Dainius Labutis/ELTAVilniaus NATO viršūnių susitikime visi kartoja teisingus dalykus, tačiau lieka klausimas, kaip visa tai bus konkrečiai išdėstyta ant popieriaus komunikate, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
„Visi kartoja teisingus dalykus, kalba apie tai, kad reikia didinti gynybos išlaidas, kad reikia rimtai transformuoti NATO, kad reikia remti Ukrainą ir ji būtinai turi laimėti, kad jai reikia suteikti aiškias gaires ir kelią iki narystės NATO, – kalbėjo T. Janeliūnas. – Tai atitinka mūsų lūkesčius ir interesus, tik klausimas, kaip tai bus išdėstyta konkrečiai ant popieriaus komunikate, kiek svorio tiems žodžiams bus suteikta.“
Profesoriaus teigimu, tarp NATO diplomatų vis dar vyksta diskusijos dėl konkrečių sąlygų, kaip įvardyti tas pajėgas, kurios turėtų būti padidintos Baltijos šalyse, ar tai turėtų būti nuolatinės pajėgos, kaip įpareigoti valstybes nares didinti išlaidas gynybai ir koks tas žodynas bus kalbant apie saugumo garantijas Ukrainai ir jos greitesnį tapimą NATO nare. „Žiūrėsime, kokie bus žodžiai, kiek bus turinio tuose žodžiuose ir ką tai reikš konkrečių įsipareigojimų prasme“, – svarstė T. Janeliūnas.
Tai, kad NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas taip pat neskuba atskleisti visų Aljanso narių sprendimų ir pažadų Ukrainai, taip pat yra natūralus dalykas. Profesoriaus nuomone, pats NATO vadovas asmeniškai palaiko kiek galima didesnį Ukrainos įtraukimą į NATO ir jos tapimą valstybe nare, tačiau vis dar yra šalių, kurios gana skeptiškai nusiteikusios šiuo klausimu – tarp jų ir pačios JAV. J. Stoltenbergas negali kalbėti už visas valstybes nares taip, kaip jis pats galbūt norėtų, ir negali joms daryti savo spaudimo.
„Nesutarimų tarp valstybių narių egzistuoja ir jų tikrai liks, ta pati Turkijos situacija rodo, kad nesutarimai gali būti net labai aštrūs ir savotiška sėkmė, kad paskutinę akimirką pavyksta juos panaikinti, – sakė T. Janeliūnas. – Dėl Ukrainos yra daug gilesnis susiskaldymas, tai nėra vienos ar dviejų šalių prieštaravimas, tai yra visos valstybių narių grupės svarstymas, kiek NATO gali būti įtraukiama į tiesioginius konfliktus su Rusija ir kaip reikėtų to išvengti.“
Anot pašnekovo, dalis NATO valstybių narių neabejoja, kad Ukrainos priėmimas į Aljansą reikštų tiesioginio karo su Rusija pradėjimą. Tačiau būtų skaudu, jei deklaracijose būtų palikti „tušti žodžiai, kurie nieko nereikštų, ir nuviltų tiek ukrainiečius, tiek jų rėmėjus“, teigė T. Janeliūnas. Pasak profesoriaus, tai parodytų, kad NATO šalys nėra pasirengusios prisiimti atsakomybės už karą, kuris vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos.
„Tai, kad mes remiame Ukrainą karinėmis priemonėmis, palieka mus tokios tarpinės būsenos, kai mes lyg ir dalyvaujame kare, bet netiesiogiai. Baimė tiesiogiai įsitraukti į karą išlieka labai didelė, bet mūsų interesas yra įtikinti partnerius, kad to nereikia bijoti, ir ta eskalacija, kuria gąsdina Rusija ar Vladimiras Putinas, neturėtų tapti pagrindiniu pretekstu atidėlioti Ukrainos narystę NATO“, – aiškino T. Janeliūnas.
