Prasti rinkimų rezultatai Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) nubloškė į jai neįprastą mažesniųjų koalicijos partnerių poziciją. Iki šiol kairieji buvo arba dominuojanti jėga Vyriausybėje, arba aiški opozicija dešiniųjų valdžiai. Šį kartą partijai būtina apsispręsti – rinktis ideologinį perkrovimą arba lėtai slinkti į užribį.
Po rinkimų viešojoje politinėje erdvėje, be nugalėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), daugiausia dėmesio sulaukė konservatoriai. Šie gal net kiek teatrališkai derėjosi ir nesiderėjo dėl galimos koalicijos, vėliau mušėsi į krūtinę aiškindamiesi, kodėl jiems rinkimai buvo nesėkmingi, net ėmė viešai diskutuoti dėl lyderio tinkamumo. Šiame fone nublanko tikrųjų pralaimėtojų drama.
Didžiausią fiasko patyrė Darbo partija. Kristi nuo 19,8 proc. daugiamandatėje rinkimų apygardoje 2012-aisiais iki 4,68 proc. ir neperžengti būtinos 5 proc. ribos – išties mirtinas smūgis. Galbūt dėl to žiniasklaida su Darbo partija pasielgė kaip su mirusiuoju. Šiuo atveju apskritai nieko nekalbėjo, nes nėra ką pasakyti.
Socialdemokratų padėtis kitokia. Jie sulaukė 14,4 proc. balsų 2016 m. pirmajame rinkimų ture, ir niekas apie LSDP išnykimą negalvojo. Vis dėlto tai viena iš dviejų svarbiausių Lietuvos partijų, nuolat su konservatoriais besivaržančių dėl to, kas dominuos formuojant valdančiąją koaliciją. Tačiau prarastas toks įprastas statusas po 2016 m. Seimo rinkimų socialdemokratus ypač sukrėtė. Per ketverius metus valdžioje, kai LSDP visada pirmavo partijų populiarumo apklausose, neteko 68 tūkst. rinkėjų, arba beveik trečdalio ją palaikiusių 2012-ųjų rinkimuose. Pagal mandatų skaičių LSDP nuostoliai dar skaudesni – vietoj 40 liko 19.
Simboliniu socialdemokratų nuopuolio ženklu tapo premjero Algirdo Butkevičiaus pralaimėjimas vienmandatėje Vilkaviškio rinkimų apygardoje. Čia jau seniai kitos partijos net nekeldavo stiprių kandidatų, nes A. Butkevičius dažnai laimėdavo jau pirmajame ture. Ir štai reitingų lentelėse vienas populiariausių politikų, kuriam konkurenciją neretai sudarydavo tik Dalia Grybauskaitė, pralaimėjo bemaž niekam nacionaliniu mastu nežinomam valstiečių ir žaliųjų atstovui. Tarsi tokio politinio pažeminimo būtų maža, A. Butkevičius nesulaukė paramos net parlamente – nepatvirtinta jo kandidatūra į Seimo pirmininko pavaduotojus. Per pirmąjį balsavimą jį palaikė tik 66 parlamentarai.
Susinaikinimo link?
Jau prieš Seimo rinkimus buvo ženklų, kad socialdemokratų populiarumas ima sparčiai mažėti, o kai kurie jų sprendimai procesą tik dar labiau paspartino. „Rinkimams labai pakenkė Darbo kodeksas. Tokiu metu tai buvo per daug rizikingas žingsnis – jis sujaukė partijos tapatybę, nors ji ir anksčiau kėlė klaustukų“, – mano Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Liutauras Gudžinskas. Anot politologo, prisidėjo ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, praleista galimybė į sąrašą įtraukti Saulių Skvernelį, korupcijos skandalai ir negebėjimas operatyviai reaguoti į besikeičiančią padėtį.
Šiuo metu svarbiausia suvokti, kad tai ne nesėkmių ruožas, o rimta krizė.
