Amerikiečiai Zachas Ingrasci ir Chrisas Temple’as mėnesį gyveno pabėgėlių stovykloje Jordanijoje kartu su 85 tūkst. sirų. Dokumentinį filmą apie tai „Salam, kaimyne“ Lietuvoje pristatę kūrėjai Viktorijai Vitkauskaitei pripažino: jų gyvenimai po šios patirties pasikeitė radikaliai, tačiau juostos herojų, deja, priešingai.

Ch. Temple’as (kairėje) ir Z. Ingrasci mėnesį gyveno Sirijos pabėgėlių stovykloje. (Dariaus Markūno nuotr.) – Nors sukūrėte du tarptautinio dėmesio sulaukusius filmus, dokumentikos nelaikote savo pagrindine profesija. Kaip apskritai pasukote dokumentinių filmų kūrimo keliu? Ch. Temple’as (Ch. T.): – Dokumentika jau tapo mūsų profesija, nors to ir nesitikėjome. Abu su Zachu susitikome universitete, kur studijavome ekonomiką ir tarptautinius santykius. Prireikė kelerių metų, kol išdrįsome pasivadinti dokumentinio kino kūrėjais – anksčiau tiesiog bijojome. Tačiau galiu pasakyti, kad tobulėjame su kiekvienu filmu. Esame įkūrę nepelno siekiančią kino prodiusavimo bendrovę „Living on one“. Visi pinigai, kuriuos uždirbame iš savo filmų, yra investuojami į naujų kūrimą. Taip pat renkame lėšas pabėgėliams, skurstantiesiems. Mūsų tinklalapyje apsilankę žmonės gali pasirinkti, kuriai sričiai skirti auką, todėl tų pinigų net nepaliečiame. Sąmoningai visiškai atskyrėme abu dalykus – lėšas filmams kurti ir projektams remti. – Kaip kilo juostos „Salam, kaimyne“ idėja? Ar siekėte pasijusti pabėgėlių vietoje, patirti tai, ką jie išgyvena, ar norėjote užsitarnauti tų žmonių pasitikėjimą ir išgirsti tikras jų istorijas? Z. Ingrasci (Z. I.): – Mus pirmiausia įkvėpė Salam Darwaza (Saudo Arabijoje augusi palestinietė – IQ past.) – ji buvo pirmas žmogus, iš kurio išgirdome autentišką patirtį šia tema. Anksčiau nenutuokiau, ką reiškė būti priverstam palikti savo šalį ir pradėti gyvenimą iš naujo. 2013-aisiais, kai sutikome Salam, viešumoje buvo daug informacijos apie konfliktą Sirijoje, bet gerokai mažiau – apie pabėgėlius. Mes šia tema labai susidomėjome, nes suvokėme, kad lieka nutylėta milžiniška, milijonus žmonių įtraukianti istorijos dalis. Tai didžiausia pabėgėlių krizė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o jokių išsamesnių reportažų šia tema nebuvo. Mūsų filmas yra apie tai, kaip svarbu susėsti kartu ir užmegzti dialogą. Tai – esminis žodis sprendžiant šią problemą, nes dabar matome daugybę prasilenkiančių, nesusisiejančių monologų. Reti atvejai, kad Rytai ir Vakarai susiburtų rimtai padiskutuoti. O mums palapinė pabėgėlių stovykloje tapo puikia vieta tai padaryti. – Pasiruošimo apsigyventi pabėgėlių stovykloje procesas užtruko aštuonis mėnesius. Kas buvo sudėtingiausia? Ch. T.: – Pirmiausia reikėjo gerai išsiaiškinti pabėgėlių ir režimo Sirijoje situaciją. Antra, suburti komandą. Buvome du amerikiečiai, todėl ieškojome žmogaus, kuris turėtų sirams artimesnės kultūrinės patirties. Todėl ėmėme dirbti su mus įkvėpusia S. Darwasa ir jos kolega Mohabu Khattabu. Sukūrėme pusiau amerikiečių, pusiau arabų komandą. Trečia, turėjome