Europos Komisijos paskelbtoje ataskaitoje Lietuva kritikuojama dėl didelės socialinės atskirties. Kritiką būtina priimti, bet ne pažodžiui.

Europos Komisijos (EK) tyrėjų skaičiavimais, kas ketvirtas žmogus Lietuvoje gyvena ties skurdo rizikos riba. Tai – vienas prasčiausių rodiklių ES. Vis dėlto vietos ekspertai siūlo duomenis vertinti atsargiai, o Vyriausybė turėtų gerinti sąlygas verslui ir žmones skatinti užsidirbti, o ne lepinti pašalpomis. EK ataskaitoje Lietuva giriama, kad sėkmingai atsigavo po ekonomikos nuosmukio, ūkio rodikliai sparčiai pasiekė ikikrizinį lygį. Tai leido įsivesti eurą ir įsitvirtinti šalia sparčiausiai augančių ES ūkių. Tačiau su socialinės apsaugos problemomis tvarkytis sekėsi gerokai sunkiau. EK tvirtinimu, Lietuvos visuomenėje pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES, o socialinę atskirtį patiriančių asmenų skaičius kiekvienoje socialinėje grupėje vis auga. Tai lemia ne tik bendros regiono demografijos problemos, ekonomikos krizės randai, bet ir menkos valstybės pastangos. Gerais ženklais laikomas mažėjantis nedarbo lygis (iki 8,1 proc., 2015 m. duomenimis), kylantis minimalus atlyginimas (5,1 proc.). Tačiau ir tai lėmė ne tik teigiami (auganti ekonomika bei kuriamos naujos darbo vietos), bet ir neigiami reiškiniai (mažėjanti darbo jėgos pasiūla). Be to, jaunimo nedarbo lygis išlieka aukštas, nelygybė didėja, socialinio saugumo ir skurdo lygio rodikliai yra blogiausi ES.

Esminiai iššūkiai, kaip skelbiama EK išvadose, lieka per didelė administracinė našta verslui, aukšti darbingo amžiaus žmonių mirtingumo rodikliai, jaunimo emigracija.

Esminiai iššūkiai, kaip skelbiama EK išvadose, lieka per didelė administracinė našta verslui, aukšti darbingo amžiaus žmonių mirtingumo rodikliai, jaunimo emigracija. Tai neigiamai atsiliepia „Sodros“ galimybėms užtikrinti socialines išmokas ir didina biudžeto deficitą. EK žeria kritiką dėl pasenusio darbo santykių reglamentavimo, administracinių ir biurokratinių barjerų verslui, nes dėl to nepavyksta pritraukti užsienio investicijų. O jos būtinos siekiant išlaikyti ekonomikos augimo tempą ir tobulinti socialinės apsaugos sistemą, nes dėl emigracijos ir senstančios visuomenės vidinių rezervų lieka vis mažiau.

Ką sako skaičiai?

EK duomenimis, 2014 m. su socialinės atskirties rizika susidūrė 27,3 proc. Lietuvos gyventojų. Nors sumažėjo bendras socialinę paramą gaunančių asmenų skaičius, skurdo rizika auga tarp bedarbių, vyresnio amžiaus, neįgalių gyventojų, taip pat vienišų tėvų. Tai yra daugiau nei 800 tūkst. žmonių, gaunančių apie 260 eurų per mėnesį. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad negalima taip tiesmukai vertinti plikų skaičių. Skurdo rizika Vakarų valstybėse suvokiama kitaip nei besivystančiose Afrikos ar Azijos šalyse (skaitykite „The Economist“ skyriaus straipsnį „Karas su skurdu: mažiau, bet dar yra“), kuriose vargingiausiems gyventojams sunku patenkinti net minimalius poreikius – pakankamai maitintis ar turėti stogą virš galvos. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis siūlo vadovautis pajamų nelygybę atspindinčiu Gini koeficientu. Pagal jį Lietuvos padėtis yra viena prasčiausių ES. Tačiau „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad pajamų atotrūkio negalima vertinti vien neigiamai, tai yra ir progreso variklis: „Ji turi egzistuoti, nes rodo, kad už pastangas ir gebėjimus būna tinkamai kompensuojama. Jei pajamos nepriklausytų nuo pastangų ir laiko, investuoto į išsilavinimą, dingtų beveik visos paskatos tobulėti ir rizikuoti, o verslumui ir pažangai nebeliktų erdvės.“ Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas tvirtino, kad pajamų nelygybė tarp dirbančių ir pajamų turinčių gyventojų, palyginti su kitomis Vakarų valstybėmis, ne tokia tragiška, kaip bandoma pateikti: „Lietuvoje, skirtingai negu kitose šalyse, daug žmonių gauna nedideles pajamas, bet turi nuosavą būstą. Taip pat dalis pajamų neįtraukiamos į apskaitą, nes yra nelegalios.“ Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis norėtų atkreipti valdžios dėmesį, kad, nors mokesčių tarifai panašūs kaip ir kitose ES narėse, Lietuvos viešųjų finansų dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), yra pernelyg maža: „Matyt, dar labai sunkiai atsikratome šešėlinės ekonomikos ir vengiame mokesčių. Tad oficialūs pajamų rodikliai prastesni nei reali situacija.“ „Skurdo ribos“ apibrėžtis rodo, jog labai daug Lietuvos gyventojų gauna vidutinėms artimas pajamas, tačiau jos per mažos, kad užtikrintų materialinę gerovę“, – teigė N. Mačiulis.