„Partija patyrė krizę tiek dėl elementarių komunikacijos klaidų, tiek dėl netinkamos strategijos, kuri iš esmės padidino atotrūkį nuo tradicinių mūsų rėmėjų grupių ir dramatiškai susiaurino rinkėjų gretas. Šiuo metu svarbiausia suvokti, kad tai ne nesėkmių ruožas, o rimta krizė, – teigė vienas vadinamosios socialdemokratų jaunosios kartos atstovų Gintautas Paluckas. – Partija, kuri nežino ar negali pasirinkti, kam nori atstovauti, yra nereikalinga. Todėl norint išlipti iš krizės pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kam socialdemokratai nori atstovauti, kokias vertybes bei idėjas ginti ir įgyvendinti. Įvaizdžio, komunikacijos reforma, naujų žmonių įvedimas jau yra techniniai klausimai, kurie turės reikšmės, jei aiškiai suvoksime, kam atstovaujame ir kieno interesus giname.“
Politinės organizacijos vadovų nutolimą nuo socialdemokratinės politikos atvirai kritikuoja ir nuo pat LSDP įkūrimo jos nariu buvęs Alfonsas Brazas, partijos Vilniaus miesto skyriaus prezidiumo narys. „Jeigu valdančioji dauguma būtų vykdžiusi kairiąją socialinę ir ekonomikos politiką, ji būtų pagrįstai galėjusi tikėtis geresnių rinkimų rezultatų. Tačiau ir toliau vykdyta neoliberalioji, laisvosios rinkos fundamentalizmu pagrįsta politika. Taip, visą LSDP buvimo valdžioje laikotarpį ekonomika augo. Bet pasižiūrėkime, kaip pasiskirstė šio augimo vaisiai. Turtingieji toliau turtėjo, o didžioji žmonių dalis jokio pagerėjimo nepajuto“, – socialdemokratų nesėkmės priežastis aiškino A. Brazas.
Pasak jo, socialinė atskirtis Lietuvoje vis didėja, o pažadai pertvarkyti dabartinę neracionalią ir socialiai neteisingą mokesčių sistemą taip ir neįgyvendinti. Pagrindinė mokesčių našta toliau gula ant samdomos darbo jėgos. „Politologai dažnai pamiršta pasižiūrėti, kokia politika iš tikrųjų vykdyta, nes ji ir nulemia rinkimų rezultatus. Ekspertai dėmesį koncentruoja tik į pačią rinkimų strategiją ir kampaniją. Taip, rinkimų kampanija svarbi, bet ne viską lemianti“, – įsitikinęs A. Brazas.
Ryškiausias pavyzdys, atspindintis LSDP deklaruojamų vertybių ir realios politikos atotrūkį, – nenoras spręsti socialines problemas. 2012 m. vos sudarius Vyriausybę gūžčiota pečiais, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo patikėta Darbo partijai, nors patys socialdemokratai vis kartojo šūkį: „Svarbiausia – žmogus!“ Ketverius metus socialiniai reikalai buvo nustumti į pakraštį ir net nesiimta spręsti labai konkrečių problemų (kaip antai siaubinga padėtis vaikų globos namuose).
Dar keisčiau atrodo situacija, kai socialdemokratai net ir skaudžiai pralaimėję Seimo rinkimuose nepakeitė savo „pragmatinės politikos“ nuostatų. Vietoj galimybės vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai jie užsinorėjo Ūkio ministerijos.
Labai prastai viešumoje skamba paaiškinimai, kad socialdemokratai nerado stipraus kandidato į socialinės apsaugos ir darbo ministro postą – kalbėta, esą Vilija Blinkevičiūtė ir Algirdas Sysas tiesiog nesutiko užsikrauti šios atsakomybės. Tai liudija LSDP idealų žlugimą. Jei politinė jėga, turinti bent jau hipotetiškai atstovauti socialiai pažeidžiamiausiems piliečiams, negali įtikinti savo narių imtis tokios atsakomybės, tai kokia tuomet partijos misija?