dirbti ir su Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra bei Jordanijos vyriausybe: norėjome būti tikri, kad būsime saugūs ir kad mūsų sumanymas neigiamai nepaveiks pabėgėlių. Z. I.: – Mūsų filmas yra visiškai nepriklausomas finansiškai, todėl niekas negalėjo kontroliuoti, ką ir kaip darome. Stovykloje nuolat gyvenome aš, Chrisas, operatorius Seanas Kusanagi ir vertėjas. Beje, rasti vertėją, kuris pasiryžtų tokiai idėjai, buvo nelengva, tačiau jordanietis Ibrahimas mums labai pagelbėjo. Pačioje pradžioje su mumis buvo ir S. Darwasa. Jos reikšmė buvo nepaprastai svarbi. Dėl kultūrinių priežasčių dviem vyrams būtų buvę labai sunku priartėti prie sirių, o jų istorijos filme taip pat turėjo būti reikšmingos. Šiuo aspektu S. Darwasa mums išties pagelbėjo. – Mėnesį praleidote pabėgėlių stovykloje tarp 85 tūkst. žmonių. Ar galite palyginti pirmąsias ir paskutines dienas ten? Ch. T.: – Pirmą dieną abu labai nervinomės. Juk vykome į pabėgėlių stovyklą Artimuosiuose Rytuose. Gyvenime ten nebuvome, be to, niekada nebuvome sutikę nė vieno siro pabėgėlio. Tačiau per tą mėnesį pažinome pačius dosniausius ir draugiškiausius žmones. Išvažiuodami iš stovyklos palikome ten savo draugus. Tai visiškai pakeitė mūsų požiūrį. Manau, kad daugybė žmonių Vakaruose, taip pat Lietuvoje, bijo to, ko nepažįsta, nežino. Todėl ir pristatydami savo filmą Lietuvos miestuose sakėme: nebijokite pasisveikinti su pabėgėliu, nebijokite jo vaiko pamokyti lietuviškų žodžių. Manau, šiuo aspektu labai reikšmingas ir savanorystės indėlis. Lietuvoje susipažinome su Raudonojo Kryžiaus ir „Carito“ veikla: jie daro išties didžiulį darbą padėdami pabėgėliams čia integruotis. Z. I.: – Manau, kad paskutinė diena stovykloje yra svarbiausia mūsų filmo scena. Sėdime palapinėje su kaimynais, su kuriais kartu praleidome mėnesį. Jie klausia: „Ar jūs matote mus tokius, kokie mes rodomi per televizijos žinias – teroristai ir smurtautojai?“ Suvoki, kad ir juos neišvengiamai pasiekia ta neigiama informacija, jau tapusi politinio dialogo dalimi. Visoms auditorijoms, kurioms pristatome savo filmą, pasakome: jūs galite keisti savo kalbėjimo apie pabėgėlius toną, ir tai yra svarbu. Tie žmonės juk girdi viską, kas kalbama apie juos. – Kaip pabėgėlių stovykloje atrodo kasdienybė? Ar bent iš dalies ją galima pavadinti normalaus gyvenimo rekonstrukcija? Ch. T.: – Yra dvi pusės. Viena vertus, krizė tęsiasi jau kelerius metus, visą tą laiką žmonės ten ir gyvena. Kasdien turi keltis ir eiti eilėje laukti duonos, o tai gali trukti valandas. Tai žemina. Atrodo, kad ne gyveni tikrą gyvenimą, bet atsidūrei kažkokiame sandėlyje. Kylantys iššūkiai yra akivaizdūs: nuobodulys, izoliacija. Tačiau sirai – neįtikėtinai veiklūs, verslūs, išsilavinę žmonės. Manau, kad jie į tokias gyvenimo sąlygas reaguoja lygiai taip pat, kaip reaguotume mes. Žmonės bando susikurti kiek įmanoma normalesnį gyvenimą. Pavyzdžiui, užsiželdina mažytį sodą, netgi įsirengia šiokį tokį fontaną, nes tai jie turėjo Sirijoje.

