Nuo tada, kai Lietuvoje pirmą kartą apsilankė popiežius Jonas Paulius II, praėjo ketvirtis amžiaus.
Šių metų rugsėjo antroje pusėje įvyksiantis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Lietuvos žmonėmis nuo jo skirsis nedaug. Tik laikmečiu ir jo diktuojamomis taisyklėmis.
Pirmasis popiežiaus vizitas į Lietuvą įvyko 1993 m. rugsėjo 4–8 dienomis. Tuo metu Lietuva skaičiavo nepriklausomos valstybės dienas, pirmą kartą balsavusi visuotiniuose rinkimuose prezidentu išrinko Algirdą Mykolą Brazauską, susigrąžino litą.
Tuometis popiežius Jonas Paulius II atvyko į valstybę, gyvą laisvės dvasia, tačiau praradusią euforijos nuotaikas. Visuomenė bandė stotis ant kojų.
Šiandien Lietuva pagalbos ranką tiesia kitoms, panašią situaciją išgyvenančioms šalims Rytuose, visai neseniai tapo elitinio valstybių klubo – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos – nare, galvą mokslo, technologijų ar inovacijų sektoriuose iškelia kartais gerokai aukščiau nei kolegės Vakaruose.
Apie mobilųjį ar šviesolaidinį internetą, kurio sklaida Lietuva šiandien šluosto nosį net ir labiausiai išsivysčiusioms Vakarų valstybėms, prieš 25 metus dar net nesvajota.
Štai, pavyzdžiui, 1993-iųjų pabaigoje Lietuvoje buvo suskaičiuojama maždaug 1300 mobiliųjų telefonų. Kai kurie jų buvo dydžio sulig plyta, juos įsigyti sau galėjo leisti tikrai ne visi. Apie mobilųjį ar šviesolaidinį internetą, kurio sklaida Lietuva šiandien šluosto nosį net ir labiausiai išsivysčiusioms Vakarų valstybėms, prieš 25 metus dar net nesvajota.
Kita vertus, struktūrinės, institucinės valstybės, tam tikrais atvejais netgi moralinės visuomenės problemos niekur nedingo. Nenuostabu, šių metų rugsėjo 22–23 d. į Lietuvą atvyksiančio popiežiaus Pranciškaus laukiama atvirais delnais: prašoma suteikti vilties, priminti neišmoktas pamokas ir padėti pateisinti kai kuriais idėjas.
Pastebima, kad šio Šventojo Tėvo kelionė į Lietuvą skirsis nuo popiežiaus Jono Pauliaus II, visgi labiau techninėmis detalėmis. Žinia, kurią atveža popiežius, tęsia pirmtako pradėtą maldą.
Žinia, kurią atveža popiežius, tęsia pirmtako pradėtą maldą.
Popiežius Pranciškus sieks pamatyti kiekvieną žmogų visoje žmonijoje, Lietuvos problemas tarp viso pasaulio bėdų bei atverti plačią krikščionišką perspektyvą, kuri nėra dviejų žmonių perspektyva, o apima visus.
Jis tęs popiežiaus Jono Pauliaus II kalbą apie poreikį susitaikyti su sovietmečiu – vieniems atleisti, kitiems – apgailėti ir atsiprašyti, būti lojaliems šiai valstybei. Juk ne kraujas ar kalba apibrėžia tai, kas mes esame.
Nepaisant to, kad į Lietuvą šventasis tėvas atvažiuoja kaip į visuomenę, išgyvenančią moralinio skurdo, orumo stokos akimirkas, popiežiaus Pranciškaus vizito ankstinai toli gražu nėra susiję su valstybės šimtmečiu ar grėsme iš Rytų, įvykiais Ukrainoje, nesaugumo pojūčiu. Tai – sutelktų šalies ir Bažnyčios vadovų pastangų raginti ir kviesti rezultatas.
Tad naivu būtų atmesti mintį, kad šis vizitas į vieną ar kitą pusę už virvelių bus tampomas politikų ir kitų visuomenės veikėjų.
1993 m. šalyje tvyrojo įtampa: konfliktavo dvi politinės jėgos, prezidento rinkimuose, norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos politiką, užsiregistravo „Duonos valgytojų“ partijos atstovas aktorius Remigijus Vilkaitis, prie ambasadų tįso vizų laukiančiųjų eilės, buvo nužudytas dienraščio „Respublika“ žurnalistas Vitas Lingys.
Nepaisant to, kad tokio masto iššūkiai nepriklausomoje Lietuvoje – jau praeitis, nusivylimo ir nepasitikėjimo politika netrūksta, susidūrimai tarp politinių jėgų, nors ir neretai tik socialiniuose tinkluose, alsuoja suirutės nuotaikomis, šalis ir toliau skendi korupcijos skandaluose.
Galimybių politizuoti popiežiaus vizitą į Lietuvą prieš ketvirtį amžiaus buvo mažiau – tai greičiau buvo šalies diplomatinė pergalė tarptautinių santykių arenoje, – o šiandien jų rasti galime beveik kiekvieno Seimo nario stalčiuje gulinčiame įstatymo projekte.
Galimybių politizuoti popiežiaus vizitą į Lietuvą prieš ketvirtį amžiaus buvo mažiau – tai greičiau buvo šalies diplomatinė pergalė tarptautinių santykių arenoje.
Apžvalgininkai įsitikinę: ne vienas nori, kad popiežius patvirtintų, kad jie yra teisūs. Tad tikėtina, kad visais būdais bus bandoma popiežiaus akivaizdoje pastumdyti tam tikras ideologines šaškes, paraginti priimti, atšaukti, pakeisti vieną ar kitą įstatymą, pasirodyti viešojoje erdvėje, pakovoti. Visgi tokios pastangos jau savaime menkina popiežiaus kelionę ir rodo jam nepagarbą.
Bažnyčios atstovai sutaria – savo teisumo įrodinėjimas yra menkumo pavyzdys, kurtinio giedojimas, negirdint kitų ir tik ieškant, kas sustiprintų tavo balsą. Tai universalūs žmonijos trūkumai, ydos, kurios matomos ir kitais atvejais, tačiau išryškėja didelio įvykio ar svarbaus asmens akivaizdoje.
O ir Lietuva šiandien kitokia nei bet kada ankščiau: atviresnė, stabilesnė, galbūt šiek tiek užsnūdusi.
1993 m. norėta sustiprinti savo balsą pasaulyje, o 2018 m. gali būti siekiama įrodyti, kad užsimezgusi gyvybė turi būti ginama valstybės, net jeigu tai prieštarauja moters teisei laisvai apsispręsti aborto klausimu, kad popiežius pateisina tūkstančius metų Bažnyčiai nepriimtiną homoseksualių asmenų gyvenimo būdą, kad Katalikų bažnyčios vaidmuo švietimo, socialinės apsaugos ar kultūros sferose yra būtinas, siekiant palaikyti visuomenės raidą. Kaip benutiktų, politikai ir visuomenės veikėjai turi suvokti: tiek popiežiaus, tiek visuomenės akyse – tai labiau yra silpnumo įrodymas.
O ir Lietuva šiandien kitokia nei bet kada ankščiau: atviresnė, stabilesnė, galbūt šiek tiek užsnūdusi. Belieka įrodyti sau ir pasauliui: maža šalis gali būti drąsi ir savimi pasitikinti. Visa kita – tik erdvė interpretacijai.
