Meniu
Prenumerata

penktadienis, birželio 14 d.


ŠVIETIMO MOKSLO IR SPORTO MINISTERIJA
Švietimo ministras: kiekybės kriterijus turi būti pagrindinis sprendžiant dėl mokyklų
BNS
Andrius Ufartas/ELTA
Gintautas Jakštas.

Mokinių sutelktumas įstaigoje yra lemiantis faktorius ugdymo kokybei užtikrinti, o ilgesnė kelionė iki gimnazijos neturėtų būti problema vyresniųjų klasių mokiniams, sako naujasis švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas.

„Tikrai yra reikalingas sutelktumas, tiek dėl pačių mokinių, tiek dėl mokytojų. Jei yra maža mokykla, mažai mokinių, mokytojai turi mažą krūvį, su mažu krūviu turi mažą atlyginimą, už kurį neįmanoma išgyvent, kas tada vyksta – lakstoma per kelias mokyklas“, – antradienį po priesaikos Seime BNS duotame interviu teigė G. Jakštas.

Matematikos magistro laipsnį turintis 33-ejų politikas iki šiol ėjo už studijas, mokslą ir technologijas atsakingo viceministro pareigas, anksčiau dirbo Vyriausybės strateginės analizės centro Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovu, buvo laisvai samdomas švietimo ekspertas.

G. Jakštas pakeitė atsistatydinusią konservatorę Jurgitą Šiugždinienę, kuri pareigas palikti nusprendė visuomenėje kilus abejonių, ar ji skaidriai panaudojo išmokas, gautas dirbant Kauno savivaldybės taryboje.

Kitos interviu temos:

* Mokyklų tinklo pertvarka ir ugdymo kokybė

* Periodinių patikrinimų svarba egzaminų sistemoje

* Aukštojo mokslo prieinamumas

* Sporto finansavimas ir bendruomenės lūkesčiai

– Jūsų ligšiolinė karjera buvo susijusi su aukštojo mokslo duomenų analitika. Ar jaučiatės užtikrintai perimdamas kur kas didesnį portfelį, kuriame – nuo ikimokyklinio ugdymo iki sporto?

– Tas portfelis keitėsi. Pirmasis darbas, kurį pradėjau dirbti kaip analitikas, atėjęs į MOSTA (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras – BNS), buvo susijęs su priėmimu į aukštąsias mokyklas, tai yra tarp bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo. Kartu vertinome, kaip sekėsi pasiruošti brandos egzaminams, kokią jie turėjo įtaką, kokias programas stojantieji rinkosi, kas lėmė tokius pasirinkimus, kokia buvo mokytojų, tėvų įtaka.

Toliau dirbant MOSTA, aišku, pagrindinis fokusas buvo aukštasis mokslas, tačiau buvo nemažai darbų, kurie susiję bendrai su visu bendruoju ugdymu, ar tai būtų ankstinimas, kada vaikai išeina į mokyklą, modeliavimas, kaip tai turėtų išsidėlioti laike, kokią įtaką tai turėtų pedagogų krūviams. Tiek dirbdamas MOSTA, tiek ministerijoje buvau atsakingas už pedagogų rengimą, kaip jie skatinami rinktis mokytojo profesiją ir t. t., niekada mano atsakomybės sritis nebuvo susijusi tik su aukštuoju mokslu.

Švietimo lygiai neegzistuoja savaime, jie labai glaudžiai tarpusavyje susiję. Jei kalbėtume apie pagrindinius pokyčius bendrajame ugdyme, kurie susiję su vertinimu, didžiąja dalimi jie skirti tam, kad po mokyklos baigimo abiturientai galėtų stoti į aukštąsias mokyklas, todėl visada buvau šalia to: kai kuriose temose giliau, o su buvusia ministre J. Šiugždiniene tarėmės visais klausimais.

– Vadovauti ministerijai pradedate likus kiek daugiau nei metams iki kadencijos pabaigos. Kokie jūsų tikslai ir darbai, kuriuos atlikęs jaustumėtės padaręs, ką norėjote ir kas buvo įmanoma per tokį trumpą laiką?

– Kadangi prisidėjau kurdamas programą ir aktyviai dalyvavau patardamas ministrei temomis, dėl kurių buvo priimami sprendimai, jaučiuosi jau pradėtų pokyčių aktyviu dalyviu, tad nėra taip, kad ateinu iš šono, tuose darbuose buvau iki šiol.