Tikslingai orientuoti

Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo plane daug dėmesio skiriama socialinei atskirčiai mažinti. L. Kukuraitis pirmiausia siūlo didinti kukliausiai uždirbančių asmenų pajamas keliant minimalią algą ir neapmokestinamųjų pajamų dalį auginantiems vaikus. Ž. Šilėno teigimu, norint išsiaiškinti, koks iš tiesų yra pajamų nelygybės mastas ir socialinė atskirtis, reikia vertinti pajamų atotrūkį iki mokesčių, su mokesčiais ir po jų, taip pat kaip kiekviena šių pakopų paveikia nelygybę: „Žvelgiant į tai, kiek mokesčiai sumažina nelygybę, atrodome visai neblogai, tačiau ji nepasikeičia perskirsčius mokesčius. Vadinasi, socialinė parama netaikli, nepasiekia tų, kuriems jos labiausiai reikia.“ Tikslingai paskirstyti socialinę paramą būtų lengviau efektyviai įvertinus gyventojų turtą ir pajamas. Ž. Šilėno nuomone, tam reikia politikų sutarimo: „Jei neturi turto ir pajamų, gauni pašalpą, jei turi turto ar pajamų, arba ir viena, ir kita, ji neskiriama.“ Tačiau T. Medaiskis nesutinka, kad sprendimas taip supaprastinti sistemą būtų tinkamas. „Jei parama skiriama pajamų ir turto įvertinimo principu (t. y. tiems, kuriems tikrai reikia), tai pradėjęs dirbti žmogus ją praranda, nes jau turi pajamų, kurios gal nė kiek ne didesnės už gautą paramą. Tai kam jam dirbti? Iš priešingai. Jei parama skiriama kam reikia ir kam nereikia (vaiko pinigai ir vargingoms, ir turtingoms šeimoms), ji nesukuria paskatų nedirbti, nes nėra nutraukiama, kad ir kiek pajamų gautumei.“ Taigi, socialinės paramos sistema priversta balansuoti tarp abiejų principų. Vienas jų – nenutraukti paramos vos žmogui suradus darbą, kad jis nesijaustų dirbantis už dyką. Kitas svarbus aspektas – didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį, sujungus darbdavio „Sodros“ įnašą ir gyventojų pajamų mokestį į vieną. SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos teigimu, tai formaliai padidintų mokesčių naštą jų mokėtojams, bet taip pat atlyginimus prieš mokesčius. „Tiek pats neapmokestinamųjų pajamų dydis, tiek jo diferencijavimas, pavyzdžiui, už dar vieną vaiką šeimoje, ateityje turėtų būti vieni svarbiausių valstybės mokesčių politikos svertų“, – teigė finansų analitikas. Kita dažnai naudojama priemonė socialinei atskirčiai mažinti – pensijų kėlimas. Pristatydami Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, ministras pirmininkas S. Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka rodė ryžtą didinti pensinio amžiaus žmonių pajamas. Ekonomistai kartoja, kad pensijos priklauso nuo dirbančių asmenų atlyginimų, todėl gali augti tada, kai kyla algos. Pensijoms skirti pinigai ateina iš „Sodros“ arba kaupiamųjų fondų sistemos, todėl ji gali paskirstyti tiek pinigų, kiek pati surenka. Vis dėlto, augant atlyginimams ir pensijoms, nelygybė gali išlikti tokia pat. „Šio paradokso sprendimas – sparčiau didinti pensijas nei atlyginimus. Tik reikia nepamiršti, kad, keliant pensijas ir senjorams atiduodant didesnę dalį pinigų, nukenčia dirbantys asmenys. Tai pirmiausia tvarumo klausimas: iš kur paimti papildomų pinigų pensijoms?“ – svarstė Ž. Šilėnas. Vyriausybė turėtų skatinti žmones pasirūpinti savo pensija. „Po 20–30 metų dirbančių asmenų ir pensininkų santykis bus gerokai prastesnis negu dabar. Tai apribos galimybes didinti išmokas. Todėl tiek šios valdžios, tiek visų ateinančių valdžių priedermė yra visais mokesčių svertais skatinti žmones senatvei kaupti trečiosios pakopos pensijų fonduose, – įsitikinęs G. Nausėda. – Iki šiol naudotos priemonės buvo nepakankamos, kad išjudintų trečiosios pakopos pensijų sistemą, ir ją rinkosi nedaug žmonių.“

