NATOBuvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Giedrimas Jeglinskas šiame Vilniaus susitikime asmeniškai nedalyvavo, bet puikiai žino, kaip ir kas vyksta už uždarų durų. Interviu IQ jis įvertino NATO sprendimus ir išskyrė Aljanso vadovo Jenso Stoltenbergo vaidmenį.
– Kaip manote, kodėl nuspręsta J. Stoltenbergui dar kartą pratęsti kadenciją NATO generalinio sekretoriaus poste, nors jis ir pats ne kartą teigė, kad nenori likti?
– Kaip visada NATO šalys turi susitarti konsensuso principu, kas galėtų pakeisti generalinį sekretorių. Tai, kad J. Stoltenbergas liko dar (bent) metams, reiškia tik tai, kad konsensuso kol kas nėra dėl naujo asmens. Užkulisiuose girdėjome nemažai pavardžių: nuo Kajos Kallas iki Beno Wallace’o, nuo Marko Rutte'ės iki Pedro Sanchezo, nuo Mette Frederiksen iki Ingridos Šimonytės. Bet nė vienas „kandidatas“ nei viešai, nei privačiai neatrodo kaip natūralus įpėdinis.
Ir tai visai normalu, nes kuo ilgiau J. Stoltenbergas vadovaus, tuo labiau įsišaknijusi bus jo lyderystė, kurią karo (kurio NATO kaip organizacija nekariauja) metu yra labai sudėtinga pakeisti.
Jei kas ir skundžiasi šiais sprendimais, tai pasiūlyčiau pabandyti suprasti, kiek laiko, energijos buvo investuota derantis dėl priimtų dokumentų: kiekvienas teiginys, žodis, raidė ir skyrybos ženklas reikalauja 31 sąjungininko konsensuso.
Iš kitos pusės, turėtume pažvelgti į šį kadencijos pratęsimą kaip į galimybę. Dėl ilgo tarnybos laiko ir dėl sukauptos įtakos tarp pasaulio lyderių J. Stoltenbergo žodis ir nuomonė tampa svarbūs. NATO generalinis sekretorius formaliai yra tas žmogus, kuris sugeba privesti sąjungininkus prie konsensuso ir tada komunikuoja bendrus sprendimus – tik tiek.
O J. Stoltenbergo lyderystė yra tiek pripažinta, kad jis gali reikšti ir savo nuomonę bei nubrėžti savo matymą, link kur NATO turėtų eiti. Tai gana unikali situacija, nes šalys nemėgsta, kai NATO biurokratija išsako savo nuomonę. O J. Stoltenbergas, turėdamas tokį politinį svorį, iš tiesų gali stumtelėti ir sutelkti organizaciją link ambicingesnių tikslų.
Geriausias to pavyzdys yra jo vizitas į Kyjivą, dėl kurio, jei būtų klausęs šalių atstovų prie NATO, turbūt nebūtų gavęs leidimo. Tačiau matyti, kad jis asmeniškai tiki tiek Ukraina, tiek jos pergale. Dėl J. Stoltenbergo lyderystės ir autoriteto, manau, per artimiausius 15 mėnesių yra galimybė, kad NATO, kaip organizacija, gali tapti dar svaresniu ir drąsesniu žaidėju padedant Ukrainai siekti pergalės.
– Jums teko dirbti kartu. Kokias stipriausias J. Stoltenbergo savybes išskirtumėte?
– J. Stoltenbergas pirmiausia yra patyręs politikas ir aukščiausio lygmens lyderis, kuris savo karjeroje Norvegijoje ir NATO yra įveikęs dideles krizes.
Jis yra patikimas komunikatorius, kuris niekada neleis sau suklysti bendraudamas viešai. Jis visada laikosi savo linijos komunikuodamas. Ir dėl savo ilgametės patirties ir stabilumo, kurį įneša jo asmenybė, jis matomas kaip patikimas lyderis, kuris per krizes gali sutelkti sąjungininkus ir rasti sprendimus.
Manau, kad J. Stoltenbergas turi retą gabumą būti efektyviu lyderiu tiek strateginėse diskusijose, tiek per krizes. Struktūriškas mąstymas ir daugiametė aukščiausio lygmens lyderystės patirtis suteikia J. Stoltenbergui unikalų pasaulio matymą ir pajautimą.
– Kaip bendrai vertintumėte NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Vilniuje rezultatus? Daug kas juos kritikuoja? Ar tikrai Ukrainai buvo galima duoti daugiau?
– Be abejonės, tai buvo sėkmingas NATO lyderių susitikimas. Ar mes norėtume daugiau? Aišku. Bet taip NATO neveikia.
NATOJei kas ir skundžiasi šiais sprendimais, tai pasiūlyčiau pabandyti suprasti, kiek laiko, energijos buvo investuota derantis dėl priimtų dokumentų: kiekvienas teiginys, žodis, raidė ir skyrybos ženklas reikalauja 31 sąjungininko konsensuso.
Taip pat manau, kad jau matėme ir anksčiau, kad bus taip, kaip įvyko. Generalinio sekretoriaus ir JAV lyderių politinė komunikacija jau daug mėnesių rodė, ko galime tikėtis, todėl tai, kas buvo priimta, neturėjo jokio šoko efekto. Taip veikia NATO, tai ne stebuklų kambarys.
Tiesa, tekstas dėl Ukrainos gal ir yra nuviliantis, nors ir nešokiruoja. Tai tik parodo dabar esantį konsensusą tarp sąjungininkų.
Kita vertus, galimybės Ukrainai tapti Aljanso nare, manau, tik didėja. Tiek dabar vykstantis apginklavimas, tiek ilgalaikis Vakarų įsipareigojimas stiprinti Ukrainą yra ženklai, kad kuo toliau, tuo Ukraina bus įtraukta į Vakarų politinę orbitą.
