Po nesėkmingo karo Gruzijoje Maskva buvo priversta iš esmės peržiūrėti kovoti su Vakarais turimas priemones. Rusijos santykių su Vakarais eksperto Antono Šechovcovo, skaitysiančio pranešimą konferencijoje "Pasaulis 2018", teigimu, iš Vakarų kylančią grėsmę Vladimiro Putino režimas išsigalvoja, visgi pasirinkta kryptis bendradarbiauti su radikalios dešinės partijomis duoda rezultatų. Apie tai, kaip Kremlius destabilizuoja Europą, taip pat apie artėjančią postputinišką režimo erą su juo kalbėjosi IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė.

  – Kitais metais Rusijoje vyks prezidento rinkimai. Vis dažniau pasigirsta samprotavimų apie galimą V. Putino pasitraukimą. Ar galime įsivaizduoti Rusijos režimą be V. Putino? – Ar V. Putinas dalyvaus kitais metais vykstančiuose prezidento rinkimuose, daug diskutuojama tiek šalies viduje, tiek išorėje. Bet akivaizdaus atsakymo į šį klausimą nėra. Rusijos politikos ekspertai jaučia, kad V. Putinas yra pavargęs nuo savo pareigų. Svarstoma, jog jis galėtų savo vietą užleisti kam nors kitam, bet galutinai nepasitraukti iš politinės arenos. Visgi tai neatrodo labai realu. Pats V. Putinas susiduria su sunkumais identifikuodamas tinkamą jį pakeisti asmenį. Šis turėtų užtikrinti iš posto pasitraukusio prezidento saugumą. Manau, kad šiuo metu sunku įsivaizduoti Rusiją be V. Putino. Turimą statusą ir pozicijas jis susikūrė pats ir tai ilgokai užtruko – apie ketverius ar penkerius metus. Per daugiau kaip 17 metų, kai jis valdžioje, Rusija labai pasikeitė. Palyginti su XX a. paskutiniu dešimtmečiu, šalis tapo solidžiu, autoritariniu režimu, kuris sunkiai įsivaizduojamas be dabartinio prezidento. Kita vertus, darau prielaidą, kad Rusijos elito grupės, nors konkuruoja tarpusavyje, jos remia V. Putino režimą ir sunkiai įsivaizduoja, kaip valstybė egzistuotų be šio asmens prezidento poste. Susikurta pozicija leidžia jam būti vidinių elito grupių konfliktų stebėtoju ir tuo pat metu nulemti jų baigtį. Šiandien didžiausia elito problema, kad jis nepajėgus surasti V. Putiną galinčio pakeisti žmogaus. Todėl bus sudėtingas periodas tiek Rusijos režimui ir visuomenei, tiek Vakarams.   – Minėjote, kad V. Putinas statusą ir poziciją susikūrė pats. Visgi jo įsitvirtinimas ir buvimas valdžioje neatsiejamas nuo jau minėtų elito grupių bei jėgos žinybų palaikymo. Ar V. Putinas yra sistemos produktas, o gal sistemą jis kuria pats? – 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, prezidentui Borisui Jelcinui perduodant galią V. Putinui, jis neabejotinai buvo tuomečio Rusijos vadovo sukurtos sistemos produktas. Jei gerai pamenu, B. Jelcino aplinka vadinta šeima iš didžiosios raidės – tarpusavio ryšiais susijusių asmenų grupe, iš kurios ir atėjo V. Putinas. Lojalumą šiai Šeimai jis išreiškė įvairiais būdais, pradedant ministro pirmininko Michailo Kasianovo atleidimu, baigiant verslininko Michailo Chodorkovskio įkalinimu. Jau per pirmąją kadenciją prezidento poste jis ėmėsi kurti savo struktūrą. Į pagalbą jam atėjo tos sistemos, elito atstovai, taip pat jėgos ir sukarintų žinybų nariai. Šie ryšiai ir patirtis Valstybės saugumo komitete (KGB), taktikos formavimo ir įgyvendinimo įgūdžiai jam padėjo siekti tikslų. V. Putinui sekėsi kurti sistemą, nes jis tapo konsensuso žmogumi, sugebėjo suderinti įvairių elito grupių interesus. Todėl jis yra ir sistemos produktas, ir ją kuriantis veikėjas.   – Atrodo, kad Rusijos režime svarbų vaidmenį atlieka ir elito grupės. Kaip galima apibrėžti jų įtaką ir veikimo principus? – Įvardyti visų Rusijoje veikiančių elito grupių tikriausiai neįmanoma, tačiau yra kelios esminės. Viena jų – vadinamieji silovikai. Šią grupę sudaro saugumo, policijos ir kariuomenės vadai bei jų aplinka. Jai priklauso tokie asmenys kaip buvęs KGB agentas Sergejus Ivanovas, buvęs Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas ir kiti. Antroji grupė – oligarchai: Kovalčiukai, Rotenbergai. Šiems žmonėms nerūpi ideologinė režimo pusė. Jiems svarbus finansinis stabilumas ir verslas. Taip pat yra vadinamieji sisteminiai liberalai, kurie nepakliūna nė į vieną minėtų kategorijų ir, mano suvokimu, šiek tiek nepelnytai save laiko liberalais. Verta paminėti ir tai, kad yra šiek tiek mažesnių grupių, pavyzdžiui, tų pačių „silovikų“ valdomos jėgos žinybos, karinės organizacijos ir panašiai. Visos jos tiesiogiai priklauso nuo V. Putino valios. Savo pozicijų jų atstovai nepaveldėjo, neatsidūrė ten, kur yra, tik dėl savo gebėjimų ar žinių. Pavyzdžiui, Rotenbergai prie oligarchų priskiriami ne todėl, kad yra geri verslininkai, o todėl, kad jie lojalūs prezidentui. Čia kyla didžioji režimo problema: tiesiogiai priklausydami nuo V. Putino valios ir jo norų, jie pageidautų, kad jo valdymas tęstųsi amžinybę. Visgi akivaizdu, kad taip nebus. Net jei V. Putinas ir dalyvaus rinkimuose ir, be jokios abejonės, laimės, jis nėra nemirtingas.   – Vis dažniau kalbama, kad Rusijos režimas, V. Putinui dar būnant valdžioje, pereina į postputinišką erdvę. Kas turima omenyje? – Jei prisimintume B. Jelcino laikus, situacija jam perduodant galias V. Putinui buvo visiškai kitokia nuo šiandien. Tuomet stiprūs regioniniai veikėjai formavo tokią pat galingą regioninę valdžią. Šiandien yra visai kitaip. Panaikinti regionų autonomiją buvo vienas pirmųjų V. Putino darbų. Ir jis nesustoja: neseniai didelę dalį vietos valdžios pareigūnų prezidentas pakeitė savo statytiniais – naujais žmonėmis, kurie neturi realios valdžios, bet yra lojalūs prezidentui. Antras svarbus skirtumas – nepriklausomi oligarchai. Ši grupė mirė su paskutiniu nepriklausomu oligarchu M. Chodorkovskiu. Be jų Rusija tapo centralizuota ir priklausoma nuo prezidento valios. Verta nepamiršti ir to, kad B. Jelcino valdymo pabaigoje Vakarai itin palaikė demokratinius procesus Rusijoje. Šiandien to nėra. Priešingai, Rusija kuo toliau, tuo labiau tampa izoliuota. V. Putino Rusija žengia į postputinišką erą – neištyrinėtus vandenis. Šalis labai pasikeitė. Negana to, nėra jokio istorinio precedento, pagrindžiančio galimus scenarijus. Tiesa tokia, kad pasakyti, kas nutiks ateityje, beveik neįmanoma. Visgi kalbos, jog V. Putinas gali tapti postputiniškos eros kūrėju, gali būti teisingos. Jei jis iš šio proceso pasitrauks, elito grupės toliau kovos tarpusavyje dėl finansų ir kitų materialinių išteklių. Tai gali vesti link pilietinio elito grupių karo. Tai būtų pavojinga tiek pačiai šaliai, tiek artimiausiems kaimynams. Bet vėlgi – diskutuoti apie tai, kas gali įvykti, sunku dėl elementarios priežasties: neaišku, kas taps kitu Rusijos lyderiu. Valdant B. Jelcinui jau buvo susiformavusi demokratinė tradicija perduoti valstybės vairą ir taip užtikrinti tęstinumą. Vakaruose tai atspindi procesai, kai vienas politikas nuosekliai keičia kitą. Šiandien Rusija tokio dalyko nežino. Ji – tarsi pseudocarinė valstybė, kai caro valdžia ir įgaliojimai baigiasi jam mirus, ir niekas nežino, kas bus toliau.   – Dažnai girdime svarstymų apie V. Putino paramą radikalios dešinės judėjimams Europoje. Ar galima užčiuopti tam tikrus ryšius? – Reikia suprasti, kad Rusijos valdžios pareigūnai nevažinėja ir nedalija pinigų Vakarų Europos politiniams veikėjams, o jūsų minimas santykis labai priklauso nuo nacionalinio šalies konteksto. Kaip jau sakiau, Rusijos elito grupės vaidijasi tarpusavyje. Dažnai jos kuria planus, kaip, pasinaudojus Maskvos įtaka pasaulyje ar Europoje, gauti sau naudos, prieiti prie V. Putino valdomų išteklių. Tad kai kurioms jų tenka dirbti užsienio politikos kryptimi. Pagrindinė žinutė, kurią šios grupės siunčia Vakarams, primena šantažą: arba bendradarbiaujate su mumis, arba turėsite bėdų. Žinoma, kai kurie veikia ir kitaip. Rusijos užsienio reikalų ministerija kuria naratyvą, kad šalis siekia taikos su Vakarais, bendradarbiavimo modelio, kuris veiktų tarsi II Jaltos suvažiavimas. Europa esą galėtų būti padalyta įtakos zonomis. Bėda ta, kad Vakarų ši idėja nedomina. Todėl kai kurios Rusijos elito grupės griebiasi kitos strategijos. Jos supranta, kad radikalios dešinės partijos destabilizuoja šalį ir jos politinę sistemą, padalija visuomenę, neigia Europos vienybę ir kaišioja pagalius į ratus transatlantinei partnerystei. Pats V. Putinas puikiai suvokia, kad nacionalistiniai judėjimai yra destabilizuojanti jėga. Jis stengėsi sustabdyti ultranacionalistų judėjimą Rusijoje ir kelis kartus yra pareiškęs, kad jie kenkia šalies vienybei. Jei to negalima suvaldyti represijomis, reikia rasti priemonių ir pajungti ultranacionalistus, pavyzdžiui, išsiųsti į kovos lauką Rytų Ukrainoje. Rusija remia radikalios dešinės partijas tada, kai supranta, kad tradicinės politinės organizacijos nėra ištikimiausios sąjungininkės, ir kai jų neišeina papirkti. Vienas pavyzdžių – Prancūzija. 2011 m. Marine Le Pen buvo išrinkta radikalios dešinės partijos – Nacionalinio fronto – lydere. Iš karto po to ji pareiškė ketinanti vykti į Rusiją, tačiau ši nelabai norėjo tokius svečius priimti. Ji laukė, kuo baigsis Prancūzijos prezidento rinkimai. Tais metais M. Le Pen oponavo dviem šalyje itin populiariems politikams – Nicolas Sarkozy ir François Hollande’ui. Rusija suprato, kad jai neparanku su jais pyktis, todėl stengėsi nuo Nacionalinio fronto lyderės laikytis atokiau. Tik tada, kai išrinktas F. Hollande’as sukritikavo Maskvą, kad ši palaiko Basharo al Assado režimą Sirijoje, Kremlius susidomėjo M. Le Pen ir jos pasiūlymais. Kitas pavyzdys – Vengrija, kur veikianti radikalios dešinės partija „Jobik“ nuo 2008 m. yra aktyvi Kremliaus šalininkė. Tačiau ji niekada nesulaukė jokio palaikymo iš V. Putino Rusijos. To priežastimi galima laikyti gana glaudų V. Putino ir Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbáno ryšį. Bet „Jobik“ gana aršiai oponuoja V. Orbánui ir jo valdomai partijai „Fidesz“. Akivaizdu – kol ši bus valdžioje ir Rusijai apsimokės su ja palaikyti gerus santykius, nebus žvalgomasi į kitus judėjimus.   – Ar panašių tendencijų galime pastebėti ir Lenkijoje? Atrodo, kad radikalios dešinės jėgos ten vis stiprėja. – Lenkijos radikalioji dešinė yra Lenkijos produktas, ne Rusijos. Stipri ji buvo jau dešimtajame dešimtmetyje, o kai pastarąjį kartą „Teisė ir teisingumas“ buvo valdžioje, pozicijas dalijosi su dar dviem radikalios dešinės, nacionalistinėmis partijomis – „Šeimų lyga“ ir „Gynyba“. Visgi įrodymų, kad jas rėmė ar remia Rusija, nėra. Žinoma tik tiek, kad pavieniai veikėjai iš Rusijos yra prisidėję prie nedidelių iniciatyvų Lenkijoje. Pavyzdžiui, prie Mateuszo Piskorskio, buvusio neonacio, radikalios dešinės aktyvisto ir jo įkurto Europos geopolitikos analizės instituto veiklos. Taip pat yra informacijos, kad kai kurie Rusijos veikėjai finansuoja nedidelio masto lenkų nacionalistų aktyvistų veiksmus, nukreiptus prieš Ukrainą. Visgi šie asmenys ir jų veiksmai nesukuria problemos. Tik padeda jai vystytis. Tai nėra tas lygis, kuriame pinigai viską gali.   – Iš kur kyla Rusijos režimo polinkis palaikyti radikalios dešinės partijas ir judėjimus Europoje? – Kremliaus režimas visuomet buvo gana reaktyvaus pobūdžio. Jis reaguoja į mažiausius pokyčius tarptautinėje erdvėje. Po karo Gruzijoje 2008 m. Rusija pamatė, kad jos turimos žinutės formavimo ir informacijos sklaidos priemonės, tokios kaip „Russia Today“ ar „Voice of Russia“, neveikia taip, kaip Kremlius norėtų. Jais nepavyko pateisinti karo Gruzijoje už Rusijos sienų. Šalies viduje, akivaizdu, sunkumų nekilo. Taigi buvo nuspręsta pirmą kartą rimtai peržiūrėti ir perorganizuoti turimus tarptautinėje erdvėje veikiančius žiniasklaidos kanalus. Jie buvo pastūmėti bendradarbiauti su radikalios dešinės partijomis Vakarų Europoje. Jų atstovai kviesti į įvairias tarptautines ir vietos konferencijas, susitikimus. Buvo stengiamasi užmegzti tvirtesnius ryšius, atrasti naujų kontaktų ir plėsti senuosius. Vėliau pereita į platesnius bendravimo vandenis. 2011–2012 m. kilo Arabų pavasaris, Jungtinės Amerikos Valstijos priėmė Magnickio aktą, kuris įšaldė kai kurių Rusijos veikėjų finansinius aktyvus, o prezidento rinkimų rezultatais nepatenkinti rusai masiškai išėjo į gatves. Visa tai Kremlius įvertino kaip Vakarų veiksmus, nukreiptus prieš Rusiją, esą siekiant nuversti V. Putiną ir pakeisti režimą. Maskva tikėjo, kad Vakarai siekia karo, todėl ši situacija irgi laikyta neginčijamu to įrodymu. Po to Kremlius ėmė dar aktyviau bendradarbiauti su nacionalistinėmis partijomis Europoje, tikėdamasis pasinaudoti destabilizuojančia jų galia. Tai buvo jo reakcija į įsivaizduojamą blogį, kurį pats susikūrė. Visgi problema ta, kad niekas su Rusija nekariauja. Tai būtų absurdiška. Kas gali norėti kariauti su branduoline valstybe? Vakarams neįdomu, ko ir kodėl bijo Rusija. Jie buvo daugiau nei pakankamai išsigandę, kai žlugo Sovietų Sąjunga – vietoj vienos problemos kilo dešimtys. Niekas nenori pašonėje turėti nuolat kariaujančios ar dėl pasikeitusio režimo žlungančios valstybės. Esu įsitikinęs, kad Rusijos valdžios ir visos sistemos baimės yra tiesiog absurdiškos.   A. Šechovcovas Nuo 2006 m. dėstė Ukrainos Sevastopolio nacionaliniame technikos universitete, vėliau Jungtinės Karalystės Nortamptono universitete, šiuo metu yra vizituojantis Humanitarinių mokslų instituto Austrijoje dėstytojas. 2015 m. dirbo tyrimų asistentu Euroatlantinės kooperacijos institute Ukrainoje. Knygų serijos „Radikalios dešinės tyrimai“ redaktorius, internetinio žurnalo apie lyginamąsias fašizmo studijas redaktorių valdybos narys. A. Šechovcovas skaitys pranešimą konferencijoje „Pasaulis 2018“.