Leisti, ne šelpti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apskaičiavo minimalių poreikių krepšelį, kuris esą užtikrintų orų asmens gyvenimą. Ministras L. Kukuraitis teigė, kad šis dydis, atsižvelgiant į 2016 m. kainas, siektų 238 eurus. Tačiau Vilniaus universiteto profesorius T. Medaiskis siūlo neperlenkti lazdos, nes gali būti sumenkinamos paskatos daugiau uždirbti, kai vieni gautų vis daugiau pašalpų, o kiti būtų priversti vis didesnę dalį atiduoti mokesčiams. Ekonomistai tikina, kad svarbiau ne pajamas perskirstyti, bet verslui, ypač smulkiajam, sudaryti palankesnes galimybes. „Auganti emigracija signalizuoja, kad žmonėms sunku užsikabinti ir išlikti darbo rinkoje, susikurti darbo vietą, nes yra aibė kontrolierių, mokesčių ir kt.“, – sakė SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda. Jo nuomone, sprendimas smulkiąsias įmones pirmaisiais veiklos metais atleisti nuo mokesčių yra labai reikalingas: „Mokestinės atostogos galėtų būti nustatytos bent iki trejų metų, ir tai galėtų būti didelė paspirtis tiesiog generuoti pajamas patiems žmonėms, nelaukiant, kol kas nors kokią pašalpą nuleis iš dangaus.“ (Getty Images iliustr.) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija irgi sutinka, kad efektyviausiai atskirtį padeda mažinti motyvacija dalyvauti darbo rinkoje. Tačiau, priešingai nei ekonomistai, akcentuoja socialinių, psichologinių, sveikatos apsaugos priemonių prieinamumą ir jų plėtrą regionuose. „Iš tiesų, padėtis regionuose atrodo sudėtingesnė nei miestuose. Bet jei asmuo gyvena skurde, išskyrus paslaugų prieinamumą, ir mieste, ir regione tas nepriteklius bus daugiau ar mažiau vienodas“, – kalbėjo L. Kukuraitis. Dėmesys miesteliams ir kaimams – sveikintina politika, tačiau geriausia, ką gali padaryti politikai, tai netrukdyti ir skatinti verslo iniciatyvas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž. Šilėnas įsitikinęs, kad svarbi priemonė – nulinis pelno mokestis: „Daugiau valdžia nelabai ką gali. Nebent laiku atsakyti į laiškus, reguliariai bendrauti su potencialiais ir esamais investuotojais.“ Regionams reikia gerų asmeninės iniciatyvos pavyzdžių. Vienas tokių – Pabradėje įsikūręs medicininių kvėpavimo sistemų centras „Intersurgical“, kuriame sukurta 1500 darbo vietų. Kitas pavyzdys – Tauragės industrinis parkas, kuriame patys verslininkai pritraukia investicijų.