Turime užbaigti pradėtus darbus, o mano tikslas būtų švietimo, mokslo, sporto bendruomenę pritraukti arčiau sprendimų priėmėjų: to paprasto ir tuo pačiu nepaprasto mokytojo balso ne visuomet ir išgirstame.

Sprendimų, kuriuose turime užbaigti pradėtus darbus, yra nemažai: tai ir kolegijų tinklas, ir mokytojo profesijos patrauklumo didinimas, kiek tai susiję atlyginimų kėlimu, kitomis darbo sąlygomis, „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, dirbtinio intelekto pasitelkimas, kurį matome ir kaip tam tikrą iššūkį.

– Pastaruoju metu daugiausiai dėmesio viešojoje erdvėje sulaukė mokyklų tinklo pertvarkos kriterijų klausimas. Ar sutinkate su kritikos dalimi, kad tinklą apspręstų kiekybiniai kriterijai – paprastai tariant, mokinių skaičius klasėje, mokykloje? Jūsų požiūriu, koks kriterijus turi būti lemiantis?

– Aš manau, tai yra pagrindinis veiksnys. Turime turėti tam tikrą mokinių sutelktumą, kad galėtume užtikrinti mokiniams kokybę, kad mokinai turėtų galimybę rinktis.

Matome mažosiose mokyklose, kiek yra fizikos ar chemijos pasirinkimų, nes dažniausiai tai yra vienas gamtamokslis dalykas, kurį yra įpareigoti pasirinkti mokiniai. Kai neturi galimybės pasirinkti, mokosi tai, ko galbūt nenorėtų, tada nelaiko egzaminų, tada sakome, žiūrėkit, nestoja į inžineriją, į tiksliuosius mokslus.

Tikrai yra reikalingas sutelktumas, tiek dėl pačių mokinių, tiek dėl mokytojų. Jei yra maža mokykla, mažai mokinių, mokytojai turi mažą krūvį, su mažu krūviu turi mažą atlyginimą, už kurį neįmanoma išgyvent. Kas tada vyksta – dirba dar vienoje, dviejose ar trijose mokyklose, kad pasidarytų tuos krūvius, lakstoma per kelias mokyklas, nesukuriama ta bendruomenė.

Į mokyklą reikia žiūrėti kaip į organizaciją, kurioje veikia mokytojas, administracija, vaikai ir vaikų tėvai. Jei mokytojas yra tik atvykstantis perskaityt savo pamokų, nes tiek turi krūvio, ir tada skuba į kitą mokyklą, mes to (bendruomenės – BNS) niekada nesukursime.

Kai kalbame apie kokybę, tai siejasi su tinklu, bet ne taip smarkiai. Jei bus rajone viena gimnazija, kuri labai didelė, bet prasti rezultatai, ar tai turėtų lemti tos mokyklos uždarymą? Visada turime žiūrėti į mokyklos kokybę, jei jos trūksta, ją stiprinti, bet ne kokybė turėtų nulemti, ar mokykla turėtų būti, ar jos neturėtų būti.

– Seimas baigdamas sesiją taip ir nepriėmė Švietimo įstatymo pataisų, kurios po Konstitucinio Teismo nutarimo būtų nustačiusios kriterijus mokyklų tinklui. Ką darysite toliau, kai nuo sausio dabartiniai teisės aktai, kuriais nustatomi kriterijai mokykloms, nustos galioti?

– Šioje sesijoje nepriėmus, planas turėtų būti toks – turėtume susitikti su visomis frakcijomis, išklausyti, kokie siekiai ir nuogąstavimai, ir išklausius visus patobulinti projektus rudens sesijai, kad būtų priimtas šis įstatymas, ir sausį nebūtų jokių kliūčių judėti į priekį.

– Tinklo pertvarka kritikuojama kaip atitolinanti švietimą nuo mokinio. Jūsų vertinimu, koks yra maksimalus atstumas, kiek iki mokyklos gali keliauti pradinukas, gimnazistas?

– Dėl to tikrai reikėtų diskutuoti, turėtume matuoti ne kilometrais, o laiku, per kiek laiko mokinys turėtų pasiekti mokyklą. Jei tai pradinis ugdymas, turėtų pasiekti žymiai greičiau, jei pagrindinis – gali būti truputį ilgesnis, o jei gimnazija ar profesinė mokykla – gali būti ir dar truputį ilgesnis kelias.

Kartais mes galvojame, kad yra problema pavažiuoti keliolika kilometrų iki gimnazijos, bet kai pažiūrime laiką, tie 15 kilometrų iki gimnazijos trunka 15 minučių, kai kalbant apie didmiesčius, 15 minučių laikome greta esančia mokykla ir tai būtų keletas kilometrų. Tas atstumas reliatyvus pagal pasiekiamumą.

