Žinomas Vladimiro Putino kritikas, vyresnysis žurnalo „The Economist“ redaktorius Edwardas Lucasas tvirtina, kad Kremlius išlieka atsparus Vakarų sankcijoms ir augančiam Rusijos piliečių nusivylimui.

Kalbėdamasis su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute jis svarstė, kas yra Rusiją valdančio režimo varomoji jėga ir kokių pokyčių ši šalis gali tikėtis. – Kitais metais Rusijoje vyks prezidento rinkimai. Dabartinis šalies vadovas Vladimiras Putinas užsitikrino dar vieną progą išsilaikyti aukščiausiame valstybės poste. Ar situacija gali pasisukti priešinga linkme? – Esu tvirtai įsitikinęs, kad kalbėdami apie tai, kas kitais metais vyks Rusijoje, neturėtume vartoti žodžio „rinkimai“. Šis terminas apima galimybę pasirinkti, konkuruoti ir laimėti. O tai, kas metai iš metų vyksta Rusijoje, labiau primena politinį šou ar vieną politinio žaidimo epizodų. Šį tą panašaus, bet toli gražu ne rinkimus. Kita vertus, tai nėra sąžininga kitų valstybių, kuriose vyksta demokratiniai rinkimai, atžvilgiu. Mes negalime vartoti to paties termino demokratijos procesui, kai laimi žmonių įtikinimas idėjomis ir sprendimais, ir nusikalstamumu grįstai veiklai apibūdinti. Todėl manau, kad spėjimai apie Rusijos ateitį po prezidento rinkimų be V. Putino yra klaidingi. V. Putinas visas sau ir savo šaliai skirtas sankcijas ištvėrė gana lengvai. Tai leidžia manyti, jog savo galią jis išlaikys tiek ilgai, kiek pats to norės. Nebent nutiks du dalykai. Vienas jų – staigus ir labai skausmingas ūkio nuosmukis, bet tam jokių prielaidų nematau. Kitas taip pat šiandien neįmanomas dalykas – staigiai atsiradęs viešosios nuomonės priešiškumas prezidento atžvilgiu. Daugiau nei šių dalykų tikėtis neverta. – Dažnai girdime apie Rusijos opozicijos inicijuotus protestus, įvairias kampanijas visuomenei į savo pusę patraukti. Visgi neaišku, kokią politinę reikšmę tai turi. – Tiesą sakant, nesu tikras, ar Rusijoje apskritai egzistuoja opozicija. Nebent ji galėtų būti apibūdinta kaip sisteminė opozicija, kuri daugiau siekia apsimesti oponuojanti valdančiajai daugumai, nei iš tikrųjų tai daro. Atrodo, kad ji taip pat turi vaidmenį šiame draminiame politiniame šou. Verta apsvarstyti ir tai, jog likusi opozicija yra pernelyg susiskaldžiusi, kad galėtų tinkamai priešintis režimui ir įgyvendinti savo tikslus. Tai sakau su visa pagarba tiems gyventojams ir Rusijos draugams, kurie ryžtingai ir drąsiai stengiasi išnaudoti visas progas. Nesu labai optimistiškai nusiteikęs dėl jų realių galimybių įgyvendinti pokyčius. Pirmiausia jie turi nuo pat šaknų keisti sistemą. Abejoju, ar tai įmanoma taip greitai pasiekti, ar pakankamai politinės erdvės tam suteikta. Taigi, mano nuomone, opozicija nekelia jokios rimtos grėsmės nusistovėjusiai sistemai. – Režimas nėra nemirtingas. Kokie veiksniai padėtų pakeisti padėtį Rusijoje? – Su režimu susijusios permainos turėtų ateiti tiesiogiai iš Maskvos ir kilti iš vidurinės klasės. Mano požiūriu, yra du esminiai keisti režimą galintys elementai. Vienas jų – darbininkai, vadinamosios mėlynosios apykaklės. Tiksliau, sunkvežimių vairuotojai. Nuolat stebiu jų elgesį ir santykį su politine valdžia. Jie turi labai stiprių ir tvirtų argumentų įtikinamai kalbėti apie savo padėtį, skundų ir lūkesčių, kurių valstybė neišpildo. Akivaizdu, kad daug metų šie žmonės kenčia nuo korupcijos bei policijos savavaliavimo. Jie galėtų būti vieni svarbiausių visuomenės atstovų, reikalaujančių pokyčių.