Didinti sukuriamą vertę

EK ataskaitoje akcentuojama, kad būtent technologijų taikymo sferoje Lietuva turi neišnaudotą potencialą, kuris didintų darbo našumą. Su tuo sutinka ir IQ kalbinti ekspertai. Jie pabrėžia, kad ne tik įmonėms trūksta technologijų, bet ir darbą praradę žmonės nesugeba persikvalifikuoti, nėra linkę keisti gyvenamosios vietos. „Dabar susidaro įspūdis, kad žmogui persikelti gyventi iš Kelmės į Londoną yra paprasčiau nei į kitą panašaus dydžio Lietuvos miestelį. Tai reiškia, kad darbo jėgos judėjimo sistemos šalyje beveik nėra“, – įsitikinęs Ž. Šilėnas.

Susidaro įspūdis, kad žmogui persikelti gyventi iš Kelmės į Londoną yra paprasčiau nei į kitą panašaus dydžio Lietuvos miestelį.

„Efektyviausia būtų duoti žmonėms meškerę, o ne žuvį. Darbingi asmenys turi būti motyvuoti dirbti ir užsidirbti. Socialinę atskirtį ir skurdą labiausiai sumažintų tobulesnė švietimo sistema, o ne didesnės pašalpos. Robotizacijos ir automatizacijos amžiuje vis dažniau teks keisti profesiją“, – teigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis. Darbo užmokestis Lietuvoje auga greičiau negu našumas, todėl daugiausia vilčių siejama su investicijomis ir technologine pažanga. Tai paskatinti būtų galima pasinaudojant Airijos ar Estijos patirtimi neapmokestinti reinvestuojamo pelno. „Kai lyginame Lietuvos ir Vokietijos pramonę, turime suvokti, kad gretiname medienos apdirbimo ar pieno perdirbimo fabriką su automobilių gamykla. Ir ten, ir ten dirba kvalifikuoti darbuotojai, tačiau automobilių gamykloje sukuriama pridėtinė vertė dėl daug didesnio technologinio intensyvumo yra kelis kartus didesnė“, – kalbėjo N. Mačiulis. G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva kenčia ne dėl menkos fizinės, bet ekonominės darbo vertės: „Jeigu turėtume tokių prekės ženklų, kurie būtų žinomi visame pasaulyje, pridėtinė vertė būtų kuriama lengviau, nes didžioji jos dalis liktų mums. Dabar dirbame svetimiems prekės ženklams, ir Lietuvoje lieka tik maža dalis jų sukuriamos vertės.“

Danijos ar Šveicarijos keliu?

Vieno recepto, kaip sumažinti socialinę atskirtį, nėra, valstybės gerų rezultatų pasiekia eidamos skirtingais keliais. Tačiau vyrauja du modeliai. Vieną jų galima pavadinti danišku. Danijoje viešosios paslaugos yra aukštos kokybės ir teikiamos visiems nemokamai. Tačiau to kaina – mokesčiai dvigubai didesni nei Lietuvoje, palyginti su BVP. Todėl, N. Mačiulio teigimu, toks modelis Lietuvoje nebūtų pritaikytas dėl neigiamo gyventojų ir įmonių požiūrio į mokesčius, aukšto korupcijos lygio ir neefektyvaus viešojo sektoriaus. Antras – Šveicarijos socialinės paramos sistema. „Šveicarijos biudžeto pajamos, palyginti su BVP, yra panašios kaip ir Lietuvoje. Mokesčiai nelabai dideli, skatinama ne visuomeninė, ne bendruomeniška, o individuali atsakomybė už asmeninę gerovę per mažesnius mokesčius ir savirealizacijos galimybes“, – pasakojo N. Mačiulis. Šveicarija suteikia laisvę savivaldai savarankiškai spręsti regionams aktualius klausimus (pavyzdžiui, nustatyti gyventojų pajamų mokesčio tarifą) ir numatyti tinkamiausias priemones socialinės atskirties problemoms spręsti. Pajamų nelygybė nėra tokia baisi, kaip atrodo. Lietuvos laisvosios rinkos prezidentas Ž. Šilėnas įsitikinęs: „Jei yra dvi problemos – skurdas ir nelygybė, reikia kalbėti apie skurdą ir kelti klausimą, ar mes kaip visuomenė galime pasirūpinti tais, kurie iš tiesų skursta?“