Net kai kurie socialdemokratų atstovai nesupranta, kodėl LSDP sutiko dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. „Koks siekis būti valdančiojoje koalicijoje? Būti matomiems, girdimiems ir padaryti darbų, kurie būtų siejami su mumis ir tokie reikšmingi, kad grįžtų pasitikėjimas partija, – teigė G. Paluckas. – Ar iš tokių startinių pozicijų pavyks tai pasiekti, nežinau. Laikas parodys. Tačiau kol kas dominuoja valstiečių darbotvarkė ir konservatorių kritika. Mes ginamės nuo kitokių problemų.“
Koalicijos spąstai
Tik tris ministerijas gavusių socialdemokratų padėtis priminė nesėkmingas Darbo partijos ar „Tvarkos ir teisingumo“ ministrų paieškas. Užsitęsusi teisingumo ministro paieška atskleidė įsišaknijusias bėdas, kurios jau seniai graužia partiją iš vidaus. Juliaus Pagojaus istorija rodo, kad net LSDP vadovybė aiškiai dar nesuvokia, jog Lietuvoje taikomi jau kiti politinės reputacijos standartai, o bandymai pridengti proteguojamus kolegas tik sukels viešo pasipiktinimo bangą.
Socialdemokratai ilgą laiką vadovavosi principu „ranka ranką plauna“ – į daugelį politiškai svarbių postų buvo skiriami partijai nusipelnę kolegos ar bent jau konkrečių narių protekciją užsitikrinę asmenys. J. Pagojaus karjeros istorija – būtent tokia. Vos magistrantūrą baigęs 24 metų jaunuolis tampa teisingumo ministro patarėju, o jau po poros metų – viceministru. Išties stebuklinga karjera, turint galvoje, kad daugelyje ministerijų net skyriaus vadovu netaptumei, jei neturi bent trejų metų darbo atitinkamoje srityje stažo. Po pralaimėtų rinkimų J. Pagojui buvo numatyta šilta vieta – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) vadovo postas. Numota ranka net į tai, kad nuo 2003 iki 2016 m. VTAT vadovo pareigybės aprašymuose buvo nurodytas reikalavimas turėti penkerių metų vadovaujamo darbo stažą. Kad kandidatas tiktų, prieš pat konkursą ši nuostata pakeista.
Į tai dėmesį atkreipė konservatoriai – Vilniaus miesto vicemeras Valdas Benkunskas net kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimo dokumentų klastojimo. Tačiau šie įspėjimai socialdemokratų ir paties J. Pagojaus neprivertė atsikvošėti. Galiausiai viešai išaiškėjusios detalės apie vairavimą išgėrus privedė prie logiškos baigties – kylantis karjeros liftas staiga smigo.
Jaunojo kandidato į teisingumo ministrus istorija – tik viena korta iš byrančio socialdemokratų kortų namelio. Žiniasklaidai atskleidus faktus apie neskaidrų lokomotyvų pirkimą ir ilgus metus remiamas visuomenines organizacijas būtent tuose rajonuose, kurie siejami su buvusiu premjeru A. Bukevičiumi ir jo patarėju susisiekimo klausimais Dariumi Jarmantavičiumi, nusprendė trauktis „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka.
Tarsi nemalonumų būtų maža, Specialiųjų tyrimų tarnyba lapkričio pabaigoje sulaikė Kauno rajono vicemerą socialdemokratą Kęstutį Povilaitį, o Kauno rajono meras Valerijus Makūnas apklaustas kaip specialusis liudytojas. Tokį statusą paprastai įgyja asmenys, kai yra duomenų apie jų padarytą nusikaltimą, bet nepakankamai, kad būtų galima oficialiai pateikti įtarimus. V. Makūnas gruodžio 2 d. sustabdė narystę LSDP, tačiau dar neskubėjo skelbti apie atsistatydinimą iš mero posto.