Natūralu norėti atkurti normalų gyvenimą. Norėti jausti, kad tavo diena turi tikslą, kad tu esi produktyvus.

Natūralu norėti atkurti normalų gyvenimą. Norėti jausti, kad tavo diena turi tikslą, kad tu esi produktyvus. Pavyzdžiui, viena filme rodoma moteris Sirijoje anksčiau niekada nedirbo. O stovykloje ji subūrė mergaites ir ėmė jas mokyti įvairių rankdarbių. Veikla jai padėjo ištverti asmeninę tragediją – sūnaus netektį. Per veiklą, darbą ji bando įsikabinti ir judėti pirmyn. Turėti tikslą būtina, kad žmonės galėtų sveikti. – Vienas lietuvių menininkų pastebėjo, kad šiandien dokumentiniame kine rezultatas dažnai būna žinomas dar prieš filmuojant, nes tik aiškiai sudėliodamas savo viziją ir netgi galutinę išvadą gali tikėtis valstybės finansavimo. Ar pirminė jūsų filmo idėja skyrėsi nuo rezultato? Z. I.: – Kino finansavimo mechanizmas Europoje ir JAV iš esmės skiriasi. Amerikoje dauguma dokumentinių filmų nėra finansuojami valstybės: tam yra privačios lėšos, rėmimas, aukos. Todėl šie reikalai daug labiau sprendžiami asmeniniais santykiais nei paraiškomis. Tikriausiai tai suteikia mums daugiau laisvės. Mūsų filmai labiau seka tikra istorija, nei ją diktuoja. Kiek įmanoma, leidome įvykiams tekėti natūralia vaga. Iš pradžių įsivaizdavau, kad filmas bus daugiau apie pagrindinius pabėgėlių poreikius: maistą, vandenį, pastogę. Tačiau išėjo taip, kad jis labiau susitelkia į giluminius, ilgalaikius poreikius. Ch. T.: – Buvo sunku apsispręsti, koks filme bus mudviejų vaidmuo. Tai darėme jau montuodami. Ar mūsų išvis reikia, ar turime juostoje matytis? Pavyzdžiui, yra scena, kai aš susigraudinu. Ją buvome išėmę mėnesius, paskui vėl įdėjome. Svarbiausia, kad visas filmas būtų vientisas. Buvo daugybė nuostabių momentų, bet jie nesutilpo į juostą, nes visko parodyti negali. – Į stovyklą atvykote žinodami, kad po mėnesio iškeliausite ir grįšite prie įprasto gyvenimo. Tačiau jus supę žmonės tokios galimybės neturėjo ir neturi. Ar dėl to kartais iš jų nejausdavote nuoskaudos, pykčio, atmetimo reakcijos? Ch. T.: – Mūsų bičiuliai buvo pernelyg mandagūs, kad tai išreikštų. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jie jautėsi. Pavyzdžiui, Ismaelis buvo puikus prancūzų kalbos dėstytojas, padaręs karjerą. Tačiau jau penkerius metus jo karjera nutraukta, nes stovykloje nėra universiteto. Laimė, atrodo, kad jo šeimą pavyks perkelti į Kanadą. Tačiau filme jis sutrikęs ir sužlugdytas, nes nuolat galvoja, kaip jam ištrūkti. Z. I.: – Ištrūkti į kitą šalį iš stovyklos pavyksta vidutiniškai vos pusantro procento pabėgėlių. Tai itin mažas skaičius, bet vis tiek rusena viltis, kad galbūt perkels būtent tave ir tu pradėsi normalų gyvenimą. Svarbu išsaugoti viltį. Nes jei pabėgėliai praras viltį, tai kas jiems apskritai liks? – Kaip nuo 2014-ųjų stovykloje pasikeitė situacija? Ch. T.: – Iš esmės nepasikeitė. Į stovyklą grįžome 2015-ųjų gruodį parodyti filmo dar prieš pasaulinę jo premjerą. Tiesa, palapinių