Aš pats esu iš kaimo, rajono, iki miesto buvo daugiau nei dešimt kilometrų, kiekvieną rytą važiuodavau į mokyklą, nors šalia tame pačiame kaime buvo mokykla. Tiesiog supratom, kad ten nėra tokios kokybės, kokios norėtųsi, o pavažiuoti 15 ar 20 minučių iki mieste esančios mokyklos tikrai ne bėda.

Daugelis tėvų, kurie labai stengiasi dėl savo vaikų, ieško, kaip suteikti griausią įmanomą išsilavinimą, rūpinasi pavėžėjimu, bet vis dar turime šeimų, kur tėvai tokio didelio dėmesio vaikų išsilavinimui neskiria, tokie vaikai dažnai lieka prie truputį prastesnės mokyklos, jie turi mažiau galimybių, ir taip susiformuoja burbulai – tose mokyklose lieka vienokio socioekonominio statuso tėvų vaikai.

Tyrimai rodo, kad vaikų rezultatai priklauso net labiau nuo bendraklasių negu nuo mokytojų. Įtaka bendraklasių mokinio pasiekimams iš žemo socioekonominio statuso yra labai svarbus reiškinys, ir kai mes neturime mišrių klasių, kur būtų įvairių vaikų, o paliekame nuotolyje esančias mažesnes mokyklas, kur vienokio konteksto vaikai, mes jiems nesudarome geriausių galimybių, o turime stengtis jas sudaryti.

– Mokinių pasiekimų skirtumai tarp savivaldybių Lietuvoje vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Ar tai išsprendžiama problema ir kaip?

– Tai problema, bet ne tik švietimo problema. Lietuvoje turime didžiulę vidinę migraciją, didžioji dalis žmonių, kurie įgyja aukštąjį išsilavinimą, lieka didžiuose miestuose, mažesnė dalis grįžta į regionus, iš kurių yra kilę, o tėvų išsilavinimas turi didelę įtaką vaikų pasiekimams mokykloje. Didelę įtaką turi ir mokytojai, bet mokytojų turime tikrai puikių ir rajonuose ir tokio didelio atotrūkio tarp mokytojų kompetencijų, jų mokymo metodų, ar jie būtų viename rajone, ar kitame, nėra.

Be to, kai matuojame atotrūkius tik pagal egzaminus, tikro vaizdo irgi negalime pamatyti. Egzaminas matuoja ir tas žinias, kompetencijas, kurioje srityje yra egzaminas, ir mokėjimą laikyti egzaminą. Yra vaikų, kurie turi geras žinias, tačiau egzamine jiems sunkiai sekasi pasiekti maksimalių rezultatų, nes nėra įsigilinę į tai, kaip reikia laikyti egzaminą, ko iš tavęs tikisi, kaip skaičiuojama ir vertinama, kiek lietuvių kalbos ir literatūros egzamine turi būti paminėta autorių, kokių sudėtingesnių žodžių panaudota.

– Pernai, kai matematikos neišlaikė daugiau kaip trečdalis abiturientų, viešojoje erdvėje vėl sustiprėjo naratyvas, kad padėtis mokyklose yra labai prasta. Kaip jūs vertinate situaciją bendrajame ugdyme, taip pat ir tarptautiniame kontekste?

– Bendrame pasaulio kontekste mes esame prie geresnių. Jei žiūrėtume į tarptautinius vertinimus, mes esame pirmoje pusėje, o kai kur patenkame tarp 20 proc. geriausių. Ta situacija tikrai nėra bloga, matome ir kitose šalyse dėl matematikos problemų, tai nėra mūsų nacionalinė problema.

Kalbant apie neišlaikiusių lygį, pagrindinė problema yra nenuoseklus mokymasis. Kai praėjusiais metais reikėjo surinkti 15 proc. visų galimų taškų, pažiūrėjus pagal užduotis, tai buvo patys paprasčiausi uždavinukai, kurie parodytų bazinius gebėjimus, kurių prireiks – gebėjimas pasiskaičiuoti nuolaidą ar apskaičiuoti skritulio plotą.

Pagrindiniame ugdyme, mano galva, pagrindinė problema yra skubėjimas. Mes galvojame, kad svarbu yra „išeit programą“. Daugelyje dalykų, jei tai būtų istorija, jei neišmokau viduramžių istorijos, galbūt išmokau Naujųjų laikų istoriją, bet matematikoje viskas lipdosi kaip pastatas, kaip piramidė, ir jei turime spragas penktoje, šeštoje klasėje, nėra ant ko lipdyti septintos klasės žinių. Taip neretai vaikai nustoja mokytis, nes jie nebeturi pagrindų, kad iš viso galėtų suprasti, ko mokosi.

