Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) po korupcijos skandalo smigo į bedugnę ir vidinę sumaištį. Tačiau už partijos nesėkmes svarbesnis visos ilgai liberalizmo dvasia augintos rinkėjų kartos nusivylimas.
2015 m. savivaldybių tarybų rinkimams LRLS pasitelkė pozityvų, nors ir banalų šūkį: „Viskas bus gerai.“ Primityvus šūkis ir posūkis į populizmą nesukliudė sėkmingai pasirodyti: laimėta 219 mandatų savivaldybių tarybose, tiesiogiai merais išrinkti devyni liberalai. LRLS aušo rožinis rytojus – dar balandį visuomenės nuomonių apklausos žadėjo daugiau nei 15 proc. rinkėjų balsų Seimo rinkimuose, o partijos vadovybė jau planavo, kaip dalysis valdžia.
Tačiau korupcijos skandalo banga, įtraukusi dabar jau buvusį LRLS vadovą Eligijų Masiulį, nuvilnijo itin plačiai ir privertė tiek visą partiją, tiek nepartinius, tačiau save laikančius liberalais, stabtelėti ir permąstyti padėtį. Kas Lietuvoje iš tiesų atstovauja liberaliajai visuomenės daliai? Ar LRLS vis dar yra ta jėga, su kuria derėtų sieti liberalias nuostatas?
Šie klausimai tradiciniams liberalų rinkėjams nenauji, nes pastaraisiais metais LRLS jau kritikuotas, kad tampa dar viena populistų partija. Antano Guogos įsiliejimas į jos gretas vertė tik kraipyti galvas tradicinius liberalus. Bet šio asmens pasitraukimas netapo grįžimu prie liberalių idėjų – artėjantys Seimo rinkimai LRLS verčia karštligiškai ieškoti galimybių išlaikyti bent dalį buvusio populiarumo, todėl tikimasi, kad piliečius pavyks suvilioti žinomais veidais, pavyzdžiui, Virgilijumi Alekna ar Žydrūnu Savicku.
Kas yra liberalas?
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorės Ainės Ramonaitės teigimu, žmogaus ar partijos polinkį į liberalizmą būtų galima įvertinti pagal požiūrį į dvi sritis: ekonominę ir moralinę vertybinę. „Ekonominėje dimensijoje įsivaizduojame, kad klasikinis liberalizmas pasisako už nevaržomą laisvąją rinką, mažesnius mokesčius ir mažesnę valstybės rūpybą, – teigė A. Ramonaitė. – Moralinėje dimensijoje pabrėžiami aspektai, susiję su individo saviraiška ir savęs iškėlimo prieš valstybę pozicija. Tai dažnu atveju apibrėžiama kaip klasikinis liberalizmas arba neoliberalizmas.“
Šių dienų liberaliosiose demokratijose jau seniai įsitvirtinęs klasikinis liberalizmas tradiciškai atsiduria kairės–dešinės skalės centre ir atsiriboja tiek nuo klasikiniams kairiesiems būdingo socialinio teisingumo ir lygybės įtvirtinimo, tiek nuo dešiniesiems būtinų nacionalistinių idėjų.
Lietuvos visuomenė linkusi aukoti asmeninį savarankiškumą mainais į valstybės rūpybą, tačiau socialinės lygybės svarbą nustelbia laisvės iškėlimas.
Lietuvos visuomenei ganėtinai sunku identifikuotis kairės–dešinės skalėje. Kaip rodo 2008 m. Europos vertybių tyrimas, šalies visuomenė savo nuostatas vertina kaip esančias centre, tačiau balsuojančių už dešiniųjų pažiūrų partijas yra mažiau nei tokią pasaulėžiūrą deklaruojančių potencialių rinkėjų. Lietuvos ideologinę sistemą tyrėjai apibrėžia trimis pjūviais: be jau minėtų požiūrių į ekonomiką (pasisakoma už reguliuojamą ekonomiką ar laisvąją rinką) ir moralinių įsitikinimų (požiūris į šeimą, homoseksualumą, pilietybę, tautybę ir pan.), įtraukiamas ir požiūris į sovietinę praeitį bei santykius su Rytų kaimynėmis. Tačiau rinkėjų vertybinių nuostatų analizė rodo, kad minėtos skirtys išryškėja tik politinio elito logikoje. Politikoje nedalyvaujantys žmonės gana dažnai neturi politiškai nuoseklios pasaulėžiūros sistemos ir renkasi, regis, prieštaringus interesus.
