapo Seimo nariu antrą kartą.
2017 m. išrinktas Liberalų sąjūdžio pirmininku.