nebėra, jas pakeitė vagonėliai, bet iš tikrųjų viskas taip pat. Mudviejų gyvenimai po to mėnesio pasikeitė dramatiškai, o jų – ne. Tai sukelia neviltį. Mūsų draugai bando nepasiduoti, kabintis į gyvenimą, Ismaelis stovykloje organizuoja jaunimo grupes, rūpinasi, kad jie mokytųsi, taip pat gerina sąlygas žmonėms, turintiems fizinę ir protinę negalią. – Ar ten gyvenantys dar kalba apie galimybę grįžti namo? Ch. T.: – Jie sako: „Tikiuosi, kada nors grįšiu namo, į Siriją.“ Tačiau vilties, kad tai įvyks greitai, nebėra. Buvo tiek bandymų siekti taikos, bet visi žlugo. Turkijai uždarius sienas sirų pabėgėliams, pasienyje liko verkti tūkstančiai žmonių. Tarp Sirijos ir Jordanijos yra dvi kalvos, tarp kurių plyti tuščia erdvė. Daugybė žmonių įstrigę ten – jie pažeidžiami, desperatiškai nori ištrūkti. Mes tikrai darome nepakankamai, kad padėtume jiems šią krizę įveikti. Z. I.: – Svarbus žiniasklaidos vaidmuo. Suvokiu, kad Vakarų žiniasklaidai patekti į šiuos kraštus sudėtinga. Be to, žmonės turbūt pavargsta nuo vis tų pačių temų. Tačiau tiek daug vis dar lieka nepasakyta. Būtina kuo aiškiau rodyti, kas vyksta, ar žmonės gauna humanitarinę pagalbą. – Gyvename ne tik informacijos, bet ir dezinformacijos, propagandos eroje. Kaip su šiais iššūkiais kovoja dokumentinio kino kūrėjai? Ypač pasaulyje, kur, kaip parodė ir JAV prezidento rinkimai, radikali ir rėksminga retorika įgyja vis daugiau sekėjų? Z. I.: – Žiniasklaidos laisvė vis dar yra pamatinė vertybė šiuolaikiniame pasaulyje. Mes privalome įsitraukti ir tikėti informacija, tik turime atsakingai ją atsirinkti. Ch. T.: – Drąsinu žmones kliautis informacija iš patikimų šaltinių. Pats bandau susitelkti į individualias žmonių istorijas, ir tai man padeda išlikti optimistu. Viso įvykio masto suvokti nepajėgiame. Ar gali suvokti skirtumą tarp dviejų ir keturių milijonų pabėgėlių? Turbūt nelabai. Todėl bandau švęsti mažas pergales. Privalome nepasiduoti ir priešintis tam, kas vyksta.

Taip, Donaldas Trumpas išrinktas, bet akivaizdu, kad yra daugybė jam nepritariančių žmonių.

Z. I.: – Ryškėjant regresyviai, ksenofobiškai politikai, daugėja ir viešai palaikančių priešingas vertybes. Tai vadinčiau optimizmo veiksniu. Pavyzdžiui, sausį JAV vykusios moterų eitynės „Women’s March“ buvo didžiausios Amerikos istorijoje. Taip, Donaldas Trumpas išrinktas, bet akivaizdu, kad yra daugybė jam nepritariančių žmonių. Jie mąsto kitaip ir nebijo viešai pasakyti savo nuomonės. Z. Ingrasci ir Ch. Temple’as 2013 m. sukūrė dokumentinį filmą „Living on One Dollar“ apie keturis draugus, kurie Gvatemaloje du mėnesius gyvena išleisdami po dolerį per dieną. Vėliau per Z. Ingrasci ir Ch. Temple’o sukurtą paramos sistemą Gvatemalos bendruomenei surinkta apie 480 tūkst. JAV dolerių. 2015 m. „Salam, kaimyne“ („Salam Neighbor“) premjera įvyko Amerikos kino instituto filmų festivalyje. 2015 m. „Real Leaders Magazine“ abu kūrėjus įtraukė į ateities lyderių šimtuką.