Europos vertybių tyrimo duomenys atskleidžia, kad Lietuvos visuomenė linkusi aukoti asmeninį savarankiškumą mainais į valstybės rūpybą, tačiau socialinės lygybės svarbą nustelbia laisvės iškėlimas. Palyginti su kaimynėmis Latvija ir Estija, mūsų gyventojai atrodo šiek tiek neapsisprendę. Tiek latviai, tiek estai užima kompromisines pozicijas minėtose skalėse – jų požiūris ganėtinai nuosaikus, balansuoja tarp individualizmo ir valstybės paramos užtikrinimo. Lietuviai, tyrimo duomenimis, taip pat palankiai žiūri į konkurenciją, didesnė dalis ją vertina labiau kaip naudingą nei kaip žalingą, o privačiosios nuosavybės svarbą iškelia aukščiau už valstybės įmonių ir verslo kontrolę. Čia skiriamės nuo latvių ar estų – jų manymu, valstybinis reguliavimas nėra blogiau nei visiška verslo laisvė. Tačiau įdomu tai, jog lietuviai linkę mažiau sutikti su teiginiu, kad sąlygos individualiai užsidirbti yra svarbiau nei pajamų lygybė, o kova su augančiomis kainomis mūsų šalyje laikoma dešimtmečio prioritetu.
Tyrimai rodo, kad lietuviai, priešingai negu kaimynai (išskyrus lenkus) labai pasitiki Bažnyčia, tačiau nemano, jog religija yra svarbus veiksnys kasdieniame gyvenime. Viena vertus, Lietuvos visuomenė galėtų būti įvardyta kaip besilaikanti konservatyvių, tradicinių vertybių: didžioji dalis apklaustųjų nepateisina abortų, neigiamai vertina homoseksualių porų teises. Tačiau kietos rankos šalininkų Lietuvoje nedaug – autoriteto poreikį išreiškia 39 proc. gyventojų – mažiau nei šalyse kaimynėse.
A. Ramonaitės teigimu, žvelgiant ideologiškai, Lietuvos rinkėjo ekonominės nuostatos labai nenuoseklios: „Čia pat rinkėjas gali pasisakyti už mažus mokesčius verslui ir tuo pat metu už didelę socialinę rūpybą. Jam galvoje telpa vienas kitam prieštaraujantys dalykai: ideologijos – sau, rinkėjo suvokimas – sau.“ Politologės nuomone, tai lemia pokomunistinės visuomenės patirtis: „Kontroliuojamos kainos mūsų rinkėjams atrodo visiškai normalus dalykas, primenantis sovietmetį. Tad tipinis rinkėjas visiškai pritartų, kad kainos ir šiuo metu būtų kontroliuojamos, ir, jo supratimu, tai visiškai neprieštarauja laisvosios rinkos idėjai.“ Sovietmečio įtaka lemia paradoksalias nuostatas moraliniais klausimais. Pokomunistinis rinkėjas mąsto ne visai taip, kaip vakarietis. Pavyzdžiui, jis gali būti labai liberalus dėl abortų, o homoseksualų klausimu – visiškai neliberalus. Sovietmečiu moterų teisė rinktis abortą buvo įprastas dalykas, o homoseksualų teisių problemos visai neegzistavo.
Paradoksalūs ar net vertybiniu ar ekonominiu požiūriu prieštaringi atsakymai gali paaiškinti ir partinės identifikacijos stoką. Tik šiek tiek daugiau nei trečdalis Lietuvos rinkėjų turi vadinamąją partinę tapatybę – tai nuosekliai balsuojantys už konkrečią partiją dėl stipraus emocinio ryšio, racionalių sumetimų ar iš įpročio. Kai trūksta tapatinimosi su konkrečia politine jėga ar ideologija, paprastai pasirinkimą balsuoti nulemia asmenybės, partijų lyderiai.
Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad didžiausią įtaką turi ne asmenybės bruožai, o viešas politikos įvaizdis, suformuotas žiniasklaidos ar viešųjų ryšių specialistų. Ideologinių sąvokų atpažinimas ar susiejimas su konkrečiu politiku priklauso nuo partijų retorikos. Be to, kaip rodo TSPMI dėstytojos Jūratės Kavaliauskaitės tyrimas, tam tikras nuoseklias politines nuostatas turintys rinkėjai linkę teigiamai vertinti ir jiems patrauklių partijų lyderius, o ne atvirkščiai. Kitaip tariant, kai kurie politikai gali pritraukti rinkėjų savo charizma, bet nebūtinai vien politiko žavesys gali sukurti stabilias politines nuostatas.
