Emmanuelio Macrono žingsniai prezidento posto link dar ilgai bus linksniuojami kaip sėkmės istorija. Pakartoti ją neabejotinai bus bandoma ir Lietuvoje.
Priežastys, kodėl jaunas, nelabai kam žinomas, niekada rinkėjų jam patikėtos atsakomybės naštos nepajutęs bankininkas per mažiau nei metus sugebėjo ne tik mobilizuoti tūkstantinę šalininkų minią, bet ir laimėti ilgus metus didžiųjų Prancūzijos partijų dominuojamus prezidento rinkimus, galiausiai – užsitikrinti daugumą parlamente, gali būti ne tik politinės, bet ir kultūrinės. Vieni teigia, kad tai nulėmę veiksniai susiję su E. Macrono kova prieš visą Europą krečiantį nacionalizmą, kiti mano, kad jam netiesiogiai padėjo skandaluose skęstantys Prancūzijos aukščiausio lygio politikai, treti giria jo strategiją vienyti ir įtraukti. Visus argumentus vienijanti tezė teigia: praeityje skęstančiam uždaram pasauliui jis pasiūlė ateities viziją.
Anot politologo Romualdo Bakučio, E. Macrono, politiko, kuris nepriklauso tradicinėms partijoms, bando atrodyti modernus, deklaruoja centristines vertybes, akcentuoja tiek inovatyvios ekonomikos, tiek socialinio jautrumo problemas ir yra proeuropietiškų pažiūrų, įvaizdis kopijuotinas gali pasirodyti bent keliems iš pasiskelbusių ar numanomų kandidatų į prezidentus: G. Nausėdai, V. Ušackui ir S. Skverneliui.
„Visi jie yra politinio privilegijuotojo sluoksnio kandidatai, bandantys vaizduoti tikrą ar tariamą nepriklausomumą. Jie pritaria dabartinei Lietuvos geopolitinei krypčiai, neturi aiškių prioritetų ekonominėje ir socialinėje politikoje, tačiau kartu yra atviri kone visoms įmanomoms alternatyvoms“, – mano R. Bakutis. Todėl, turint omenyje liberalaus elektorato dydį Lietuvoje, tai veikiau bus papildomi, o ne pagrindiniai jų rinkimų kampanijos elementai.
5 svarbiausi E. Macrono rinkimų strategijos elementai
1. Būti laiku ir vietoje. E. Macronui pasisekė: prieš pat rinkimus skandaluose paskendo artimiausi jo oponentai – centro dešinės lyderis François Fillonas ir socialistų kandidatas Benoît Hamonas. Tai jam leido susirinkti sisteminiais, tradicinių partijų kandidatais nusivylusių rinkėjų balsus.
2. Užpildyti neužimtą nišą. Jis galėjo eiti Prancūzijos politinių partijų išmintu keliu – siekti politinės karjeros tapęs jų nariu. Tačiau kaimyninėse šalyse E. Macronas pastebėjo tai, ko tuo metu nebuvo Prancūzijoje – Ispanijos judėjimą „Podemos“ ir Italijos „Penkių žvaigždučių“ judėjimą. Tokiu būdu 2016 m. balandį gimė piliečių inspiruotas ir dalį kitų partijų šalininkų suviliojęs judėjimas „Pirmyn!“
3. Kalbėtis su žmonėmis. Apžvalgininkų teigimu, E. Macronas išbandė tai, ko Prancūzijoje niekada nebuvo. Jo rinkimų kampanijos savanoriai pasibeldė į 300 tūkst. prancūzų duris, atliko 25 tūkst. giluminių interviu visoje šalyje. Tai leido ne tik iš anksto supažindinti rinkėjus su judėjimu „Pirmyn!“, bet ir išsiaiškinti didžiausius visuomenės skaudulius.
4. Skleisti pozityvią žinutę. Jis vienintelis iš kandidatų kalbėjo apie galimybes vienyti ir nugalėti iššūkius. Politine sistema ir išsikvėpusiu elitu nusivylusiai Prancūzijai tai buvo tarsi šviežio oro gūsis.
5. Turėti aiškų priešą. E. Macrono atveju tai buvo Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen, arba jos įkūnijamas ekstremizmas, radikalizmas ir nacionalizmas. Ne vienas rinkėjas vėliau pripažino, kad balsavo ne už E. Macroną, o prieš M. Le Pen.
Šaltiniai: BBC, The Atlantic, The New York Times, Entrepreneur