Tai, kas metai iš metų vyksta Rusijoje, labiau primena politinį šou ar vieną politinio žaidimo epizodų.

Kitas aspektas – regionai ir jų politinis sutarimas su centrine valdžia. Kaip pavyzdį galime paimti Sovietų Sąjungos žlugimą. Tuo metu sovietams reikėjo kovoti ne tik su lietuvių ryžtu palikti sąjungą ir sukurti nepriklausomą valstybę. To siekė ir latviai, estai, ukrainiečiai, gruzinai – visi. Panašaus masto ir lygio pasipriešinimo korupcijai, autoritarizmui ir neribotai valdžiai reikia ir dabar. Kilusi arši konfrontacija galėtų būti pokyčių ženklas. Nors šiandien tai mažai tikėtina. – Jauni žmonės dažnai būna pokyčių varomoji jėga. Ar ši sąlyga galioja ir Rusijoje? – Jauni žmonės iš Rusijos išvažiuoja. Sovietinė sistema geniali tuo, kad emigracija pasitelkiama kaip būdas apsisaugoti nuo oponentų. Jei esi protingas, išsilavinęs rusas, nesvarbu, jaunas ar vyresnio amžiaus, turi visas galimybes gyventi, mokytis, dirbti ar įkurti verslą už savo šalies ribų. Valdžia tam nesudaro jokių legalių kliūčių. Esu įsitikinęs, kad milijonai rusų, šiandien gyvenančių užsienyje, gimtinėje būtų opozicijos dalis. V. Putinas, deja, tai puikiai suvokia. – Pastaruoju metu net aukštas pozicijas Rusijos valdžioje užimantys žmonės ima kalbėti apie šalį ištiksiančią ekonomikos krizę. Kaip su ja kovoja V. Putino režimas? – Vienas didžiausių pavojų V. Putino režimo kritikams yra tai, jog savo norus jie perkelia į tikrovę ir labai greitai tuo patiki. Nuo pat 1990-ųjų pradžios viešai kalbėta, kad Rusija neišgyvens iki kitos žiemos, kad nebeatlaikys dar vieno naftos kainų nuosmukio ar kito sukrėtimo. Ir pats sakydavau, jog naftos kainoms nukritus iki 50 JAV dolerių už barelį viskas bus baigta. Visgi, stebuklingai ar ne, kiekvieną kartą ji tai išgyvendavo. Teiginiuose apie ekonomikos krizę yra tiesos, tačiau režimas savo rankose laiko labai daug kozirių, padėsiančių jam išvengti bet kokio priešinimosi. Įvairūs ekonominiai svyravimai gali pakenkti daug importinių prekių perkantiems Rusijos gyventojams. Tačiau tokių tėra mažuma. Dauguma renkasi vietos prekes ir paslaugas, todėl rublio svyravimai jiems taip smarkiai nekenkia. Kita vertus, režimas turi tam tikrų pinigų politikos priemonių, centrinis bankas gali imti spausdinti daugiau pinigų ir t. t. Rusija gali skolintis gana geromis sąlygomis, pritraukti užsienio investuotojų į dar neištyrinėtas Rytų Sibiro žemes, jei tik mato prasmę ir naudą. Taigi, nors Rusijos ekonomikos modelis blogas ypač smulkiajam ir vidutiniam verslui dėl neužtikrinamų konkurencijos sąlygų, yra priemonių, kurios trumpuoju laikotarpiu padėtų išbristi iš ekonominės suirutės, stabilizuoti sistemą ir užtikrinti gana patogų gyvenimą. – Tarptautinė bendruomenė nevengia naudoti sankcijų prieš Rusijos režimą. Ar jos paveikios ir pasiekia savo tikslus? – Pirmiausia reikia apibrėžti, apie kokias sankcijas kalbame. Po Krymo aneksijos Vakarų valstybių įvesti draudimai daugiausia palietė Rusijos naftos bei dujų pramonės sektorius ir pristabdė šalies modernizavimą, infrastruktūros plėtrą. Padėtis buvo sudėtinga, tačiau Rusija gana gerai susitvarkė. Kitas sankcijų tipas – Magnickio aktu šaliai pritaikyti ribojimai, labiausiai palietę elitą. Jiems sudarytos kliūtys keliauti, atostogauti ir investuoti užsienyje. Taip pat yra V. Putino įvestos sankcijos, skirtos Vakarams nubausti, tačiau palietusios ir Rusijos gyventojus. Buvo uždraustas vakarietiškų maisto produktų, pavyzdžiui, prancūziško sūrio, importas. Tai iš tiesų paveikė importą, tačiau daugelis draudimų