Ekonomika, o ne idėjos
ManoBalsas.lt tyrimų rezultatai atskleidžia, kad LRLS politiniame vertybių žemėlapyje atsiduria dešinėje pusėje. Tai lemia laisvosios rinkos ir asmens pasirinkimo laisvės akcentavimas LRLS atstovų atsakymuose. Svarbu pabrėžti, kad tyrimas atspindi tik partijos lyderių ir aktyviausių politikų nuostatas, o ne visos politinės organizacijos elgesį. „Iš ManoBalsas.lt atsakymų matyti, kad LRLS lyderiai gana liberalūs. Tačiau to neatspindi partijos vidurkis, – įsitikinusi A. Ramonaitė. – Tiek LRLS, tiek socialdemokratų partijoje yra šiek tiek liberalesnių politikų, bet bendrai jos gana konservatyvios. Taikantis prie vidutinio rinkėjo ne visai apsimoka būti labai liberaliam.“
Kaip pabrėžia akademikai, LRLS gana dažnai akcentuoja ekonominį liberalumą, tačiau ne visuomet pakankamai dėmesio skiria individo autonomijai ir žmogaus teisėms. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Leonido Donskio teigimu, partija turi vieną esminę problemą: „Suvokdamas šiuolaikinio gyvenimo kompleksiškumą, LRLS yra abejingas, aklas ir kurčias liberalui svarbiems dalykams: daugeliui žmogaus teisių klausimų, įvairiai intelektinei įtampai, kultūrų, religijų keliamiems probleminiams taškams.“ Intelektualai ypač pasigenda LRLS pozicijos lygių galimybių, moterų teisių ir lyderystės klausimais. Net kai kurių socialdemokratų pozicija šiuo požiūriu ryškesnė.
Tikrai liberaliai mąstančių yra labai maža dalis. Vien jų balsais rinkimų nelaimėsi.
Anot L. Donskio, liberalai yra rinkos technokratų partija, abejinga kultūrai ir neturinti jos koncepcijos ir politikos. Pasak profesoriaus, tai išryškėja kiekvieną kartą, kai nagrinėjami švietimo ar socialiniai klausimai, kai sutrikimas ir pasitikėjimas savimi, individualizmas ir valstybės intereso gynimas susipina ir kartu supainioja didžiąją dalį liberalų. L. Donskio nuomone, visiškas švietimo, kultūros ir intelektinio gyvenimo politikos neturėjimas yra rimtas defektas, nors ir leidžia liberalams atitrūkti nuo kraštutinių „doktrinos vergų ir fanatikų“.
Kita vertus, atsainus požiūris į liberaliąsias vertybes ir idėjas kyla dėl pragmatinės politikos sumetimų. A. Ramonaitė tvirtina, kad palaikantys LRLS toli gražu nėra ideologiniai rinkėjai. Pasak jos, tie, kurie buvo linkę balsuoti už liberalus, tai darė ne dėl liberalizmo idėjų, o greičiau dėl įsitikinimo, kad tai progresyvi partija, vedama jaunatviškų, simpatiškų lyderių. Lietuvos visuomenėje „tikrų liberalų“ nedaug, todėl orientuodamasi vien į juos bet kuri partija turėtų apsiriboti gana nedidele rinkėjų grupe. „Tikrai liberaliai mąstančių yra labai mažai. Vien jų balsais rinkimų nelaimėsi“, – tvirtino A. Ramonaitė. Be to, LRLS atitolimą nuo klasikinių liberaliųjų vertybių ideologiškai orientuoti rinkėjai gali atleisti, nes šiame spektre liberalesnių partijų nėra.
Surasti ir plėsti liberalią auditoriją, kuri nuosekliai remtų LRLS, nelengvas uždavinys. L. Donskio teigimu, liberalią auditoriją galima rasti didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. „Ten yra jaunų profesionalų, verslo žmonių, žurnalistų, akademikų sluoksnis, kuris pasižymi liberaliosiomis pažiūromis ir nėra konservatyvus. Labai pasistengęs, LRLS galėtų pelnyti šių žmonių simpatijas. Liberalizmas nėra labai viliojanti ir gundanti pasaulėžiūra provincijoje, nedideliuose miesteliuose, tačiau stambiuosiuose kultūros centruose liberalizmo pozicijos sustiprėjusios, o visuomenė tapo atviresnė ir liberalesnė“, – kalbėjo L. Donskis.