Pradėjęs byrėti socialdemokratų tinklas gali būti tik pati pradžia. Akademiniais tyrimais nustatyta, kad politizuoti valstybės valdomų įmonių vadovai dažniausiai yra susiję su LSDP. Neringa Laurišonytė nustatė („Lietuvos valstybės valdomų įmonių vadovų politizacija“, „Politologija“, 2014 m., Nr. 2), kad LSDP gerokai dažniau nei kitos partijos politizuodavo valstybės bendrovių vadovus, t. y. paskirdavo arba atleisdavo dėl partinės priklausomybės priežasčių. Per tirtą laikotarpį, 1990–2012 m., vidutiniškai 30–33 proc. atvejų valstybės valdomų įmonių vadovus politizavo būtent socialdemokratai. Kai kuriose srityse politizacijos lygis dar didesnis, pavyzdžiui, transporto sektoriuje – 56 proc. vadovų skyrimo ar atleidimo sietina su socialdemokratų politizavimo atvejais, energetikos sektoriuje – 40 proc.
Tokia padėtis netrukus gali pasikeisti. Valstybės bendrovių efektyvumas – jau seniai yra vienas svarbiausių klausimų, ir naujajai Vyriausybei tai bus ypač aktualu, nes būtent iš šių įmonių uždirbamų pajamų tikimasi padengti vis labiau augsiančias biudžeto išlaidas. Tad „Lietuvos geležinkelių“ vadovo pasitraukimas – simbolinis žingsnis, rodantis, kad socialdemokratų „mažosios tvirtovės“ greit gali būti išvalytos.
Partijai reikia naujo vado
Socialdemokratai suvokia permainų būtinybę. Ir jas labiausiai sieja su partijos vadovo pakeitimu. Tačiau išrinkti kitą pirmininką dar nereiškia atnaujinti partiją. „Strategiją numato vadovybė – pirmininkas ir valdyba. Nesąžininga prie kryžiaus kalti tik A. Butkevičių ir nuošalyje palikti pavaduotojų indėlį tiek į strategijos kūrimą, tiek į jos įgyvendinimą, – mano G. Paluckas. – Vadovybės kaita yra neišvengiama. Ir tai įmanoma, jei vadovai suvoks krizės mastą. O jeigu partijos reitingas kris iki vienaženklio skaičiaus, suvokimas ateis.“
Socialdemokratai suvokia permainų būtinybę. Ir jas labiausiai sieja su partijos vadovo pakeitimu. Tačiau išrinkti kitą pirmininką dar nereiškia atnaujinti partiją.
Tačiau kas gali pakeisti greičiausiai pasitrauksiantį A. Butkevičių ir jo artimiausius bendražygius? „Išsisukti iš situacijos reikia sumanios ir ryžtingos lyderystės. Deja, kaip tik to socialdemokratams trūksta. Aiškios pamainos nėra, – tvirtino L. Gudžinskas. – Socialdemokratai turi kur kas daugiau investuoti į intelektinį kapitalą. Jei pažiūrėtume ir palygintume jų rinkimų programą su pagrindinių priešininkų, konservatorių, matytume akivaizdžius skirtumus socialdemokratų nenaudai. Ir galiausiai reikia apsispręsti, ko partija siekia – valdžios ar pinigų? Tai netapatūs dalykai. Nors Lietuvoje, augant pajamų nelygybei, o kartu esant gana homogeniškai kultūriniu požiūriu, socialdemokratinėms vertybėms yra gana palanki dirva, joms įgyvendinti reikia nedviprasmiško įsipareigojimo. O jeigu tai aukojama siekiant trumpalaikės naudos, partija iš tiesų gali dreifuoti link paribių.“
Tad, visų pirma, partijai reikia ne tik naujo pirmininko, bet ir radikalaus perkrovimo idėjų, politinio veikimo principų. J. Pagojaus istorija rodo, kad net ir jauni politikai gali būti tokie pat nomenklatūros atstovai kaip ir jų globėjai. Tad vien jaunas politikas pirmininko poste situacijos nepakeis. Kaip ir vien naujas lyderis ideologijos greičiausiai nepakeis. Tokiu atveju socialdemokratai gali gana greitai nusmukti į žemesnę lygą, kai prieš kiekvienus rinkimus bus siekiama tiesiog pakliūti į Seimą, o ne gauti progą vadovauti Vyriausybei.
