Seimo narys Vytautas Bakas (41 metų), prisilipdęs „Paties drąsiausio tyrimo per 28 metus“ etiketę, jau pradėjo keliones po Lietuvą. Laikas parodys, ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nario V. Bako ateitis politikoje bus šviesi. Tikėtina, kad tai priklausys tik nuo jo paties ryžto atsakyti už savo žodžius. Tačiau kol kas IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė imasi dažų ir lengvais potėpiais kuria politiko portretą.
– Į Seimą atėjote ne kaip profesionalus politikas, greičiau kaip visuomenininkas, savo profesijos atstovas. Kokius savo biografijos elementus išskirtumėte kaip kertinius, formavusius jūsų portretą?
– Retrospektyviai žiūrėdamas į savo patirtį, galiu daryti tam tikras išvadas. Kaip politiką mane labiausiai suformavo visuomeninė veikla. Pirmus penkerius – šešerius metus savo profesinėje veikloje, kai dirbau policijoje, neturėjau atostogų, visi tokie buvome tuo metu. Nesakau, kad tai normalu. Priešingai – tai nenormalu, bet tokia buvo mūsų logika, norėjome viską suspėti. Šalia to aš įsitraukiau į visuomeninę veiklą – pareigūnų interesų gynimą ir atstovavimą.
Pradėjau nuo nario. Tuo metu, kai kūrėsi iniciatyva, dar nebuvo organizacijos, mes galvojome, kaip galima būtų atstovauti pareigūnų interesus, padidinti to kokybę. Kėlėme tokius klausimus kaip karjera, jos skaidrumas, pareigūno ir žmogaus saugumas. Iš to ir gimė šūkis: mes giname tuos, kurie gina kitus. Be abejonės daug įtakos padarė lenkų, švedų kolegos, kurie aiškino, kas yra interesų atstovavimas, kaip tai veikia. Iš posovietinėse valstybėse veikusių profesinių sąjungų nebuvo ko pasimokyti. Lietuvoje tuo metu buvo pardavinėjami turtai, visi riejosi, tad mes siekėme užmegzti ryšius su lenkais, švedais, vokiečiais, vėliau ir olandais.
Viena pirmųjų istorijų, kai aš atstovavau į mane pasikreipusius žmones, buvo susijusi su penkeriems metams nuo darbo nušalintais pareigūnais. Kaip jie patys sakė, tuo metu jie gyveno iš grybų ir uogų, nes negalėdami niekur įsidarbinti – jie nebuvo atleisti iš darbo – neturėjo jokių pajamų. Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl žmonės nėra nei pakarti, nei pagauti. Jie vėliau buvo išteisinti, net buvo laikas, kai prokurorai pamiršo, kad buvo tokia byla. Tai vyko 2005 – 2006 m. Tuo metu pavyko jiems padėti, jie prisiteisė 50 tūkst. litų ir tai sukūrė precedentą.
Patirtis visuomeninėje veikloje man labai svarbi politikoje ginant žmonių interesus. Ne tik rinkėjų, bet žmonių bendrai. Ginti viešąjį interesą, apsaugoti žmones aš bandžiau parlamentinio tyrimo metu. Tai yra apsaugoti žmones nuo savanaudiškų veikėjų, kurie kuria kapitalą, proteguodami savo interesus, šantažuodami sprendimų priėmėjus, kartais net įskiepydami juos į valstybes institucijas. Visa tai susumavus, žmonės praranda savo sukurtą vertę.
Ginti viešąjį interesą, apsaugoti žmones aš bandžiau parlamentinio tyrimo metu.
Aš manau, kad politinėje veikloje pradėjau dalyvauti žymiai ankščiau nei mane išrinko į Seimą. Nors tuo metu, dalyvaujant profesinių sąjungų veikloje, aš irgi buvau išrinktas. Tuo metu profesinėje sąjungoje buvo 4 000 žmonių. Dabar visi stebisi mano turu per Lietuvą, tačiau tradiciją jį rengti aš turiu nuo 2003 m. Tai mano veiklos standartas. Ne tik prieš rinkimus, tačiau nuolat. Aš kitaip neįsivaizduoju savo veiklos. Tie susitikimai su žmonėmis, žmonių grupėmis, visuomenės miestelių atstovais, bendruomenėmis padeda gauti grįžtamąjį ryšį, informaciją apie tai, kuo jie gyvena, pasitarti dėl savo veiklos.