Mes tą apsimetimą, kad esame pasiruošę judėti toliau, turėjome visoje švietimo sistemoje. Jei tai būtų bendrasis ugdymas ir ėjimas į aukštąjį mokslą, nors neišlaikyti egzaminai mokykloje. Vėliau susimokame už aukštąjį mokslą, aukštoji mokykla taip lengvai neatsisveikina su pinigus mokančiu studentu, bandoma judėti per kursus, baigiama, ir tada pusė absolventų dirba darbus, kuriems nereikia aukštojo mokslo.

Kiekvienais metais keli tūkstančiai po aukštojo mokslo eina į profesinį mokymą, nes tų kompetencijų, kurias turėjo įgyti, neįgijo, nes neturėjo pagrindo, ant ko. Tiesiog, manau, turime sustoti, kur esame, neapsimesti, kad žinome, o mokytis, kol išmokstame, ir tik tuomet judėti pirmyn.

– Ar patikrinimų sistemos pokyčiai prisidės prie to, kad būtų laiku sustojama ten, kur liko spragos? Ar dabartinei egzaminų sistemai dar reikia pokyčių, tiek struktūros, tiek turinio prasme? Ar čia planuojami pokyčiai?

Svarbu, kad patikrinimai būtų kiekvienais metais, jie neturi tapti kažkokiais reitingais, bandymu pasilygint ir pakonkuruot, kuri mokykla čia geresnė, bet turi būti su grįžtamuoju ryšiu pačiam mokiniui ir mokytojui, kur visgi yra spragos.

Klausimas, kuo turėtų tarpiniai patikrinimai skirtis nuo galutinių brandos egzaminų – galbūt tai atveria mums kitokias galimybes, kaip ir lietuvių kalboje turėdavome kalbėjimo įskaitą, galime galvoti ir apie kitas sritis, ar visose dalyse vertinimas raštu yra geriausia forma. Apie įgyvendinimo modelį iš tiesų galima padiskutuoti, bet kad tai reikalinga ir svarbu, aš tuo neabejoju.

– Kaip jūs vertinate aukštojo mokslo būklę ir kokius keliate tikslus, susijusius su šiuo sektoriumi?

– Aukštajame moksle padėtis labai nebloga, vertinant ir tai, kaip atrodome įvairiuose reitinguose, nors jie nėra gerai atspindintys situaciją, ir tai, kiek pavyksta pritraukti užsieniečių. Neretai kliūtimi dabar jau tampa mūsų universitetų apribojamos vietos ar bendrabučiai. Tai, kad renkasi užsieniečiai mūsų aukštąsias mokyklas, parodo pasitikėjimą mūsų aukštuoju mokslu.

Žiūrint, kaip sekasi mūsų absolventams, matome, kad absolventai vertinami ir kitose šalyse. Darbdaviai, kurie ateina į Lietuvą, užsienio kapitalo įmonės, labai vertina mūsų absolventus. Daug kas, pabaigę vieną pakopą Lietuvoje, važiuoja toliau studijuoti į užsienį, neturi jokių kliūčių, tai kokybinių skirtumų didelių nematom.

Pokyčių aukštajame moksle padaryta nemažai, jie įsigaliojimas išsidėlioja laike iki pat 2029 metų, bet yra paruošti ir priimti sprendimai dėl finansavimo modelio pakeitimo: atsiranda finansavimas ir už studijų kokybę, ne tik už kiekvieną studentą vienodai, bet ir už tuos studentus, kurie yra žemesnio socioekonominio statuso, už tuos, kurie po studijų sėkmingai įsidarbina.

Kartu patvirtinti dideli pokyčiai dėl prieinamumo, pirmą kartą buvo apibrėžta socialinės dimensijos plėtra, sukurtas plėtros planas, kad vaikų iš socialiai ar ekonomiškai atskirtų dalis aukštajame moksle augtų. Šiuo metu iš šeimų, esančių pirmajame kvartilyje pagal pajamas, palyginti su vaikais, esančiame ketvirtame kvartilyje, skiriasi patekimas į aukštąjį mokslą maždaug tris kartus. Galimybės pasiekti aukštąjį mokslą vaikams iš žemesnio socioekonominio statuso šeimų buvo komplikuotesnės, dėl to turime planą, finansavimą, kartu įstatymiškai yra numatyta antra konkursinė eilė vaikams, kurie yra sudėtingesnėje situacijoje.