gudriai apeiti. Parduotuvėse nebuvo itališko parmezano, tačiau prekiauta itališku parmezanu su etikete „Pagaminta Baltarusijoje“. Kad ir kokio masto sankcijos buvo, jos Rusijos drastiškai nepaveikė. Šalis jau išmoko su tuo gyventi. Todėl esminis apribojimų tikslas turėtų būti solidari Vakarų valstybių reakcija ir valia. Ja turime parodyti, kad mums rūpi, nesitikint, jog sankcijos gali padėti nuversti V. Putino režimą. – Kaip Vakarų valstybės gali parodyti solidarumą ir politinę valią? – Taikomos sankcijos jau yra vienas svarbiausių žingsnių. Jei prieš dešimt metų man būtumėte pasakiusi, kad Rusijai būtų taikomi tokie ribojimai, nebūčiau patikėjęs. Atsimenu, koks spaudimas Vakarams buvo jaučiamas iš Gruzijai draugiškų valstybių po šalyje kilusio karo. Tada buvo nustatytos griežčiausios sankcijos, kokios tik galėjo būti imtos taikyti per palyginti trumpą laiką. Žurnalo „The Economist“ viršelyje tuomet pasirodė želė su Europos lyderių veidais ir tekstu: „Europa priešinasi Rusijai“. Šiandien dėl sankcijų Rusijai sutinka visos Europos valstybės, netgi Vengrija. Manau, tai įspūdinga. Už tai reikia dėkoti Angelai Merkel. Visgi draudimai Rusijai galėtų būti griežtesni, ypač jos elito atstovų šeimoms: vaikams, broliams, seserims ir t. t., kad jiems būtų sunkiau patekti į Vakarus. Taip pat praverstų gerokai labiau apriboti jų kapitalą. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia kirsti per Rusijos žmonių galimybes naudotis prabanga, nekilnojamuoju turtu, užsienyje įsteigtomis įmonėmis. Tai sukeltų jų nepasitenkinimą ir V. Putinui siųstų aiškią žinutę: režimas ir jo užsienio politika skaudžiai liečia mano gyvenimo būdą ir tai man nepatinka. – Žymių žmonių areštai Rusijoje vis dar nesiliauja. Ko bijo Rusijos režimas, siekdamas iš kelio pašalinti savo srities specialistus? – Nesu tikras, ar galima teigti, kad režimas ko nors bijo. Jaučia baimę, kad kas nors išleis knygą, kurioje pasakos savo persekiojimo istoriją ar kalbės, kokia neteisinga Rusijos valdžia. Manau, kad Kremliui tiesiog patinka persekioti ir neduoti ramybės. Tai tokia režimo psichologija, kai asmuo puolamas tik dėl to, kad kas nors turi būti puolamas. Nors ir nekelia jokios grėsmės. Sklando kalbos, kad pastaruoju metu Rusijos aukštosiose mokyklose padaugėjo Federalinio saugumo tarnybos atstovų. Tai studentams kelia nerimą. Logika paprasta: jei žmonės jaus, kad dėl tam tikrų veiksmų jie gali prarasti darbą ar artimuosius, jie ims elgtis kitaip. Rusijos režimas siekia kurti ne baimės, o greičiau nepasitikėjimo atmosferą. – Kokiais argumentais režimas teisina savo veiksmus ir kaip aiškina areštus? – Rusijoje nuolat keliama mintis, kad visuomenė yra apsupta priešų. Apskritai nacionalinio saugumo, ruošimosi karui, sovietinės istorijos idėjos šalyje labai gajos tiek oficialiajame valstybės diskurse, tiek žmonių sąmonėje. Nepripažįstama jokia kritika. Man nerimą kelia faktas, kad Rusijoje manoma, jog karas, konfliktas su Vakarais yra neišvengiamas. Kartais net sakoma, kad jis jau prasidėjęs, mes tik dar nepradėjome šaudyti. Žmonių sąmonėje dėl to kalti Vakarai. Iš tiesų Kremlius pasistengė gyventojus priversti tuo patikėti. – Kokią žalą Rusijai ir jos visuomenei kelia žmonių areštai? – Svarbu suprasti, kad tai, kas vyksta Rusijoje, nėra masinis teroras. Prieš 80 ar daugiau metų viskas buvo kitaip. Taip pat reikia atsargiai vartoti tokias sąvokas kaip „stalinizmas“. Nes tai nėra stalinizmas. Kita vertus, mūsų aptariami procesai turi dvi kryptis – savęs izoliavimą ir žvalgymąsi atgal.