Vien dėl šių susitikimų nustojau bijoti žmonių ir nepatogių klausimų. Tokie pokalbiai, žinoma, yra susiję su pakankamai neigiamomis emocijomis, žmonės, kai su jais susitinki, retai, kada pagiria. Pirmiausia susiduri su neigiamomis emocijomis. Dažnai to galima išsigąsti – žmonės būna kupini pykčio biurokratijai, teisėsaugai, politikams. Dėl to žmones galima atstumti – sakyti, kad jie gyvenime nesusivokę, nieko nepasiekę, ar dar baisiau – juos nurašyti prorusiškoms jėgoms. Arba galima kalbėtis – bandyti išgirsti, klausti, ką jie padarytų, būdami toje pozicijoje, bandyti pokalbį nukreipti pozityvia linkme.
– Buvote vienas Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo įkūrėjų ir vadovų. Kas jus atvedė į visuomeninę veiklą?
– Viskas vyko natūraliai. Mes buvome jauni žmonės, turėjome teisinį išsilavinimą, laikėme save tardytojų bendruomene. 2002 m. mūsų buvo 600 – 700 žmonių Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Prisimenu, kad tada vyko didelės reformos, tačiau neapleido jausmas, kad kažkas vyksta neteisingai. Kai reformos vyksta dabar, valdžia kritikuojama dėl per mažo visuomenės informavimo, esą ji neaiškina, ką daro. Tačiau šiandien mes turime didelę nuomonių įvairovę, daug žiniasklaidos priemonių, nevyriausybinių organizacijų.
Tais laikais apskritai niekas su niekuo nekalbėjo. Galėjai ryte atėjęs į darbą sužinoti, kad netekai darbo arba kad pakeistos sąlygos ir panašiai. Aš manau, kad tai yra nenormalu, bent minimalios konsultacijos paaiškinimai, kodėl vyksta reformos, ko jomis siekiama, privalo būti. Tuo metu buvo madinga daryti reformas valstybės sektoriuje tik todėl, kad politiškai gražu: pasikeičia valdžia ir reikia padaryti reformą, pasikeičia vadovas ir reikia pertvarkos. Mano akimis, vyko reformų proforma: daugiau dėmesio buvo skiriama formai nei turiniui. Jo stokojant, atsakymų pasiekti neįmanoma.
Mano akimis, vyko reformų proforma: daugiau dėmesio buvo skiriama formai nei turiniui. Jo stokojant, atsakymų pasiekti neįmanoma.
Dėl to žmonės pradėjo kelti klausimus, sakyti, kad situacija turėtų būti šiek tiek kitokia. Mes buvome visiškai jauni žmonės, 23 – 25 metų. Susibūrę mes galvojome, kad reikia užduoti klausimus ministrui, Seimo teisėtvarkos komiteto vadovui, jo nariams, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams, tada ieškoti atsakymų, pateikti juos žmonėms. Kaip mokėjome, taip. Rašėme ilgus laiškus, kurių niekas neskaitė. Jeigu dabar kas klaustų patarimo, sakyčiau: rašykite trumpus, iki pusės puslapio laiškus, tada jus tikrai pasikvies ir išklausys. Geriau skirti laiko pokalbiui. Kita vertus, rašyti yra gerai, tai verčia suformuluoti argumentus.
Tai nebuvo specialiai planuota, tiesiog susiklostė tokia situacija. Kaip sakydavo mano teisės dėstytojai, teisė nėra duotybė, galima turėti geriausius įstatymus, tačiau jei žmonės jais nesinaudoja, neužduoda klausimų, nedalyvauja juos priimant, tai jie ir neveiks, bus mirę įstatymai.
– Esate minėjęs, kad pasirinkimas studijuoti policijos mokykloje buvo sąmoningas. Kas jus paskatino jį priimti ir kodėl tapote policininku, vėliau tyrėju?
– Nuskambės romantiškai, bet tuo metu policininko profesija buvo idealizuojama. Stojamasis balas mergaitėms į policijos akademiją buvo 80 į vieną vietą, berniukams – penki, šeši. Kodėl aš taip nusprendžiau, nesu tikras. Auklėjimas gal buvo toks. Bet aš visada norėjau būti tyrėju, kitaip tariant, detektyvu. Mažas būdamas skaitydavau, kaip tiriami nusikaltimai. Nenorėjau būti lakūnu, kaip kad visi norėjo, norėjau būti detektyvu. Kodėl? Nežinau.