Trumpalaikė strategija
Pastarieji sukrėtimai ir E. Masiuliui pareikšti įtarimai korupcija gerokai supurtė tradicinius liberalų rėmėjus. Kaip tik ta labiausiai išsilavinusi, profesionali, senų sovietinių įpročių ir korupcinių ryšių netoleruojanti visuomenės dalis labiausiai ir nusivylė LRLS. Nors partijos lyderiai vis pabrėžia, kad tai tik vieno žmogaus bėda ir liberalizmo idėjų tai nesugriaus, dabartinė rinkimų kampanija anaiptol nesisuks apie grįžimą prie liberalizmo šaknų.
Artėjantys rinkimai verčia ieškoti greitų sprendimų, kurie bent iš dalies leistų susigrąžinti prarastus reitingus. Matyt, partijos vairą perėmę politikai nemano, kad dabar laikas nagrinėti konceptualius klausimus ir rizikuoti atstumti galimus rinkėjus „per daug liberaliomis“ pozicijomis. Kaip rodo pastarųjų savaičių rinkimų kampanija, LRLS bandys sulaukti simpatijų dalydama konkrečius, nors ir neretai populistiškai skambančius pažadus, pavyzdžiui, dvigubai padidinti gatvėse patruliuojančių policininkų skaičių.
„Kampanijos pradžioje didžiausias dėmesys buvo skirtas partijos lyderių kelionėms po šalies regionus, susitikimams su rinkėjais ir vaikščiojimui nuo durų iki durų, – sakė LRLS pirmasis pavaduotojas Eugenijus Gentvilas. – Rinkimuose kalbėsime ne apie minimalios algos didinimą, o apie visų šalies gyventojų uždarbio augimą, kad žmonėms būtų sudarytos sąlygos dirbti ir užsidirbti, o valdžia nesikištų į jų asmeninį gyvenimą. Mūsų tikslas – pakovoti dėl kiekvieno balso ir pasiūlyti rinkėjams kitokią Lietuvos ateities perspektyvą.“
Tokia strategija LRLS priartina prie kitų populistinių partijų, kurios bando aprėpti viską, tačiau tai daro primityviai – siūlo kuo platesnėms rinkėjų grupėms patinkančius pažadus, nesijaudindamos dėl galimybių juos tesėti. Galbūt liberalams tai padės į šoną nustumti E. Masiulio korupcijos šešėlį. Gal agresyvesne rinkimų kampanija net pavyks perimti vieną kitą rinkėją, kuris lengva ranka balsuodavo tai už Darbo partiją, tai už „Tvarką ir teisingumą“ ar socialdemokratus. Kaip rodo liepos mėnesio visuomenės nuomonės apklausos, LRLS jau atsispyrė nuo dugno ir turėtų šiek tiek sustiprinti savo pozicijas iki rinkimų, jei nebus naujų netikėtumų.
Tačiau dabartinė rinkimų kampanija nebus skirta liberaliai mąstančios visuomenės daliai išplėsti ar įtikinti tiems, kurie įtariai žiūrėjo į politiką, kad LRLS yra moderni ir kitokia partija nei visos kitos. Jau kurį laiką auganti aktyvios ir pilietinės visuomenės dalis galėjo būti pats didžiausias liberalų potencialas, sudarantis stabilų ir nuoseklų partijos pagrindą. Dabar liberalams teks pripažinti, kad jiems būdingos lygiai tos pačios politinės nuodėmės ir paklydimai kaip ir visoms kitoms Lietuvos partijoms. O nusivylusiems idėjiniams liberalams reikės susitaikyti su realybe. Nieko asmeniško, tai tik politika.
—–
Liberalų pasiekimai
2008 m. Seimo rinkimai: 11 mandatų (iš 141), 3 ministrų portfeliai.
2009 m. Europos Parlamento rinkimai: 1 mandatas (iš 12).
2012 m. Seimo rinkimai: 10 mandatų (iš 141).
2014 m. Europos Parlamento rinkimai: 2 mandatai (iš 11).
2015 m. Savivaldybių tarybų rinkimai: 219 mandatų, 9 tiesiogiai išrinkti merai.