Netrukus patys iškiliausi ir protingiausi Rusijos studentai bei mokslininkai liks už šalies ribų.

Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija smarkiai integravosi į Vakarų pasaulį tiek ekonomiškai ir politiškai, tiek kultūriškai ir intelektualiai. Šių procesų pionieriai yra tikrasis šalies protas ir didžiulis jos kapitalas, todėl persekiodamas šiuos žmones režimas mažina intelektines valstybės galimybes. Ir tai, žinoma, negerai. Todėl gali būti, kad greitai patys iškiliausi ir protingiausi Rusijos studentai, mokslininkai, ypač XX a. istorijos žinovai, liks už šalies ribų. Taip jau buvo Sovietų Sąjungoje. – Ar Vakarų valstybės gali sušvelninti žmonių persekiojimą, imtis tam tikrų priemonių jam stabdyti? – Labai vertinu Vakarų šalių atsaką: palaikymą, teisinę pagalbą, viešą problemos eskalavimą ir kt. Manau, kad tai privalo būti tęsiama. Mes negalime areštų sustabdyti, tačiau turime juos akcentuoti. Pavyzdžiui, Maskvoje reziduojantys valstybių ambasadoriai gali lankyti suimtus asmenis kalėjimuose, siūlyti teisinę pagalbą, galbūt surinkti lėšų ar kaip įmanoma garsiau viešai apie tai kalbėti. „Pussy Riot“ merginos, viešai kalbėdamos apie problemą, nors ir turėdamos labai ribotus išteklius, sugebėjo į save atkreipti labai daug dėmesio. Reikia iš jų pasimokyti, kaip plačiau ir garsiau skelbti apie žmogaus teisių pažeidimus. – Kaip būtų galima apibrėžti Rusijos vaidmenį tarptautinėje politikoje, turint omenyje nacionaliniais interesais siekiančias rūpintis JAV bei augančią Kinijos karinę galią? – Visais atvejais Rusijos vaidmuo nebėra toks didelis kaip anksčiau. Šalies gyventojų skaičius smarkiai mažėja, nuo naftos priklausoma ekonomika traukiasi ir nebėra tokia konkurencinga tarptautiniu lygiu, prastėja infrastruktūra ir t. t. O Kinija auga. Šiandien jos populiacija keliolika kartų didesnė už Rusijos, stiprėja karinė galia, žvalgomasi naujų horizontų. Taigi, kyla paprastas klausimas: ar Rusija sugebės prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir Kinijos augimo? Mano supratimu, logiškas atsakymas turėtų skambėti taip: Rusija turi grįžti į Vakarus, būti Vakarų pasaulio draugė. Taip, kaip elgiasi Japonija. Nebūtinai geografiškai, tačiau politiškai. Tačiau Rusija to daryti nenori, nes tai reikštų, kad ji perima vakarietiškas vertybes ir taisykles. Todėl atsakymas lieka neaiškus. Galbūt Rusijai verta likti Kinijos jaunesniąja partnere ir tikėtis šią poziciją išlaikyti.   E. Lucasas yra Vyresnysis žurnalo „The Economist“ redaktorius, Europos politikos analizės centro viceprezidentas. Jo tekstus publikuoja „The Times“, „The Daily Telegraph“, „Daily Mail“, „Foreign Policy“, „Standpoint“ ir kt. Parašė knygas apie V. Putino režimą „Naujas Šaltasis karas“ (2008 m.), „Apgaulė“ (2011 m.), Edwardo Snowdeno elgesį kritikuojančią „Snowdeno operacija“ (2014 m.). Interesų sritys: energetika, kibernetinis saugumas, Rusijos užsienio politika, saugumas, Rytų Europos valstybių politika ir ekonomika. Rugsėjį Vilniaus politikos analizės instituto kvietimu dalyvavo diskusijų festivalyje „Būtent!“.