Tačiau man tai atrodė nepasiekiama. Tuo metu atvažiuoti iš Zarasų į Vilnių buvo sudėtinga. 1995 m., kai baigėme mokyklą, Lietuva buvo tik atgavusi nepriklausomybę, žengė pirmuosius valstybingumo žingsnius, jautėsi tam tikras pasimetimas, vertybės buvo tik formuojamos. Galimybių studijuoti užsienyje, kaip dabar, nebuvo. Iš provincijos miestelio kilusiam jaunuoliui gyvenimas ten atrodė tolimas.
Aš norėjau būti žmogumi, kuris tiria nusikaltimus, juos atskleidžia. Tam, žinoma, reikėjo baigti universitetą ir įgyti patirties. Pirmuosius metus laiko dirbau patruliu, vėliau apylinkės inspektoriumi. Perėjau visus laiptelius, niekas iš karto nepasodino į minkštą kėdę. Pažįstamų Vilniuje irgi neturėjau.
Tačiau kaži kaip susidėliojo, kad viena mano dėstytojų netikėtai paklausė, ar norėčiau dirbti tardytoju. Aš tuo metu jau pakavausi daiktus grįžti namo į Zarasus, pagal paskyrimą turėjau eiti dirbti berods į pasienį ar muitinę. Tad tuo dėstytojos pasiūlymu tikrai džiaugiausi. Patekau, žinoma, į patį sunkiausią rajoną, dirbau ten keletą metų.
Tada prasidėjo mano visuomeninė veikla. Kaip žinia, ji labai įtraukia, ypatingai jei atsiduri įdomių žmonių kompanijoje. Ją dažnai sudaro skirtingi ir įvairūs žmonės – iš Lietuvos miestų ir miestelių, jie turi sveikas ambicijas, jie užduoda klausimus, jų netenkina dabartinė situacija, jie stengiasi ieškoti sprendimų, atkreipti dėmesį į greta esančius. Ypač, kai tai persikelia į tarptautinį lygmenį, kur atsiveria dar kitas pasaulis. Iš viso to turiu ne tik labai geros visuomeninės patirties, bet ir labai daug tarptautinių kontaktų. Pažįstu žmones iš 27 Europos valstybių, nevyriausybinių organizacijų lyderių. Tiesa ta, kad to niekada nebūtų, jei ne visuomeninės veiklos etapas.
– Amerikietiškuose filmuos tardytojai – pikti policininkai, prie sienos priremiantys ne vieną nusikaltėlį. Kaip atrodė jūsų darbas?
– Tardytojo darbas labai įdomus. Kiekvieną kartą tu turi reikalą su istorijomis, kurias reikia atskleisti ir ištirti. Jo metu susiduri su labai skirtingomis patirtimis, bendrauji su skirtingais žmonėmis. Tardytojo užduotis yra kalbėtis su įvairių sluoksnių žmonėmis, įvairių patirčių ir įvairaus amžiaus. Kita vertus, nusikaltimą reikia ne tik atskleisti, bet ir surinkti tai patvirtinančius įrodymus. Politikoje užtenka tik atskleisti situaciją, pavyzdžiui užduoti klausimus: kodėl jūs nuslėpėte interesus vienoje ar kitoje srityje, arba kokie jūsų interesai, pavyzdžiui, energetikos sektoriuje, kas jus sieja su konkrečiais asmenimis. Čia užtenka iškelti faktus, užkurti diskusiją. Tardytojas tuos faktus turėtų pagrįsti: surinkti ir kaltinančius, ir išteisinančius įrodymus.
Politikoje užtenka tik atskleisti situaciją, pavyzdžiui užduoti klausimus: kodėl jūs nuslėpėte interesus vienoje ar kitoje srityje, arba kokie jūsų interesai, pavyzdžiui, energetikos sektoriuje, kas jus sieja su konkrečiais asmenimis
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo dėl verslo ir interesų grupių įtakos politiniams procesams ir sprendimų priėmėjams metu aš stengiausi pasinaudoti ta patirtimi. Visų pirma, gerbti kiekvieną savo pašnekovą. Negalima ant jo šaukti, žeminti. Kita vertus, svarbu užmegzti kontaktą, sukurti bent minimalaus pasitikėjimo atmosferą.