– Daug kalbėjome apie švietimą ir tik dabar atėjome prie sporto. Ar nėra taip, kad dėl išties didelės švietimo svarbos sportas jūsų ministerijoje lieka tarsi nuošaly? Kokią padėtį jūs matote šiame sektoriuje?

– Aš labai tikiuosi, kad vis rečiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bus vadinama „švietimo ministerija“, bet bus įvardijamos ir kitos sritys. Sportui laikotarpis buvo labai sunkus, pradedant nuo išorinių veiksnių, dėl COVID-19 turėjome pakeisti darbinius įpročius, biuruose dirbantiems žmonėms tiesiog teko dirbti iš namų, o sporte tai sutrikdė ne tik treniruočių procesą, bet buvo atšauktos įvairios varžybos, čempionatai, nukeltos Olimpinės žaidynės, visa paletė pasekmių, kurios labai palietė sporto bendruomenę.

Tik, atrodo, pradėjo eiti į pabaigą COVID-19, prasidėjo pilnos apimties Rusijos invazija į Ukrainą, irgi turėjusi didelės įtakos sportininkams. Keitėsi varžybos, kai kuriose nedalyvaudavo mūsų sportininkai, nors joms ruošėsi ne vienerius metus, bet vien norėdami parodyti savo principus, jei ten dalyvaudavo sportininkai iš Rusijos, jie atsisakydavo dalyvauti. Labai vertinu šiuos vertybinius sprendimus, bet kartu suprantu, kokia tai didelė auka buvo.

Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis visi pokyčiai buvo priimami ne taip paprastai, nors sporto finansavimas reikšmingai augo, pvz., aukštajam meistriškumui prieš dvejus metus finansavimas buvo apie 10 mln. eurų, praėjusiais metais – 15 mln., šiemet jau apie 20 mln. eurų. Bendras finansavimas taip pat nuo maždaug 50 mln. eurų padidėjo iki maždaug 60 mln. eurų per dvejų metų laikotarpį, bet kartu keitėsi nemažai taisyklių. Jos turėjo atsirasti, matome, kad iki pokyčių, kuriuos įgyvendino ši Vyriausybė, finansavimas buvo skiriamas be aiškių kriterijų, aiškių taisyklių.

To parodymo, kaip finansavimas keliauja per įvairias organizacijas ir institucijas, mums trūksta, sporto bendruomenė kartais pasigenda aiškumo, sako – didėja finansavimas, mes jo nejaučiam tai kur jis padidėjo? Aiškaus parodymo, kai finansavimas keliauja iki sportininko, deja, neturime. Su sporto bendruomene dar iki paskyrimo turėjau labai platų susitikimą, kur dalyvavo ir didžiosios federacijos, diskutavome apie problemas ir lūkesčius, ir sporte tikrai nemažai yra, ką dar nuveikt.

– Tarp savo pomėgių nurodote stalo žaidimus ir bėgimą. Koks jūsų mėgstamiausias stalo žaidimas ir distancija?

– Šitie pomėgiai – iki ateinant į viceministro poziciją: tuo metu aktyviai bėgiodavau, dalyvaudavau mėgėjiškose varžybose, patikdavo 10 kilometrų ir pusės maratono distancijos. Atėjus į ministeriją pirmą pusmetį darbas siekė mažiausiai 16 valandų per parą ir, deja, bėgiojimas nutrūko, dabar tokia sportinė forma, kad atsiradus laisvalaikio galimybei, matyt, reikėtų startuot nuo greito ėjimo, kad nesusigadinčiau sveikatos.

Stalo žaidimai irgi buvo pomėgis prieš ateinant į šias pareigas, nes laisvalaikio kiek liko, norėjosi skirti šeimai. Iki tol žaidimų įvairovė buvo didelė, buvo namie ir atskiras stalo žaidimų kambarys, stengdavausi žaidimų kolekciją nuolat papildyti, su draugais reguliariai susitikt pažaist, bet dabar esu stipriai atitolęs ir neprisiminčiau, kada paskutinį kartą teko sužaist. Jei kas iš skaitytojų domisi stalo žaidimais, kategorijos, kurios ilga laiką labiausiai patiko, buvo miniatiūrų žaidimai, strateginiai žaidimai, ant stalo turint įvairių veikėjų miniatiūras ir strateguojant, vėliau tapo įvairūs ekonominiai žaidimai, subalansuojant veiksmus, pasiekiant geriausią rezultatą.

2023 07 04 15:15
Spausdinti