Tardytojo darbas panašus į konstruktoriaus. Kiekvieną kartą turi naują istoriją, mįslę. Tad tiems, kas mėgsta monotoniją, jis netinka. Šis darbas mane išmokė kantrybės, atkaklumo, padarė atsparesnį. Po penkių metų, praleistų policijoje, dar metus šokinėdavau suskambus telefonui – bet kuriuo paros metu galėjau būti iškviestas į įvykio vietą.
Net per savo paties vestuves. Likus valandai iki svarbiausios ceremonijos dalis man paskambino kolega ir pasakė, kad surado mano paieškomąjį. Tai buvo įtariamasis, kuris slapstėsi beveik pusę metų. Tokiais atvejais jį pristato į komisariatą ir kviečia tardytoją, kuris yra bylos šeimininkas. Tam nėra darbo laiko, tai gali nutikti bet kada.
Aš puikiai suprantu, ką reiškia surinkti informaciją, kiek tam reikia pastangų, kaip svarbu ją saugoti. Mes sprendimų priėmėjai, valstybės vadovai galime apibendrinti surinktą medžiagą ir galvoti, kaip ją panaudoti, kad ateityje tokie dalykai nesikartotų, kad nebūtų įstatymo spragų.
– Kas tuomet jus atvedė į politiką?
– Tuometinei Seimo narei Aldonai Balsienei buvo norima surengti apkaltą dėl bendravimo su profesinėmis sąjungomis. Aš kaip teisininkas jai padėjau paruošti dokumentus parlamentiniam apkaltos procesui, jos poziciją ir kalbą. Man atrodė neįsivaizduojama – nediskutuojame gerai ar blogai padarė politikė – surengti apkaltą už tai, kad tu palaikai ryšius su profesinėmis sąjungomis. Mano akimis žiūrinti, tai būtų dugnas, beprecedentė situacija, kuri atgrasytų žmones nuo visuomeninės veiklos, taip pat susidorojimas su politiku. Apkalta, žinoma, neįvyko, tuo baigėsi ir mano darbas. Tačiau jį aš supratau, kaip profesinių sąjungų teisės būti gynimą.
Tuo metu aš jau profesionaliai dirbau pareigūnų profesinėje sąjungoje. Mano veiklą joje reikia išskirti į dvi dalis. Kol organizacijoje buvo iki 500 žmonių, tol buvo galima savaitgaliais ir vakarais dirbti. Tačiau kai buvo perkopta pusantro, visuotinis susirinkimas pasiūlė užtikrinti minimalius mano finansinius poreikius – atlyginimą, kurį aš gaudavau dirbdamas policijoje. Mainais aš turėjau sustabdyti tarnybą. Tada prasidėjo mano profesionalios veiklos profesinėje sąjungoje etapas.
– Tiesiogiai susidūrėte su politika tapęs Seimo nario Kęstučio Čilinsko padėjėju. Kuo šis žmogus ryškus jūsų politinėje veikloje?
– Iš tiesų, tai šviesios atminties politikas, kurio mintys, idėjos man padarė didžiausią įtaką. K. Čilinskas dirbo žmogaus teisių srityje, padėjo karininko Vytauto Pociūno žūties byloje, jis pirmasis iškėlė ir padarė „LEO LT“ sandorio teisinę analizę, sugebėjo visuomenei paaiškinti, kokie buvo tikrieji sandorio motyvai. Mes visi tuo metu manėme, kad tai sandoris, kuris išgelbės Lietuvą, tačiau Konstitucinis teismas vėliau pripažino, kad jis buvo korupcinis, prieštaravo konstitucijai ir viešajam interesui.
Dirbti su K. Čilinsku buvo labai įdomu. Daug vakarų esame kartu praleidę gerdami arbatą. Jis padėjo ginti pareigūnus ir vadinamojoje Kalvarijos byloje, kai pareigūnai užčiuopė savo vadovų piktnaudžiavimą. Tą istoriją rizikuodamas kėlė dabartinis Seimo narys, tačiau tada tos pareigūnų bendruomenės lyderis Dainius Gaižauskas. Jį, beje, aš pakviečiau įsitraukti vasarą.
Čilinskas nebijojo mesti iššūkių tiems, kurių kiti vengė. Jis visada kovojo dėl viešojo intereso, gynė jį. Kaip advokatas pro bono atstovaudavo žmones, pakliuvusius į sudėtingas situacijas, neturinčius kaip susimokėti.
– 2011 m. iš minėto K. Čilinsko perėmėte vadovavimą Nepartiniam demokratiniam judėjimui. Koks buvo šios organizacijos tikslas?
– Jis atsirado kaip atsakas į „LEO LT“ projektą. Tai buvo metai, kai Seime turėjome pusiau kriminalinę koaliciją, kurios dvi partijos šiandien yra teisiamos. Tie žmonės, kurie dabar trina teisiamųjų suolą, tada priiminėjo sprendimus. Tiksliau tvarkėsi savo reikalus. K. Čilinskas daug kalbėjo apie žmogaus teisių pažeidimus, oligarchiją ir kas atsitinka su valstybėmis, kai sprendimų priėmėjai aptarnauja siauras grupes.
2006 – 2012 m. apskritai buvo žmonėms nedraugiškas metas. 2006 m. atsirado idėja privatizuoti visą energetikos sektorių, vyko parlamentinis tyrimas dėl Rusijos bendrovės „Gazprom“ veiklos, vėliau atsirado mūsų pačių oligarchai – 2008 – 2012 m. suvešėjo galingiausia įtakos grupė koncernas „MG Baltic“, dar vėliau turėjome bendrovės „Rosatom“ vyrukų bandymus daryti įtaką politinei sistemai, planus, kaip sukurti vienai įtakos grupei palankią daugumą, kūrė savi.
Dar 2004 m. V. Adamkus įspėjo apie oligarchų stambius interesus. 2006 m. mes turėjome parlamentinį tyrimą apie bendrovės „Gazprom“ įtaką per sau lojalius politikus.
Apie tai daug kalbėjo tuomečiai prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Prieš imdamasis parlamentinio tyrimo aš perskaičiau visų prezidentų metinius pranešimus maždaug nuo 2000 m. Juose atsispindi aktualiausi valstybės klausimai. Dar 2004 m. V. Adamkus įspėjo apie oligarchų stambius interesus. 2006 m. mes turėjome parlamentinį tyrimą apie bendrovės „Gazprom“ įtaką per sau lojalius politikus.
Tad aš suprantu, kad K. Čilinsko laikais tie nešvarios politikos daigai jau buvo sudygę. Jis matyt tą matė ir tam pašventė savo politinę karjerą.
– Ne kartą esate kaltintas ryšiais su Rusija pirmiausia dėl dalyvavimo rengiant referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir dėl veiklos portale ekspertai.eu. Kaip vertinate šiuos kaltinimus?
– Su referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams neturiu nieko bendro. Jame dalyvavau ir balsavau tik kaip pilietis. Dėl ekspertai.eu galiu pasakyti, kad mano mintis buvo sukurti Lietuvoje portalą, kuris būtų išlaikomas jos narių. Tai yra, būtų kooperatinės žiniasklaidos priemonė. Panašaus pobūdžio organizacijos, išlaikomos savo narių ar, šiuo atveju, skaitytojų veikia Pietų Europos šalyse, Vokietijoje. Taip pat ši žiniasklaidos priemonė turėjo turėti antikorupcinę pakraipą. Man tai buvo graži, spalvinga idėja. Pirmaisiais metais ji pavyko, buvo keliami klausimai, kurių kiti vengė. Pavydžiui, apie projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, aferas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Jame dirbę žmonės susidūrė su problema gauti informaciją iš valstybės institucijų. Tad mano vaidmuo buvo grynai teisinis – aš padėjau jiems gauti visuomenės informavimo priemonės statusą, mes parengėme steigimo dokumentus, įstatus. Tai leido žurnalistams gauti jiems reikalingą informaciją. Vėliau jie pakvietė mane į valdybą, kurioje buvo daug žinomų žmonių, menininkų, tam, kad projektas galėtų būti toliau plėtojamas.
Aš džiaugiuosi tuo projektu. Mano nuomone, jis pavyko. Buvo sukurta skaitytojų bendruomenė – mano duomenimis, tuo metu iki 2012 m. per dieną portalą skaitė maždaug 12 tūkst. žmonių. O portalą juk kūrė savanoriai, be jokių pinigų. Kai atskiri žmonės redakcijoje ėmė keisti turinį, pastebėjome, kad imta tolti nuo pirminio sumanymo ir mums tai netinka. Todėl arba grįžtame atgal ir keičiamės, arba mes traukiamės. Tai ir įvyko: mes pasitraukėme, subyrėjo valdyba ir visa redakcija. Liko tik vienas žmogus.
Tai buvo gera patirtis, šiek tiek leidusi suprasti, kaip veikia žiniasklaidos priemonės, man pavyko susipažinti su daug įdomių žmonių iš kultūros, meno pasaulio, žurnalistais, visuomenės veikėjais. Sutinku, kad ši patirtis kontraversiška. Tačiau tik žvelgiant iš dabartinių pozicijų. Tuo metu – aš esu kalbėjęs su to meto aktyviais, korupcijos ir viešojo intereso gynimo srityse dirbusiais politikais – ši idėja buvo sveikintina.
Mes turime kitų žiniasklaidos priemonių, kurios leidžia matyti pasaulį tokį, koks yra.
Dabar, kai idėja pasikeitė, nukrypo turinys, man irgi nemalonu skaityti. Jie atsiunčia daug laiškų, užklausų. Bet nemalonu, kai jie tendencingai interpretuoja įvykius. Tačiau mes turime kitų žiniasklaidos priemonių, kurios leidžia matyti pasaulį tokį, koks yra.
– Jei vieni Seimo nariai neformaliai gali būti priskiriami prie „karbauskininkų“, jūs neabejotinai atsidurtumėte „skvernelininkų“ flango gretose. Koks ryšis jus sieja su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu?
– Aš be galo vertinu tą žmogų, juo pasitikiu. Esu jį matęs situacijose, kurios yra sunkios ir politiškai, ir asmeniškai. Ir manau, kad juo galima pasitikėti. Jei bus pasirinkimas tarp viešojo intereso, siaurų grupinių interesų, net jeigu jie ir nebūtų labai blogi, jis vis tiek rinksis viešą interesą.
Mūsų pažintis buvo kontraktas. Supažindino mus buvęs policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas, pakvietęs mane jam patarti. S. Skvernelis tuo metu buvo jo pavaduotojas. Kai jį paskyrė vidaus reikalų ministru, berods, išvakarėse vyko Kalvarijos skandalas, jis manęs prašė apie tai daugiau informacijos.
Situacija buvo tokia: grupė pareigūnų, išdrįso pasakyti, kas yra kas: kad jų vadai aptarnauja, elgėsi nesąžiningai valstybės ir savo priesaikos atžvilgiu, vystė veiklą, kuri gali būti nesuderinama su pareigūno statusu. Bendra nuomonė buvo tokia, jeigu tie pareigūnai klystų, tai būtų signalas visai sistemai, kad čia žmogus yra niekas. Todėl mums, kaip atsimenu, buvo labai psichologiškai svarbu apginti tuos žmones, kad pareigūnai nebijotų būti kritiški, keltų klausimus ir neišsigąstų susidorojimo. Per savo 10 ir daugiau metų karjerą esu matęs atvejų, kai yra klastojamos ir falsifikuojamos bylos, jos pasiekia net teismą. Vien dėl to, kad su žmogumi reikia susidoroti. Tą aš mačiau ir, tiesą sakant, jeigu kažkas labai supyktų, galėčiau įvardinti konkrečiai. Taigi, vienoje pusėje buvo paprastas pareigūnas, kitoje – aukšto rango valdžios pareigūnas.
Skvernelis pasakė, kad tai bus pirmas darbas, kurį jis išspręs. Aš pamaniau, kad galbūt jis siekia populiarumo, tačiau pamačiau, kad jis tikrai, gal ne per vieną dieną, tačiau tą klausimą išsprendė ir apsaugojo tuos žmones. Jiems buvo suteikti nauji įgaliojimai, vadovybė buvo rotuota iš vieno miesto į kitą – žmonės tiesiog izoliuoti nuo galimos neigiamos įtakos.
Antras mūsų susitikimas įvyko jam tapus ministru. Jis man tada paskambino ir sako: tu atstovauji pareigūnams, ateik ir padaryk taip, kaip tau atrodo turi būti, turi progą. Aš tada jau buvau išėjęs į verslą, užsiėmiau kooperatine bankininkyste. Tai buvo pakankamai įdomi veikla, maniau, kad gal jau nebenoriu grįžti atgal, noriu naujų sričių.
Tapęs vidaus reikalų ministru, S. Skvernelis pasakė, kad padarys ministeriją geidžiamiausia. To išvakarėse ne vienas žmogus iš jos buvo išvestas su antrankiais, buvo iškeltos bylos dėl korupcijos, mes matėme, kaip keli milijonai litų tiesiog paimami ir nurašomi. Padėtis ten buvo tikrai sunki. Atėję, ėmėmės ministerijos sistemos reformos.
Tuo metu pradedantis pareigūnas gaudavo vos ne bedarbio pašalpos dydžio atlyginimą, tai yra 350 eurų. Rajonuose jie savo vaikams imdavo nemokamo maitinimo talonus. Jie egzistuoja ir dabar, yra suprantami žmonėms, kurie neturi darbo ar susiduria su laikinomis problemomis. Tačiau, kai juos gauna ne vienerius metus tarnaujantis pareigūnas, man atrodė siaubinga. Tą situaciją mes ir ėmėmės keisti. Šiandien tos reformos rezultatai gal ir nėra geriausi, kokių norėtųsi, tačiau tai yra pertvarka, kuri pavyko per pastaruosius metus.
Aš visą laiką taikau sau tokią taisyklę: jeigu nepažįsti žmogaus, bet nori, tarkime, priimti į darbą ar pavesti atsakingą užduotį, tai žiūrėk į tai, ką jis padarė praeityje. Nes šnekėti mes galime gražiai, padaryti prezentacijas, pristatymus, šiais laikais tai nėra sunku. Tačiau aš esu iš tų, kurie, jei su kažkuo bendrauja, imasi bendros veiklos, pasižiūri, ką tas žmogus yra nuveikęs – kad ir nedidelį darbelį, nebūtina juk kalnus nuversti.
Taigi, per tokią profesinę veiklą mes tapome gerais bendražygiais ir dabar dažnai pasikalbame. Žinoma, žymiai rečiau negu anksčiau, dabar jį pagauti yra sudėtinga. Bet man jo pažiūros, jo stilius yra artimi. Žinau, kad jis gali. Ypač jei užsispiria, užsimano ir pasako, jis tęsi savo žodį.
– Ką norėtumėte ir planuojate pasiekti per likusius metus iki Seimo rinkimų?
– Eidamas į rinkimus tikrai pažadėjau žmonėms nedaug. Mano pagrindinės idėjos buvo stiprinti teisėsaugos institucijų darbą taip, kad būtų jis efektyvesnis, o žmonės nuo to jaustųsi saugesni. Antras dalykas yra susijęs su profesinių sąjungų veikla. Manau, kad be jų negali egzistuoti jokia gerovės valstybė. Mes matome, kad tai svarbu žmonėms. Auga medikų sąjūdis, netyla mokytojai ir viešojo sektoriaus darbuotojai. Man svarbu per porą metų pasiekti, kad susiformuotų tikrosios profesinės sąjungos, kurioms reikalingi ne valdžios pinigai, o žmonės, rūpi jų interesai. Tai leis tikėtis rimto proveržio.
Aš tikiu partneryste ir mačiau, kaip tai veikia. Jeigu tu sutari su bendruomene, ji įsitraukia į veiklos kokybės gerinimą, atsiranda organizacinė kultūra. Mačiau, kaip tai veikia Belgijoje, Olandijoje, šiandien matau to perspektyvą ir Lietuvoje.
Aš manau, kad žmonės, kurie padarė žalą valstybei, kurie peržengė visas ribas, turi už tai atsakyti.
Būtų svarbu priimti civilinio turto konfiskavimo įstatymą ir pradėti pirmuosius jo įgyvendinimo procesus. Aš manau, kad žmonės, kurie padarė žalą valstybei, kurie peržengė visas ribas, turi už tai atsakyti. To nebuvo nei vienoje korupcinėje byloje nuo kokių 2004 m. Tam nėra precedento. Dėl to natūralu, kad žmonės nusivilia teisine sistema valstybėje. Aš noriu, kad atsirastų tie precedentai. Jeigu tu pavogei iš valstybės, jeigu tu susikrovei savo kapitalą iš nusikalstamos veikos, iš politinės korupcijos, turi būti procesas, kurio metu tą turtą būtų galima paimti ir grąžinti atgal visuomenei.
Tai galioja ir koncerno „MG Baltic“ veiklai. Nepaisant to, kaip baigsis visas šis procesas, aš manau, kad yra neteisinga, jog žmonės šitaip išnaudodami, sunkdami valstybės institucijas tuo metu, kai visiems buvo labai sunku, neturės atsakyti. Net jei juos ir nuteistų, pagal senus įstatymus vidutinė bauda siektų 4,5 tūkst. eurų, o jeigu būdavo skiriama laisvės atėmimo bausmė, dažniausiai ją atidėdavo. Kitaip tariant, jos neskirdavo.
Kai mus vertino Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ekspertai, vienas pagrindinių jų priekaištų Lietuvai buvo, kad nėra adekvačios atsakomybės, už pareigūnų papirkinėjimą, teisėsaugos sektoriuje neužtikrinama atsakomybė už korupcines veikas. Per šiuos du metus aš esu skeptiškas dėl naujų tyrimų vien dėl to, kad mes turime pasiekti savotišką nacionalinį susitarimą su opozicija, kuris leistų priimti tokius sprendimus. Jei pastaroji nedalyvaus, procesai gali neveikti. Mes turime pasiekti, kad nusikalsti politinės korupcijos srityje nusikalsti neapsimokėtų.
Ką tikrai dar padarysiu, tai aplankysiu kiekvieną kaimą. Dabar jau tikrai. Man patinka tai, kas nepatinka kitiems. Aš pamačiau, kad žmonėms reikia mano pristatymų. Jie nebūtinai klausosi, ką aš sakau. Jie, pavyzdžiui, tuo metu barasi. Visko būna. Bet po to mes vis dėl to pasikalbame. Susitikimai vyks ir su sprendimų priėmėjais, politologais.
Aš matau, kad tai yra įdomu ir kitų šalių visuomenėms. Visai neseniai daviau pusantros valandos trukmės interviu Vokietijos žiniasklaidai. Šiuo metu rengiu pranešimą ESBO parlamentinėje asamblėjoje. Man svarbu parodyti ne tik tai, kas vyksta Lietuvoje, bet ir tai, kaip Rusijos valdžios žmonės įgyvendina savo įtaką. Tai svarbu mums kaip bendruomenei, kad apsaugotume savo politines sistemas, vienybę.
Tikrai važiuosiu per Lietuvą, kiek tik žmonės norės. Jau esu susiplanavęs susitikimus, tik nesu paskelbęs viešai kalendoriaus.
Tikrai važiuosiu per Lietuvą, kiek tik žmonės norės. Jau esu susiplanavęs susitikimus, tik nesu paskelbęs viešai kalendoriaus. Aš kalbėsiuosi, aiškinsiu, kodėl reikia vienų ar kitų sprendimų. Juk koncernas „MG Baltic“ nėra tas blogis, apie kurį mes šnekame. Už šios įmonių grupės tik užsikabinta. Realiai mes juk atskleidėme platesnį vaizdą apie tai, kaip įgyvendinama Rusijos įtaka, kaip veikia energetikos įmonės, kaip veikia žiniasklaidos priemonių redaktoriai ir akcininkai, kaip atrodo jų santykiai ir poveikio tinklai, kokie sprendimai buvo proteguoti.
Jau įvykusiuose susitikimuose žmonės manęs klausė, kodėl vienos ar kitos partijos pirmininkas ar atstovas nieko nedarė. Aš tada jiems sakiau: kai bus rinkimai ir jūs susitiksite su politikais, jūs jų paklauskite, ką jie darė ir ko jie nedarė. Juk labai svarbu rinktis politikus, ne tik pagal tai, ką jie šneka, bet ir pagal tai, ką jie yra nuveikę. Man tikrai nesuprantama, kaip gali būti Seime politikai, kurie visas savo kadencijas kalba apie progresinius mokesčius, bet taip jų ir neįgyvendina. Kaip gali būti politikas, kuris kalba apie sveikatos tinklo pertvarką ir to neįgyvendina. Kaip gali būti politikas, kuris kalba apie tarėjus, bet tik baigiasi rinkimai, kalbos baigiasi. Aš manau, kad politikoje reikia kovoti dėl savo idėjų, tu turi jas ne tik iškelti, bet būti tas buldozeris, kuris ją toliau gintų.
